Su nerimu laukiau socialdemokratų, darbiečių – tų vaduotojų iš skurdo, mažų atlyginimų, santykių su Lenkija ir Rusija gerintojų, Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių statytojų – atėjimo į valdžią. Su nerimu todėl, kad jie lengva ranka įteisins dvigubus gatvių ir vietovių pavadinimus Vilniaus krašte, lietuvišką raidyną papildys naujomis raidėmis, nuolaidžiaus Lietuvos lenkų mokykloms, nenorinčioms vaikų mokyti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos.

Apie tokius ketinimus ne kartą kalbėjo Algirdas Butkevičius, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys ir kt. Savo ketinimų jie dar nespėjo įgyvendinti, nes pirmiausia reikia išgelbėti Viktorą Uspaskichą ir jo parankinius nuo kalėjimo. Bet kai išgelbės, tada imsis tobulinti lietuvių kalbą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, gerins lenkų tautinės mažumos gyvenimą, tvarkys prekių ženklus, nekilnojamąjį turtą, privačią nuosavybę.

Bet kuo čia dėti prekių ženklai, privati nuosavybė? Tuo, kad užsieniečių ir Lietuvos lenkų pavardės, pasak kai kurių kalbininkų ir politikų, kalbai nepriklauso ir jų lietuvinti negalima, o mes, kai kurie, spyriojamės ir lietuviname. Pavyzdžiui, kalbininkas prof. Vincas Urbutis: “Net moderniausių lingvistikos krypčių atstovams veikiausiai nė sapne nėra prisisapnavusi mintis, kad tikrinius žodžius reikėtų atskirti nuo kalbos ir laikyti kažkokiu kitu reiškiniu” (“Pavardžių pradžiamokslis”).

O politikuojantys kalbininkai (profesorius juos vadina nurašinėtojais) nenusileidžia: “svetimų kalbų asmenvardžiai nepriklauso lietuvių kalbos sistemai”. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (LVKK) pranešime apie 2012 m. rugsėjo 27 d. įvykusį Kalbos komisijos 5-ąjį posėdį rašoma: “Naujos sudėties Kalbos komisija pritarė nuostatai, kad asmenvardžių, kaip rašytinių tapatybės žymenų, teikimas dokumentuose yra ne kalbinis, bet teisinis klausimas”.

Kalbos komisija jaučia, iš kur vėjas pučia. Kalbininkai girdėjo čia minėtų ir neminėtų politikų kalbas, skaitė prof. V.Urbučio “Pavardžių pradžiamokslį”, kurio ištraukas čia ir pateikiame, žino didžiosios visuomenės dalies nuomonę apie pastangas pataikauti nelietuviams, pirmiausia lenkams, todėl nusiplauna rankas ir eina su valdžią ir galią turinčiais politikais. Ne mūsų daržas, ne mūsų pupos. Negalima įeiti pro duris, lipsime pro langą.

“Nepavykus pavardžių ar bent jų dalies atskirti nuo kalbos lingvistiškai, imta žvalgytis teisinių argumentų […] Pasirodo, pavardė, ypač jos parašymas, yra privati nuosavybė, tokia pat kaip kilnojamasis ar, dar gražiau, nekilnojamasis turtas […] Šnekėti apie pavardes kaip privatų, neliečiamą turtą nurašinėtojai yra ėmę siekdami to paties jau minėto tikslo – išskirti jas iš kalbos kompetencijos, kad jie patys galėtų su jomis elgtis kaip tinkami. Postringavimai apie dalies kalbos ar vien atskirų tiek bendrinių, tiek tikrinių žodžių privatumą prieštarauja kalbos prigimčiai ir paskirčiai. Kalba yra visai tautai bendra bendravimo priemonė. Natūralios kalbos raida, funkcionavimas visai nepriklauso nuo ją vartojančių atskirų žmonių valios. Atvirkščiai, kalba visiems jiems primeta savo valią. Pavardės tikrasis šeimininkas yra ne ja įvardijamas asmuo, o kalba, kuriai ta pavardė  priklauso. Ji lemia pavardės garsinę rašybą, kaitybą. Raštą turinčios kalbos pavardė dar privalo paklusti tos kalbos visoms privalomoms rašybos taisyklėms” (V.Urbutis “Pavardžių pradžiamokslis”).

Bepigu prof. V.Urbučiui taip rašyti: jis jau pensininkas, nieko prarasti nebijo ir negali, o mes, jo mokiniai, dar ir kaip galime. Mums gyventi reikia. Mums reikia žiūrėti, iš kur vėjas pučia. O pučia jis dabar iš kairės, nuo Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros. Ar ne taip?

Taip, žinoma, taip, todėl mes ir nepaisome nei prof. V.Urbučio neatremiamų argumentų, nei poeto akademiko Justino Marcinkevičiaus nusistebėjimo: “Nuoširdžiai stengiausi suprasti, kodėl turime juos, tuos svetimžodžius, nurašinėti, aprūpinti apostrofais ir lietuviškomis galūnėmis, o tada jau iš visų jėgų kibti juos linksniuoti, t.y. linksniuoti lietuviškąsias galūnes. Bet po šios operacijos jie netampa lietuvių kalbos savastimi (ir negali tapti), lieka keistais, dar labiau nepaskaitomais tekstais”.

Neseniai Vilniaus Universitete ilgai kalbėjomės su prof. V.Urbučiu. Apie lietuvių kalbos išdavystę, kurią bandoma įteisinti, pateisinti. Apie dalies kalbininkų abejingumą, nenorą matyti, kaip įvairuoja svetimžodžių rašyba žiniasklaidoje, enciklopediniuose leidiniuose, grožinėje literatūroje, o kitos dalies pataikavimą nežinia ko siekiantiems politikams. Akivaizdu, kad lietuvių kalba pamažu (o gal labai sparčiai?) netenka vastybinės kalbos statuso, kuris mus taip džiugino tada, kai jis jai buvo suteiktas. Neretas moksleivis jau bodisi lietuvių kalba, mano, kad “su ja toli nenuvažiuosi”. Valstybės vyrai ir moterys oficialiuose priėmimuose, viešuose renginiuose vis dažniau demonstruoja savo anglų, lenkų, rusų kalbų mokėjimą, užuot kalbėję lietuviškai.

Profesorius mane kritikavo už tai, kad aš viešai žodžiu ir raštu esu siūlęs, mano supratimu, priimtiną kompromisą: nelietuviškus tikrinius žodžius lietuvinti pagal lietuvių kalbos taisykles, o šalia skliausteliuose rašyti autentišką jų formą. Kitos kalbos tokių nuolaidų nedaro, tai atsitraukimas, nepagarba lietuvių kalbai. Taip, atsitraukimas, tačiau ne toks didelis, kokį siūlo atnaujintos sudėties Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Sutinku, būtų geriau, jeigu tų skliaustelių nereikėtų, bet kad atgal sugrįžti vargu ar įmanoma. Pavardė jau tapo prekės ženklu. Viskas šiame laisvosios rinkos pasaulyje perkama ir parduodama. Jeigu pavardė – prekės ženklas, tai jos turėtojas yra prekė, kurią galima pirkti, parduoti, paskolinti, iškeisti į patogesnę, praktiškesnę… Taip ir prekiaujama.

Ar maža mūsų valstybėje pavardėmis vadinamų prekės ženklų, kurių prekės pelningai parduodamos?! Pamatysime. Ilgai laukti nereikės.

Views All Time
Views All Time
70331
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn