Prieš 15 metų, 1988 metais, okupuotoje Lietuvoje pirmą kartą viešai paminėta Vasario 16-oji – Lietuvos Nepriklausomybės 70-osios metinės. Šiomis dienomis 75-erių metų jubiliejų atšventęs Lietuvos laisvės lygos pirmininkas Antanas Terleckas sako, kad dabar ir to minėjimo, ir visus laisvės kovų nuopelnus nepelnytai prisiima Sąjūdis. “Reikėtų elgtis garbingai,- nerimsta buvęs disidentas ir laisvės kalinys A.Terleckas. – Kai kas dabar sako, kad atėjo Sąjūdis ir prikėlė mirštančią tautą. Tai nesąmonė. Pirmiausia buvo partizanai, po to – rezistentai-disidentai ir galiausiai atgimimo mitingai, kuriuose taip pat daugiausia dalyvavo buvę partizanai, tremtiniai ir disidentai. Pirmasis mitingas, pakvietęs tautą į kovą, vyko 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo. To niekas nepaneigs”.

Kas praskynė kelią Sąjūdžiui?

Šiemet išleistoje knygoje “Lietuvos Laisvės Lygos kova už laisvę ir nepriklausomybę” A.Terleckas pateikia istorikų išvadas, kad kovą už Lietuvos nepriklausomybę pradėjo Lietuvos laisvės lyga (LLL), o ne Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). Štai istorikas Česlovas Bauža knygoje “Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas” rašo: “Kiek nelauktai brežneviniu speigmečiu 1979 m., kaip iššūkis visuotinei abejingumo atmosferai, buvo paskelbtas Baltijos tautų 45 atstovų memorandumas (…). Memorandumo nuostatomis Sąjūdžio teisės ekspertai ir politikai vadovavosi, atitinkamai ruošdami Nepriklausomybės atkūrimo dokumentų paketą”. Č.Bauža teigia, kad Memorandumas “Lietuvos visuomeninio gyvenimo atmosferoje buvo bene vienintelis ryškesnis tautinis savimonės blyksnis (…). Šis ir vėlesni LLL dokumentai per porą dešimtmečių kreipimųsi į užsienio valstybių ir TSRS vyriausybes dėl sovietinės okupacijos bei aneksijos padarinių panaikinimo pranoksta kitus disidentų bei savilaidos leidinius, niekada nepasiekusius tokios politinės minties brandumo”.

A.Terleckas teigia, jog net KGB laikėsi nuomonės, kad Memorandumas (“Baltijos chartija”) tapo pačiu pavojingiausiu politiniu dokumentu, paskelbtu per visą Lietuvos okupaciją. Jo pagrindu Europos Parlamentas 1983 m. sausio 13 d. priėmė rezoliuciją, raginančią panaikinti Pabaltijo kraštų kolonialinę padėtį. “Tačiau tam tikrų politinių jėgų šis dokumentas yra ignoruojamas,- tvirtina A.Terleckas.- 2000 m. kovo 11 d. išvakarėse “Baltijos chartiją” Seimo plenariniame posėdyje perskaitė Seimo narys Feliksas Palubinskas. Vadovaujantis įstatymu, LLL Chartija privalėjo būti išspausdinta viename iš Seimo dokumentų. Tačiau ji iki šiol laikoma “dingusia”…”

Istorikas Arvydas Anušauskas leidinyje “Darbai ir dienos” (Nr.21) LLL reikšmę apibūdina tokiais žodžiais: “Po 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo Vilniuje, prie A.Mickevičiaus paminklo, (…) KGB teko susirūpinti savo poziciją išsaugoti pačioje Lietuvoje”.

Minėtoje knygoje “Lietuvos Laisvės Lygos kova už laisvę ir nepriklausomybę” A.Terleckas gyvai prisimena penkiolikos metų senumo įvykius. Knygoje daugiausia aprašoma Laisvės lygos veikla nuo 1987 iki 1988-ųjų birželio, t.y. dar iki Sąjūdžio susikūrimo. “Mums garbės nereikia,- sako A.Terleckas.- Tačiau reikia turėti savigarbos ir nemeluoti tautai, kad Lietuvą laisvei prikėlė Sąjūdis”.

Ir knygoje cituojamas istorikas Č.Bauža pripažįsta, kad “LLL politinių akcijų prasmė dar nėra apmąstyta ir objektyviai įvertinta. Kalbėdami apie vėliau išsirutuliojusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) vaidmenį, niekaip negalima pamiršti, kad LLL atvėrė kelią naujam judėjimui viešais veiksmais ir atvira konfrontacija su režimu plėsdama kritiško mąstymo ir legalaus veikimo zonas. (…). Nepriklausomybės siekių nuolatinis kartojimas LLL buvo kasdienybė. Sąjūdžiui iki šios sampratos dar reikėjo įveikti netrumpą atstumą”. A.Terlecko ir ne vieno istoriko įsitikinimu, pats Sąjūdis kompartijos valia buvo sukurtas kaip alternatyva LLL.

Laiškas M.Gorbačiovui

1987 m. gruodžio 6 d. dvylika LLL narių parašė atvirą laišką SSKP generaliniam sekretoriui M.Gorbačiovui, kuriame pranešė, kad Lietuvos KGB keletą jų jau įspėjo nešvęsti artėjančios Vasario 16-osios, pagrasino represijomis. Tačiau LLL žmonės M.Gorbačiovui mandagiai pareiškė, jog grasinimų nepaisys. Laišką pasirašė dvylika LLL narių, tarp jų – Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Petras Gražulis, Antanas Terleckas.

“Iš anksto pranešame,- buvo rašoma laiške,- kad vasario 16-ąją – Lietuvos nepriklausomybės 70-ųjų metinių proga – mes padėsime gėles tose vietose, kur buvo kalinami, šaudomi ir kariami 1830-1831 ir 1861-1863 metų sukilėliai, ant 1918-1920-ųjų Nepriklausomybės kareivių kapų.

Vilniuje padėsime gėles ant Vasario 16-osios Akto signataro Jono Basanavičiaus kapo, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, prie Lietuvos šventovės – Vilniaus Katedros, kur ilsisi religinių ir politinių Lietuvos veikėjų palaikai, tarp jų – Vytautas Didysis. Padėsime gėlių prie “Naručio” viešbučio (Pilies g-vė, Nr.26), kur buvo paskelbtas Nepriklausomybės Aktas. 19.30 val. Šv.Onos ir Šv.Mikalojaus bažnyčiose pasimelsime už kritusiuosius už Lietuvos laisvę”.

Laiško autoriai informavo generalinį sekretorių, kad kauniečiai padės gėles buvusių miesto kapinių vietoje, Lietuvos savanorių kapinėse, buvusiame Karo muziejaus sodelyje, prie Maironio paminklo, o vakare melsis Vytauto Didžiojo bažnyčioje. “Atitinkamai bus paminėta Vasario 16-oji ir kitose Lietuvos vietovėse”,- tokiais žodžiais baigtas laiškas faktiniam Sovietų imperijos vadovui.

Dabar A.Terleckas prisimena, kad tuo laišku mulkino M.Gorbačiovą, neva LLL pasitenkins tik gėlėmis, iš tikrųjų buvo rengiamasi nepriklausomybės jubiliejų paminėti demonstracijomis.

Laiškas pateko į Vakarus, ir pranešimus apie būsimą Vasario 16-osios minėjimą bei jo organizatorius į Lietuvą ne kartą transliavo užsienio radijo stotys, tad apie rengiamas šventes žinojo ir eiliniai žmonės, ir sovietų valdžia.

Jubiliejui rengtasi lyg karui

LKP CK ir jo šeimininkus iš Maskvos gąsdino prisiminimai 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo, kuriame buvo viešai pasmerkti SSRS-Vokietijos 1939-1940 metų slapti suokalbiai Baltijos valstybių atžvilgiu. Tąkart pro paminklą “praėjo” apie trys tūkstančiai žmonių, renginį stebėjo užsienio žurnalistai. Tai buvo pirmoji okupacijos metais Lietuvoje viešai surengta politinė demonstracija, ne juokais išgąsdinusi komunistų valdžią. Vėliau prieš mitinge kalbėjusius Nijolę Sadūnaitę, Robertą Grigą ir kitus KGB ėmėsi represijų ir bauginimo metodų.

Valdžia nusprendė nebekartoti rugpjūčio klaidų. Tad 1988 m. sausio 18 d. LKP CK biuras įkūrė Operatyvinės veiklos štabą, kuriam buvo nurodyta “užkirsti kelią vasario 16-osios 70-mečio minėjimui”. Štabo vadovu patvirtintas LKP CK antrasis sekretorius N.Mitkinas, nariais: LKP CK sekretorius L.Šepetys, LSSR MT pirmininko pavaduotojas A.Česnavičius, LSSR prokuroras L.Sabutis, LSSR valstybės saugumo komiteto pirmininkas E.Eismuntas, LKP CK, partijos rajonų ir miestų komitetų, vykdomųjų komitetų vadovai – S.Apanavičius, V.Beriozovas, K.Zaleckas, S.Imbrasas, S.Lisauskas (išgarsėjęs kaip “bananų baliaus” Vilniaus Katedros aikštėje režisierius), L.Maksimovas, VLKJS Lietuvoje vadovas A.Macaitis.

Štabo narys L.Šepetys 1988 m. sausio 26 d. LKP CK plenume aiškino: „(…) mums pasisekė į švarius vandenis ištraukti daug nacionalistinių ir religinių ekstremistų (…). Bet nacionalistai nesudėjo ginklų. Dabar jie, visaip skatinami iš užsienio, vėl rengiasi antisovietinėm akcijom ryšium su vasario 16-osios jubiliejumi”.
A.Terlecko teigimu, taktiniais sumetimais į tą Kremliuje sukurptą štabą nebuvo pašauktas LKP CK sekretorius A.Brazauskas, tačiau štabo veikloje jis aktyviai dalyvavo.

Iš A.Terlecko dienoraščių

Knygoje A.Terleckas pateikia to meto savo dienoraščių ištraukas, kuriose atsispindi nerimastinga nuotaika, artėjant nepriklausomybės jubiliejui. 1987-ųjų gruodžio mėnesio įrašas byloja: “Prie autobusų stotelės netoli mūsų namų vėl budėjo “Žiguli” be šviesų. Paskui P.Cidziką sekioja čekistai. Ir paskui V.Bogušį. Ar tai ne viena iš “priemonių” ruošiantis Vasario 16-ajai?”

Remdamasis Laisvės lygos narių laišku M.Gorbačiovui, Vatikano radijas pranešė, kad N.Sadūnaitė ir A.Terleckas organizuoja Vilniuje Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70-mečio paminėjimą. Kadangi P.Cidzikas dalyvavo Rygoje surengtame Latvijos nepriklausomybės minėjime, jį išsikvietęs KGB papulkininkis J.Česnavičius barė ir pasiuntė grasinimą N.Sadūnaitei ir A.Terleckui.

1988 m. sausio 13 d. įrašas: “Vakar pas V.Bogušį buvo užėjęs atstovas iš tarybų rajkomo pakalbėti apie Vasario 16-ąją. Rugpjūčio 23-iąją jie leidę demonstruoti. Šį kartą tokios klaidos nepadarysią. Svečias tikino Vytautą, kad Vasario 16-oji pirmą kartą Lietuvoje buvusi pradėta švęsti tik 1929 m.”.

Sausio 19 diena: “Vakare paskambino A.Ragaišienė. Pas ją į darbą buvo užėjęs darbuotojas iš rajkomo. Svečias jos viršininko kabinete paklausęs, ar girdėjusi, kad Terleckas ir Sadūnaitė vasario 16-ąją ruošią demonstraciją. Viršininkas ir svečias jai grasinę. Atsakiusi, kad nė vieno darbuotojo ji neatkalbinėjanti neiti į partinius susirinkimus.

“Komjaunimo tiesoj” skelbiama, kad įvyko partijos Vilniaus miesto komiteto plenumas. Duktė Vilija pasakojo, kad R.Songaila ten grasinęs, kad Terleckas ir Sadūnaitė nuo vasario 16 iki 20 d. būsią izoliuoti (…).
“Komjaunimo tiesoj” KGB generolai užuominomis grasina ne tik studentams, bet ir darbininkams. Kažkas viešai gąsdinęs, kad kiekvienas demonstracijoj pasirodęs studentas bus šalinamas iš universiteto, o darbininkai – iš darbo. KGB atstovas kažkur skaitęs paskaitą. Kažkas iš klausytojų paklausęs, kur dirba Terleckas ir Sadūnaitė. Lektorius atsakęs: “Ar nežinote, kad profesionalūs revoliucionieriai niekada nedirbo valdiško darbo”.

Sausio 28 diena: “Esu gavęs du kvietimus į KGB. Atsisakiau nueiti. Grasino patys nusivežti. (…) Sugrįžęs namo, radau dar vieną kvietimą į KGB, pas kažkokį A.Vidzėną. (…) Nusprendžiau nueiti (…). Norėdamas čekistus paerzinti, telefonu paklausiau V.Bogušį: “Ar atspausdinai tai, ką žadėjai?” Tas atsakė su didžiule ironija: “Atspausdinau 10 “Kronikos” egzempliorių, ateik atsiimti”. Aišku, čekistai suprato ironijos esmę ir gerokai supyko. Išvažiavau pas Vytautą jau sutemus. Mums einant Didžiąja gatve, pamatėm Pilies gatve didžiuliu greičiu lekiančius “Žiguli”. Vytas reziumavo: “Vairuotojas arba girtas, arba kagėbistas”. Šia gatve transporto judėjimas uždraustas. Bogušis pasiūlė leistis žemyn Rusų gatvele. Tačiau greit priešpriešiais išniro tas pats “Žiguli”. Lėkė tiesiai į mus. Gal pusmetrio neprivažiavęs iki šaligatvio, kuriuo ėjom, staiga pasuko į kairę. Na, ir akrobatas! Vytautas pareiškė, kad demonstruoja, kad taip gali mus užmušti (…). Šį kartą ir Bogušis pripažino, kad KGB gali pasmaugti Vasario 16-osios demonstraciją“.

Sausio 30 diena: “Sūnus Gintautas pasakojo, kad nuo vasario 15 iki 20 d. visose Vilniaus mokyklose įvedamas visos paros mokytojų budėjimas. Budi tik komunistai. Tačiau ir nepartiniam Gintui partija patikėjo tokią “garbę”.

Organizatorius suėmė KGB

Vasario 16 dienos rytą milicija gavo iš KGB prokuroro sankciją V.Bogušį, N.Sadūnaitę ir A.Terlecką nuvežti į KGB rūmus. Pretekstas – tardymas dėl “LKB kronikos”. (Tų pačių metų sausio 8 d. P.Cidziko bute atlikus kratą buvo rasti rezistenciniai leidiniai “LKB kronika”, “Vytis”, “Laisvės šauklys” bei dvi mašinraštinio straipsnio “Istoriko pokalbis su Antanu Terlecku” kopijos. Minėtame straipsnyje A.Terleckas kritikavo “Kronikos” leidėjus, kad šie atsisakė leisti bendrą “katalikų” ir “pasauliečių” rezistentų pogrindinį leidinį.) P.Cidzikas tądien buvo uždarytas milicijoje. “Visus išlaikė, kol mieste vyko mitingai”,- prisimena tą dieną A.Terleckas. KGB rūmuose, belaukiant apklausos, milicijos seržantas A.Terleckui pasakojo, kad mieste keliose vietose vyksta muštynės su lietuvių moksleiviais. Nors daugelis moksleivių tą dieną iš Vilniaus buvo autobusais išvežti į įvairias ekskursijas, nemaža jų liko mieste. Tądien nuo ankstyvo rytą visas Vilnius knibždėjo sustiprintų milicijos ir draugovininkų pajėgų. Apie 12 val. prie “Pergalės” kino teatro daugiau kaip šimtas milicininkų mušė profesinės mokyklos mokinius. Po Sumos iš Šv.Onos bažnyčios išėję žmonės bandė prasiveržti į Katedros aikštę, tačiau buvo sulaikyti ir išvežti į aplinkinius miškus. Įvyko ir daugiau incidentų.

A.Terleckas visą dieną KGB rūmuose buvo apklausiamas dėl “LKB kronikos” leidimo. Tardymas tęsėsi nuo 11.05 iki 21.45 val. Visą šio tardymo protokolą galima perskaityti minėtoje A.Terlecko knygoje. Vėlai vakare visi suimtieji paleisti namo.

Patriotės ir stribų našlės

Daugelis dar ir šiandien prisimena Atgimimo metais A.Terlecką ištikimai sekiojusias vadinamąsias “megztąsias beretes”, neretai šokiruodavusias savo “nekorektišku” elgesiu. Klausiu A.Terlecko, kaip ten buvo su tomis “beretėmis”. “Gal pusė jų buvo doros moterys – patriotės,- atsako pašnekovas,- bet KGB įkišdavo savo agentes – stribų našles, meilužes, sugyventines. Jos ateidavo provokuoti. Pavyzdžiui, atvažiavo Europos Parlamento deputatai, jos pradėjo daužyti autobusą, kuriuo jie išvyko. Aš nė vienos jų nepažinojau, o per televiziją parodė ir pranešė, kad taip Laisvės lygos moterys priima užsienio parlamentarus. Visais būdais jie stengdavosi tas moteris demonstruoti ir tą žodį “beretės” sugalvojo”.

A.Terleckas grynina istoriją

Šiuo metu A.Terleckas studijuoja neseniai išleistą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos uždarų plenarinių posėdžių stenogramų 66-ąjį tomą, apimantį 1991 metų sausio įvykius. “Matau, kaip klastojama Lietuvos istorija,- liūdnai dėsto jis.- Mano pareiga taip ir parašyti”. Paskutiniame “Laisvojo laikraščio” numeryje išspausdintas A.Terlecko straipsnis “Penktoji kolona Aukščiausiojoje Taryboje”. Jame Laisvės lygos lyderis pateikia savo išvadą, kad 1990-1991 metais Lietuvoje vyko ne natūrali valdžių kaita, o “artimojo užsienio” ir “savųjų” tam tikrų struktūrų permanentinis sąmokslas.

“Tų sąmokslininkų net nebuvo bandoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kai kurie jų ir šiandien užima aukštus valstybinius postus arba vėl rengiasii juos užgrobti”,- rašo A.Terleckas.

Kur prasmego disidentai?

Klausiu LLL vadovo, kodėl buvusiems disidentams nepavyko įsitvirtinti Lietuvos politiniame gyvenime. Jei būtų kitaip, gal mūsų politinis peizažas dabar kitaip atrodytų? “Buvo daroma viskas, kad mus sukompromituotų,- nedvejodamas atsako A.Terleckas.- Landsbergį apstatė KGB agentais, jau kovo 11-ąją buvo pasiūlyta, o vėliau patvirtinta nuostata, kad, norint užimti kokį nors valstybinį postą, reikia turėti dešimties metų darbo stažą. O kas jį turėjo? Tik komunistai!

Mus apšaukė nemokšomis, nors aš asmeniškai Vilniaus universitete baigęs ekonomiką, tik valdžia diplomo nedavė, ir aspirantūroje studijavau. Tremtinius laikė kaimo bernais. Žinojo, bet melavo tautai, kad po Stalino mirties tremtiniams buvo leista studijuoti ir į Lietuvą grįžo daug išsilavinusių žmonių, tarp jų daug mokslo laipsniais, kuriuos įgijo Rusijos aukštosiose mokyklose. “Tokiems” Rusijoje buvo lengviau įstoti į aukštąją mokyklą negu Lietuvoje. Šiuos žmones norėta izoliuoti, kad komunistai būtų valdžioje. Taip dabar ir yra. Valdžioje yra jie patys ar jų vaikeliai, tapę liberalais ar socialliberalais. KPSS auklėtiniai valdo Lietuvą”.

Liūdna, tačiau buvę disidentai išstumti į politinio gyvenimo užribį visoje Rytų Europoje. Gal tik Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas buvo išimtis, ir Latvijos disidentai, patekę į parlamentą, karčiai pastebi A.Terleckas. “Ir Lietuvoje pateko tyleniai, kurie nieko negali pasakyti. Bet nėra ko kaltinti – mes ir patys nėjom. Boikotavome SSRS Aukščiausiosios Tarybos liaudies deputatų rinkimus, nors kai kuriuos sąjūdiečius palaikėme,- prisimena LLL vadovas.- Tačiau Sąjūdis pralaimėjo ir šiuos, ir rinkimus į LSSR Aukščiausiąją Tarybą, nes kandidatų partinė sudėtis rodė, kad juos laimėjo kompartija. Velionis Stasys Lozoraitis perspėjo: neik su velniu obuoliauti“.

Niūrios ateities prognozės

Prašnekus apie pastaruosius Prezidento rinkimus, A.Terleckas paniūra. “Matot, Prezidentas išrinktas Rusijos pagalba. Jeigu jie laimės Seimo rinkimus, Lietuvai bus katastrofa. Daugelis socialliberalų iš partijos išbėgios pas jį, ir jeigu Paksas turės 95 mandatus, pakeis Konstituciją. Taip vieno žmogaus – faktinio diktatoriaus – rankose atsidurs ne tik generalinis prokuroras, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, bet ir Premjeras, ir Seimas. Su Lietuva darys, ką panorėję. Net A.Brazauskas nesuinteresuotas, kad Paksas visą valdžią sutelktų savo rankose, nes jam geriau būti šeimininku Lietuvoje negu pastumdėliu – kaip Maskvos laikais. Anksčiau jie nenorėjo, kad Lietuva būtų nepriklausoma, o dabar jiems geriau – nepriklausomoje Lietuvoje jie daugiau pilių prisistatė negu galėjo prie rusų – Kremlius neleisdavo tokiais milijonieriais būti”.

A.Terleckas dėsto prielaidą, kad, atėjus laikui, gali prabilti ir dabar tylintis G.Vagnorius. “Jis turi pinigų ir per rinkimus gali pareikšti pretenzijas į savo valdžią. V.Landsbergį gali išstumti, nes konservatorių partijoje liko jo draugų, mes didelius pinigus ir savo pasieks. Vienas Vagnorius nelaimės rinkimų, bet gali susidėti su A.Brazausku”.

“Tai jūs G.Vagnorių tapatinate su R.Paksu?” – klausiu. “Jie visi vienodi,- moja ranka A.Terleckas,- Paksas, Brazauskas, Vagnorius – vieno lizdo paukščiai, visi jie yra Lietuvos valstybingumo priešai. Tiksliau, buvo priešai, bet dabar jie nori valdyti Lietuvą Rusijos pagalba. Dar tik esame pakviesti į NATO, bet užsienio žvalgyba stebi ir mato, kas dedasi Lietuvoje. Dar klausimas, mus priims ar ne. Lietuvos valstybingumui gresia labai didelis pavojus”.

Pasveikino Prezidentas

Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus 75-erių metų jubiliejaus proga pasveikino žymų disidentą ir visuomenės veikėją Antaną Terlecką.

„Esate asmenybė, kurios drąsa ir pasišventimas tėvynės laisvei, istorinei tiesai ir žmogaus orumui tapo neatskiriama dvasinės rezistencijos, mūsų pasipriešinimo okupacijai dalimi. Tai, ko Lietuvai nebuvo lemta apginti ginklu pokario miškuose, Jūs ir Jūsų bendražygiai ilgus dešimtmečius gynėte savo atvira laikysena, savo gyvenimu, aukojamu tėvynės, tiesos, tikėjimo ir žmogiškumo idealams. Nuoširdžiai dėkoju Jums už ištisus dešimtmečius trunkančią tarnystę savajai tautai ir valstybei, už ilgametę Lietuvos laisvės idėjos sargybą. Jubiliejaus proga linkiu jums stiprios sveikatos ir kuo geriausios kloties“, – rašoma prezidento V.Adamkaus sveikinime.

Views All Time
Views All Time
2446
Views Today
Views Today
1
0 0