cūka! cūka! ispaniškoj Rucavoj betono maišyklė sukas krioguodama nei motininė jauni eilėje prie degtinės po obelim – senukai per Latviją nei per Lietuvą rusiškai ūžia ikaras kopūstų mėlynos gūžės vienišas gužas vakaras šnekasi su baidyklėm lyg šernas lyg miško cūka Rucavoj laiko maišyklė į užpernai pernai įsuko mus Rucava–Rīga, Vilnius, 1998.VII.12–18 …
Nuprausk mane, Šventasai
Ir ugnį už mane pakurk.
Raudonas dangus ima kristi,
Bet nors kartą – pasimelsk.
Kai krenta vyrai,
Lyg medžiai jauni,
Ir kvapą savo išėjimo
Jauti netoli.
Nulenk galvą prieš rankas,
Kurios tau širdį glostė.
Ir nusilenk…
Ir nusirenk prieš Dievus,
Nes siela nori būt nuoga.
Atsuki veidą,
Jei dar jį turi,
Nes tavo išėjimo kvapas
Jau nebetoli.
Neapsirenk.
Kai prikišo kažkas, kad naudoju senovinį stilių,
Nepaklausė manęs, ką manau apie žodžių madas.
Ar vertėjo sakyt, kad kaip auksą aš vertinu tylą,
Ne pro plyšį žvalgaus, kur, su kuo ir ką nuveikė kas?
Aš bodžiuosi keiksmais, kurie iškelia dvasinį purvą,
Ir raštu be ženklų, nes prasmė jo kaip miškas klaidi.
Man ne forma svarbi, nes nuo formų širdis nesuspurda,
Jei užtenka gelmės, pasinerti bandau turiny,
Bet už viską svarbiau užsiglaudžiantis žodžiuos tikrumas,
Priežastis, vardan ko žodžiai gimė ir veržės srautu.
Į ketureilius dėt juos tik įprotis, tik malonumas,
Nors aš šiaip nepaklustų taisyklėms madų.
Formas drąsiai keičiau – matavausi sonetų vainiką,
Stvėriau haiku krislus, net ir prozoje plaukiot bandžiau,
Bet iš viso meniu tik ketureilio skonis man tiko.
Aš pati jau sena, ir savęs štai tokios nebijau.
Ką gi veiktumei tu, jei gyvenimas gerklę užspaustų,
Jei buitis ant pečių krautų rūpesčių, darbo, vargų,
Jeigu būtį priimt tau vienatvėje tektų kaip bausmę?
Pasakyk, ar tada forma, stilius tau būtų svarbu?
—
Baltasparnė viltis lyg purvu neaplimpanti nimfa
Gieda liūne juodam stebuklingas gyvybės giesmes,
Nesižvalgo aplink, ar visiems, kas ją girdi, įtinka.
Ta nuogalė šauni, nes ji gelbsti ne tiktai mane.
Jeigu laiko turi, imk spalvingus jai apdarus siūti,
Tik ar jos prigimtis nuo duotos aprangos pasikeis?
Stebuklingos giesmės gal neverta trukdyt nė trupučio –
Kaip gebėsi išgirst, tokiu stiliumi ji ir ateis.
Mes išbėgom nuogos
Į rasotą girią-
Sidabrinės uogos
Nuo šakų nusvirę-
Kvepia žalios pušys,
Kvepia ryto vėjas-
Pasakyk man, vėjau,
Ką esi žadėjęs!
-Girios tankumyne
Radom lūšną seną-
Girios tankumyne
Ragana gyvena.
Skenda mūsų dienos,
Lig žirgai pašėlę!
Ei, išburk man laimę
Laume raganėle!
Poezija yra…
Jau taip seniai mane kankina,
Taip jau skaudžiai degina
Ieškojimas atsakymo
Į klausimą,
Kurio galbūt visai nėra:
Kur slepiasi poezija
Ir kas yra poezija,
Ir kam ji reikalinga
Šiam nerimstančiam,
Šiam laimės neatrandančiam
Pasauliui?..
Poezija yra…
Aš nustebau,
Kai šį pavasarį
Naujai savęs paklausiau:
Kas yra poezija,
Ir kai širdis,
Ieškojimo vargingo iškankinta,
Tą mano klausimą
Atgręžė prieš mane:
O kas nėra poezija?
Poezija yra
Žolės dygimas
Ir obels žydėjimas,
Ir paukščio pastanga
Susukti lizdą medyje,
Ir geležinis traktoriaus dainavimas,
Ir tas artojo nerimas
Dėl sėklos pabertos
Ir galimų šalnų…
Pavasarinis rūpestis
Ir džiaugsmas,
Dar negimęs,
Ir vilties žaliavimas
Yra poezija.
Poezija yra
Laukimas
Ir trapus tikėjimas,
Kad bus karšta, derlinga vasara
Ir kad ruduo skambės
Linksmom vestuvėm,
Pabaigtuvėm…
Sūriausias prakaitas,
Aitriausias nuovargis
Ir ant delnų suveltos pūslės,
Sąnarių skaudėjimas
Yra poezija.
Poezija yra
Veržimasis į darbą –
Į esimo prasmę,
Į žolės dygimą
Ir obels žydėjimą,
Kuris ne pats sau tikslas,
Tik troškimas
Duoti vaisių…
Savęs į sėklą perkėlimas,
Ir slaptingas lieptas,
Amžinybėn tiesiamas,
Yra poezija.
Poezija yra
Mirtingos laimės
Nemirtingas mirksnis,
Gyvybės atgijimas
Ir žmogaus pasilikimas
Žmogumi
Net po mirties,
Po nupuolimo,
Po savęs atsižadėjimo,
Po sutryptų sapnų…
Tikėjimas žmogum
Ir didelio tikėjimo nešimas
Ateitin
Yra poezija.
Poezija yra
Senuko mano tėvo –
Sodininko –
Vaikščiojimas keliais
Apie obelis
Ir negalvojimas,
Ar vaisiaus jis sulauks,
Ar nesulauks…
Mano dukros neklaužados
Siautimas
Po tvarkingą sodą
Ir šakelių žydinčių
Nerūpestingas lankstymas
Yra poezija.
Poezija yra…
Kai šį pavasarį
Širdis apsuko klausimą –
Kankintą užkankintą –
Ir paklausė:
Kas nėra poezija,
Man nė per nago juodymą
Ramiau nepasidarė…
Aš tik jaučiu,
Aš tik žinau,
Kad šitas neramumas –
Geras
Ir palaimintas,
Kad jis –
Yra poezija.
1973
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Aš norėčiau numirti
Kaip jaunas ir linksmas kareivis,
Kad mirtis nenuplėštų
Nuo lūpų smagios šypsenos. –
Lai ties mano kapu
Žais jaunystės nenuoramos deivės,
Vainikus pins merginos,
Laukų vieversėliai dainuos.
Be senatvės raukšlių,
Be širdies išdavikės – sklerozės –
Aš norėčiau žingsniuot
Ligi tolimo kapo duobės.
Lai per širdį tekės
Visas jaunas gyvenimo grožis,
Lai nuo laimės ir džiaugsmo
Apsvaigusi siela virpės.
Man dainuoti ir šokt!
Man žydėti ir stiebtis į saulę,
Kol rugsėjo šalna
Išsiskleidusį žiedą pakas!
Aš norėčiau išsaugot
Netilstančiam žygių pasauliui
Nepasotintą širdį
Ir jauno kareivio rankas.
1957
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Aš nekaltas,
Kad žemė šarmoja,
Kad klevai jau pradėjo ruduot.
Kaltas tuo,
Kad lig šiol nežinojau,
Koks šviesus gali būti ruduo.
Ir šviesus,
Ir graudus,
Ir toks tyras. –
Krištolinė rugsėjo rasa.
Liks gailus ilgesys
Atsiskyrus
Ir vilties žarijėlės rusą.
Niekada iš aitrių žarijulių
Nebandysiu įpūsti liepsnos.
Tik širdis,
Atsijauninus vėlei,
Meilės ilgesį garsiai dainuos.
Aš to ilgesio krištolu guosiuos,
Naują dainą pradėjęs rimuot.
Gulbės kaklas
Kasnakt
Man sapnuosis
Ir už nendrę lankstesnis liemuo.
1963–1964
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Džiaugsmus ir nuoskaudas
Ištyriau ligi galo.
Buvau viršūnėse,
Buvau pačiam dugne.
Bet ir dabar,
Kai smilkiniai jau bąla,
Jaunystės aistros
Degina mane.
Ir naktimis
Vis neramiai sapnuoju
Naujas viršūnes
Ir naujas gelmes,
Ir vis jaučiu:
Lig šiol nesužinojau
Visos didžios gyvenimo prasmės.
Vis priekin skverbias
Mano žvilgsniai godūs,
Ir skaudžiai blaškos
Alkana mintis…
Ir gal dėl to man visą laiką rodos:
Toli, toli senatvė
Ir mirtis.
1957
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Atsiverčiau aš didelę visos žmonijos knygą
Ir ilgą vieno vienišo žmogaus istoriją skaitau.
Ir čia, tarp tų vardų karališkų, dinastijų ir žygių,
Maža žmogaus širdie, kiek maža vietos tau…
Ateina ir kovoja jie, ir žudosi, ir miršta,
Ir laimina juos popiežiai ir žemė, ir dangus.
Lyg pilkas, nepažįstamas keleivis naktį tirštą,
Drebėdamas ir alkanas, palydi juos žmogus.
O jeigu parašytumei žmogaus širdies istoriją?
Tai būtų neapsakomai sunki, sunki rauda,
Kaip tamsūs pūgos debesys, padangėj pasikorę,
Kaip juodo nusidėjėlio šventvagiška malda.
Graudi kančios litanija, bebalsės žemės skundas
Ir valkatos pamišėlio daina,
Auksinės saulės pasakos ir purvinos pagundos,
Ir kapo neužžėlusio velėna kruvina.
Ne, ne…Tarp tų vardų karališkų ir didingiausių
žygių
Maža žmogaus širdie, tavęs tikrai nėra.
Užversk visų dinastijų melu rašytą knygą,
Uždenk žmogaus istoriją
Vėl nežinios skara.
1943
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Mes ėjome per platų mūšio lauką.
Nykus jisai dunksojo po kovos.
Tik šen ir ten vis draikėsi, dejavo, klykė, šaukė
Be jokios paliovos.
Be veido ir be rankų, ir be kojų,
Ir peršautom galvom…
Mes meldėmės, bet sielos buvo tuščios,
Ir Dievas nesuprato mūs maldos.
Dainavome, bet ir daina skambėjo rūsčiai.
Tik iš erdvės juodos
Girdėjom vieną baisiai graudų šauksmą:
Žmogau, paduok vandens!
Žmogau, paduok vandens! – lyg žaibas krito
Iš dangaus ir pervėrė visus:
Vandens, vandens, vandens… Ir niaukėsi, ir švito
Apyaušrio dangus.
Pasilenkėm. Prie smilkstančių griuvėsių
Gulėjo sunkiai sužeistas žmogus.
Mes davėme jam gerti. Visą dieną
Jis šaudė mūsų žengiančius draugus.
Ir šitos jaunos, puikios rankos gniaužė plieną
Gal ir prieš mus pačius…
Nekeikėm jo. Prie smilkstančių griuvėsių
Gulėjo sunkiai sužeistas žmogus.
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.