|

Ten šviečia laimės ženklas

Ar svetainės kampe tebestovi senutėlė, liaudiškais ornamentais išdabinta močiutės skrynia? Jei taip – jums pasisekė, jokiu būdu jos neišmeskite! Anot torsinių laukų tyrinėtojų, ji – tikrų tikriausias namų donoras, be paliovos jūsų būstui spinduliuojantis gyvybinę energiją, sėkmę ir išmintį. JAV pasaulio etnokultūros specialistai kartu su parapsichologais nustatė, kad iš protėvių paveldėti, savų kraštų simboliais išpuošti daiktai veikia palankiausiai. „Mūsų močiutės, „kryželiu” (jo torsinis efektas itin stiprus) siuvinėjusios ant marškinių bei staltiesėlių etnografines rūteles, žirgelius bei lelijas, Saulės simboliais, žirgelio ar pagonių kryžiaus ženklu puošusios kambarius, „kad Laimė neišeitų”, elgėsi išmintingai, – pasakojo bioenergetikas. – Patarčiau net ir kosmopolitiškiausiame būste matomoje vietoje laikyti kokį nors folklorinį daikčiuką – jis suderins jūsų biolauką su esama geografine zona bei pasaulėjauta, suteiks pusiausvyros. Kartais tinkamai išdėlioti senoviniai daiktai pašalina netgi, regis, nenugalimą anomalinių zonų poveikį.” Taip pavyko sutvarkyti būstą moters, kurią, vos įžengusią į namus, užpuldavo galvos skausmas ir nerimas, o naktimis kamuodavo nemiga. Darbas ją vargino, nes nuolat jausdavosi išsekusi. Jos būsto langai buvo šiaurinėje pusėje (vienoje nepalankiausių), kambariai apstatyti aštriakampiais kvadratiniais baldais, ant sienų – abstraktaus, erzinančio piešinio tapetai ir rėkiančių spalvų paveikslai. Daugybė knygų ir nesuderintų mažmožių. „Pradėjome tvarkytis nuo langų, – prisiminė Michailas. – Pakabinome šiltos gelsvos spalvos užuolaidas, neutralizuojančias šiaurės poveikį. Ant priešingos sienos – paveikslą su dešiniapuse auksine svastika raudoname fone.

| |

Japonija – ne tik žydinčių sakurų ir robotų kraštas

Japonijos fenomenas, regis, iki šiol yra sunkiai suvokiamas pasauliui, bet nuo to dėmesys ir domėjimasis tik didėja. Tas dėmesys pirmiausia krypsta į žmones. Ne veltui sakoma, kad norint turėti Japonijos ekonomiką pirmiausia reikia būti japonu. Šalyje šiandien gyvena 127 mln. žmonių. Be to, apie 1 mln. japonų gyvena užsienyje, daugiausia JAV. Japonai tarp kitų tautų išsiskiria keletu ypatybių. Pirmiausia – nacionaline sudėtimi. Japonai sudaro net 99 proc. visų šalies gyventojų. Dažnai jie save vadina dar ir Jamato žmonėmis, apeliuodami į Jamato lygumų, besitęsiančių aplink senąją sostinę Kiotą, regioną, kuriame suklestėjo japonų kalba, raštija, visa kultūra. Vėliau japonai asimiliavo okinavus, kalbančius savitu dialektu. Žemiausią pakopą tarp šalies gyventojų užima burakuminai, kurie keletą šimtmečių buvo diskriminuojami. Kaip patys burakuminai, taip ir daugelis kitų žmonių ieško darnesnių santykių tarp įvairių žmonių grupių. Gyvena šiek tiek korėjiečių, kinų, tajų, filipiniečių, kurie dirba mažiau apmokamus darbus.

|

Lietuva ir Lenkija nori keistis archyviniais dokumentais

Lietuvos archyvų departamentas ir Lenkijos generalinė archyvų valdyba nagrinės galimybę keistis originaliais archyviniais dokumentais. Toks sprendimas yra įtvirtintas Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo reikalų ekspertų grupės pasirašytame protokole. Kaip pranešė Kultūros ministerija, ekspertų grupė Vilniuje posėdžiavo nuo pirmadienio iki trečiadienio.Tai jau antrasis grupės posėdis, pirmasis vyko šių metų pradžioje Varšuvoje. Kaip BNS sakė kultūros viceministrė, Lietuvos delegacijos vadovė Ina Marčiulionytė, tokios galimybės reikalingos tam, kad Lietuvos ir Lenkijos archyvarai galėtų pasikeisti archyviniais dokumentais, kurie saugomi vienoje šalyje, tačiau yra svarbesni ir labiau reikalingi kitos šalies archyvarams. Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo reikalų ekspertų grupė trečiadienį pasirašytame protokole taip pat numatė, kad Lietuvos archyvų departamentas ir Lenkijos generalinė archyvų valdyba inicijuos daugiašalį archyvų ekspertų susitikimą dėl Radvilų archyvų projekto, kuriame dalyvautų ne tik Lietuvos ir Lenkijos, bet ir Rusijos, Ukrainos bei Baltarusijos atstovai.

Apie meilę ir išsiskyrimą…

Apie meilę ir išsiskyrimą…

Sunku pasakyti, kas žmones šiais laikais taip traukia gyventi kartu. Anksčiau jau rašėme, jog seniau žmonės negyveno poromis, susitikdavo tik lytiškai santykiauti. Vėliau ilgus šimtmečius buvo skiepijamas noras (ir būtinumas) gyventi dviese, santykiauti tik su vienu partneriu. Moteriai psichologiškai, moraliai ir finansiškai buvo stengiamasi įdiegti, jog ji priklausoma nuo vyro. Greičiausiai nuo tų laikų ir liko noras ištekėti, vesti ir sukurti šeimą. Teoriškai – šeima yra pati geriausia vieta motinystės instinktui realizuoti, t.y. pagimdyti ir užauginti vaikus. Tačiau praktiškai yra daug išsiskyrusių šeimų, kai vaikas dažniausiai lieka su motina. Tai nėra gerai, bet vargu ar būtų geriau, jei nepasitenkinimo ir neapykantos vienas kitam kupini sutuoktiniai toliau gyventų kartu. Taigi šeimos darna dažnai lieka tik svajonė… Kiekvienam žmogui natūralu rinktis tinkamiausią porą. Vieni turi didesnį pasirinkimą, kiti mažesnį. Bet nemažai merginų daliai nepavyksta sutikti tinkamo vyro. Kodėl? Dabartinis jaunimas mažai apie tai galvoja. Tiesiog džiaugiasi neribota seksualine laisve nuo pat paauglystės. Noras būti šiuolaikiškoms skatina merginas nusileisti vaikinų geismams. Bet kai amžius ima artėti prie trisdešimties, neišvengiamai kyla vienatvės problema. Trisdešimties metų sveiki, normalūs vyrai paprastai yra vedę, o viengungiai neretai turi asmenybės, bendravimo, seksologinių ar sveikatos problemų. Taigi draugystė su vedusiu vyru, pabėgimas nuo vienatvės pas gerą žmogų kai kurioms merginoms yra išeitis.

Problema: meilė mokytojui
|

Problema: meilė mokytojui

Meilė įsiveržė į paauglės Virginijos gyvenimą ir viską “sujaukė” – keturiolikmetė įsimylėjo savo biologijos mokytoją… Gyvenimas tapo kančia, slapta iliuzija: “Mokykloje stengiausi jį pamatyti kasdien. Klasės berniukai man tapo nebeįdomūs: jie dar tokie vaikai…”. Virginija ėmė itin domėtis biologija, lyg kitų pamokų ir nebūtų. Paklausus, kaip sekasi, dažniausiai buvo galima išgirsti vieną ir tą patį atsakymą: “Koks puikus tas biologijos mokytojas. Jis viską žino. Jis toks protingas. O koks jis vyriškas…”. Vieną dieną tėvai pastebėjo, kad jų dukra pasikeitė: ji jau nebe ta maža, nerūpestinga, be perstojo čiauškanti ar žaidžianti su lėlėmis mergaitė, o ištįsusi ir nusiminusi paauglė, kuri gali staiga užsiplieksti, kai kas nors ima jai patarinėti, kuri vis daugiau laiko stypso prie veidrodžio, kuri ėmė vengti bendrauti su klasės mergaitėmis ir berniukais, sėdi namuose ir nebėgioja į vakarėlius, apskritai tapo “kitokia”… Pagaliau tėvai išsigąsta: “Negi dukra įsimylėjo už save 15-ka metų vyresnį vyrą, ir dar – mokytoją. Negali būti!” Deja, taip gali atsitikti kiekvienai paauglei. Tuomet labai sunku būna tiek kenčiančiai dukrai, tiek išgyvenantiems tėvams, kurie tik ir galvoja, kad jų patiklia, naivia mergaite norima pasinaudoti. Yra tėvų, manančių, kad jų vaikams negali būti blogų dienų – jie negali būti liūdni, nelaimingi, nusiminę. Tačiau iš tiesų vaikams, o ypač paaugliams, tenka įveikti daugybę nesėkmių. Viena iš mokykloje pasitaikančių problemų – nesėkminga meilė… mokytojui.

Ergonominiai reikalavimai klaviatūrai
| | |

Ergonominiai reikalavimai klaviatūrai

Klaviatūra šiuo metu yra pagrindinis informacijos įvedimo į kompiuterį įrenginys. Klaviatūros ergonominiai parametrai yra reikšmingi darbo efektyvumui, produktyvumui ir svarbūs patogumo požiūriu – ar malonu dirbti, ar nevargsta rankos ir t.t. Klaviatūros ergonominius parametrus reguliuojantys standartai skirti daugiau klaviatūros projektuotojams, tačiau jais gali vadovautis ir vartotojas, pasirinkdamas klaviatūrą kuriamoms kompiuterizuotoms darbo vietoms. Išanalizavus priimtus standartus ir atitinkamą literatūrą, galima išskirti šiuos pagrindinius klaviatūros ergonominius parametrus. Profilio aukštis – aukštis tarp vidurinės eilutės klavišų ir darbo paviršiaus (pavyzdyje pažymėtas PA). Vidurinė eilutė klaviatūroje yra C eilutė (standartas ISO/IEC) raidžių ir skaitmenų sekcijoje. Nuolydžio kampas (pavyzdyje pažymėtas NK) – kampas tarp klavišų viršutinės dalies plokštumos, einančios per A ir D eilučių klavišus ir horizontalios plokštumos. Klavišo nuspaudimo jėga – jėga, reikalinga perstumti klavišą į poziciją, kurioje bus užregistruotas ženklo nuspaudimas.

Runos Švedijoje
|

Runos Švedijoje

Jei pirmo pasitaikiusio lietuvio šiandien paklaustume, kas yra runos, nereikėtų nustebti sulaukus atsakymo, jog runos – tai magija, burtai. Ir tik retas kuris dar pridėtų, jog runos – tai pirmiausia senieji skandinavų rašmenys. Tačiau tiek vieni, tiek kiti, be abejo, pripažintų, jog šie ženklai kelia susidomėjimą, vilioja paslaptingumu ir žadina pagarbą. Taigi, kaip jau minėta, runos yra seniausi germanų, ir visų pirma skandinavų, rašmenys. Tūkstantį metų – nuo maždaug III amžiaus po Kristaus iki XIII a. Skandinavijoje nevartota jokių kitų rašmenų. Jau savo prigimtimi runos žadina smalsumą. Pats žodis “runa” reiškia paslaptį. Ankstyvaisiais laikais runos laikytos dievų dovana. Skandinavijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, paslaptingas aktas, kuriuo efemeriškam žodžiui suteikiama pastovi forma, buvo priskiriamas dieviškosioms jėgoms. Vyresnioji Eda, XIII amžiaus Islandijos rankraštis su seniausiomis skandinavų giesmėmis apie dievus ir didvyrius, pateikia nedviprasmišką runų genezę: runas sukūręs pats Odinas, “dievų dievas”. Dieviškąją prigimtį patvirtina ir kai kurie ankstyvieji užrašai: Aš išraižiau runas, iš dievų kilusiąsias. Nemaža išsakyta ir mokslinių teorijų apie runų prigimtį. Kaip žinoma, raštas atsiranda norint perduoti informaciją. Iš pradžių ši informacija perduodama piešinukais (piktogramomis), kurie nežymi atskirų žodžių, o tik apibūdina veiksmą, vaizdą. Vėliau atsiranda idiogramos, kurių atskiras piešinėlis reiškia atskirą žodį, sąvoką.

| | |

Dukters žudikę “išgydė” įstatymai

“Negali būti! – taip, anot Kęstučio Keršio, į žinią, kad jo buvusi žmona, prieš metus negyvai nukankinusi dvylikametę dukterį, dabar gydysis bendrojo režimo psichiatrijos ligoninėje, sureagavo šią nužudymo bylą tyręs Trakų apylinkės prokuroras Sergejus Milovas. Po to, kai prieš metus R.Keršienė savo namuose žiauriai nužudė dukterį Eglę, Vilniaus apygardos teismas ją atleido nuo bausmės, skirdamas priverstinį gydymą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Kad, nepraėjus nė metams, nusikaltimą įvykdžiusiai moteriai teismas palengvino gyvenimo sąlygas, ir pats K.Keršys patikėjo tik paskambinęs į Panevėžio apygardos teismą. Po pokalbio su panevėžiečiais teisininkais jis neteko amo. Birželio 13-ąją teismas panaikino Reginai Keršienei priverčiamojo medicininio poveikio priemones: nutarė priverstinį gydymą griežtojo stebėjimo sąlygomis pakeisti į gydymą bendrojo režimo psichiatrijos ligoninėje pagal jos gyvenamąją vietą.

| | |

Jei ne grybai, ir ne uogos…

Miškas yra ne tik medienos šaltinis, bet jis atlieka ir apsauginę, sanitarinę bei rekreacinę funkcijas. Miškas, be to, žmonėms teikia daugybę kitų naudingų produktų, tai – grybai, uogos, riešutai, vaistažolės, medus ir pan. Lietuvos miškų dirvožemis labai įvairus, o tai sudaro gana palankias sąlygas miško gėrybėms augti, daugintis ir brandinti derlių. Orientaciniais statistikos duomenimis mūsų miškuose kasmet užauga ir subręsta apie 45 tūkst. tonų grybų, 32 tūkst. tonų – vaisių bei uogų, 2 tūkst. tonų – vaistažolių. Šių produktų bendra vertė, ypač pietryčių Lietuvoje, daugiau kaip du kartus viršija medienos vertę. Todėl visai nenuostabu, kad prasidėjus šių gėrybių rinkimo sezonui, žmonės masiškai plūsta į miškus, dėl ko kyla nemažai problemų: padidėja miško gaisrų pavojus, naikinama miško paklotė ir grybiena, laužomi lazdynai, vaistažolių ir vaiskrūmių kerai. Ankstyvas dar neprinokusių spanguolių, bruknių ir riešutų rinkimas, mažina jų vertę. Šiuo metu už miško gėrybių rinkimą mokėti nereikia, todėl mažai dėmesio skiriama ir jų rinkimo laiko, rinkimo būdų reglamentavimui, lankytojų elgesiui miške ir pan.

| |

Mareko Viteko paskaita “Apie Karma Kagyu stilių”

Tibete egzistavo daug nepriklausomų meditacijos mokyklų, ir tarp jų buvo labai ryškūs skirtumai. Seniausia mokykla buvo Ningma – šios mokyklos mokymus 750 metais į Tibetą atnešė Guru Rinpočė (Padmasambhava). Jis buvo labai ypatingas mokytojas, turėjo išskirtinę charizmą ir buvo visiškai nušvitęs – realizavęs budos būseną. Jis galėjo įkvėpti laukinius tibetiečius. Vėliau, po jo mirties, mokymai buvo sunaikinti, liko tik labai siauras, nedidelis perdavimas, įkvėpęs tam tikrą kontr-reformacijos laikotarpį Bonpo religijoje. Ši, iš vienos pusės, buvo labai artima šamanizmui, o iš kitos pusės, turėjo labai išvystytą filosofinę sistemą. Vėlesniais laikais Bonpo daug ką perėmė iš budizmo tradicijų, ir kai kas netgi galvoja, kad taip susikūrė penkta Tibeto budizmo mokykla. Vėliau, maždaug prieš 1000 metų, tibetietis Marpa keturis kartus keliavo į Indiją, aplankė daug Indijos budizmo meistrų – du iš jų tapo Marpos tiesioginiais mokytojais, o trečia – Marpos šaknies (artimiausiu – vertėjo pastaba) guru. Tai buvo Naropa – visiškai nušvitęs mokytojas. Jis turėjo Didžiojo Antspaudo mokymų perdavimą. Tie mokymai sanskrito kalboje vadinami Mahamudra, o tibetietiškai – Čekčen Čenpo. Tai yra mokymai apie betarpišką proto prigimties realizavimą. Mokymai, kurie vieno gyvenimo laikotarpyje leidžia mums tapti budomis, įgalina visiškai realizuoti mūsų potencialą. Tai yra visiškas nežinojimo ir dualizmo ištirpdymas. Taigi, šis perdavimas ir šešių Naropos jogų perdavimas pasiekė Marpą, kuris tapo tų mokymų laikytoju.