Įžvelgti graikų “gražią sielą”, “aukso vidurį” ir kitas tobulybes, stebėtis jų didžia ramybe, idealiu nusiteikimu, dideliu paprastumu – nuo šio “didžio naivumo”, galų gale būdingo niaiserie allemande 58 , aš buvau apsaugotas manyje slypinčio psichologo. Aš įžvelgiau jų stipriausią instinktą, valią viešpatauti, aš mačiau, kaip jie virpa valdomi netramdomos to instinkto galios,- aš mačiau, kad visos jų institucijos išaugo iš pastangų apsisaugoti nuo jų viduje glūdinčios sprogstamosios medžiagos. Milžiniška vidinė įtampa išsikraudavo baisiu ir beatodairišku priešiškumu išorei: miestų bendruomenės draskėsi viena su kita, kad kiekvienos atskiros bendruomenės piliečiai rastų tarpusavio ramybę. Reikėjo būti stipriam: pavojus buvo visai arti, jis tykojo visur. Puikiai išlavintas kūnas, arogantiškas realizmas bei imoralizmas, būdingas helenams, yra nulemtas ne jų “prigimties”, o būtinybės.

Graikams aš visai nesu dėkingas už panašius stiprius įspūdžius; ir – pasakykime tiesiai – jie mums negali būti tuo, kas mums yra romėnai. Iš graikų nesimokom a – jų stilius pernelyg svetimas ir pernelyg laisvas, kad veiktų kaip imperatyvas, kaip “klasika”. Kas mokėsi rašyti iš kokio nors graiko! Kas išmoko rašyti b e romėnų!.. Tegul man niekas neprimena Platono. Jo atžvilgiu aš esu radikalus skeptikas ir niekada negalėjau žavėtis menininku Platonu, kas taip įprasta mokslininkams. Galų gale rafinuočiausi skonio teisėjai iš pačių antikos žmonių yra mano pusėje. Man atrodo, kad Platonas sumaišo visas stiliaus formas ir tokiu būdu tampa pirmuoju stiliaus dekadentu; jam galima prikišti kažką panašaus kaip ir cinikams, kurie išrado satura Menippea. Kad žavėtų Platono dialogas, ši siaubingai patenkinta savimi ir kūdikiška dialektikos rūšis, žmogus neturi būti skaitęs gerų prancūzų – pavyzdžiui, Fontenelle’io.

Pabaigai keletas žodžių apie tą pasaulį, į kurį aš ieškojau kelių, į kurį galbūt suradau naują kelią,- apie senovės pasaulį. Mano skonis, kuris galėtų būti pavadintas pakantaus skonio priešingybe, ir čia man anaiptol neleidžia viskam sakyti Taip: jis apskritai nenoriai sako Taip, mieliau – Ne, o mieliausiai visai nieko… Toks mano požiūris į ištisas kultūras, toks požiūris į knygas,- taip pat į vietas bei landšaftus. Iš esmės labai nedaug antikinių knygų įėjo į mano gyvenimą; tarp jų nėra pačių garsiausių. Mano stiliaus, epigramos kaip stiliaus jausmas pabudo beveik iškart, susilietus su Saliustijumi. Aš neužmiršau savo gerbiamo mokytojo Corrsseno nustebimo, kai savo blogiausiam lotynistui jis turėjo parašyti geriausią pažymį,- o aš iškart buvau tam pasirengęs. Glaustumas, griežtumas, turtingumas, piktas abejingumas “gražiam žodžiui” ir “gražiam jausmui”,- štai kur aš suradau save.

“Kodėl tokie kieti! – kartą pasakė deimantams virtuvės anglys.- Ar mes nesame artimi giminaičiai?” Kodėl tokie minkšti? O mano broliai, ir aš klausiu jūsų: argi nesate mano broliai? Kodėl tokie minkšti, tokie minkštinantys ir tokie nuolankūs? Kodėl jūsų širdyse tiek daug neigimo, paneigimo, kodėl taip mažai likimo jūsų žvilgsniuose? O jei nenorite būti likimu ir neišvengiamybe, kaip galėtumėte kada nors kartu su manimi laimėti? Ir jeigu jūsų kietumas nenori blizgėti ir pjauti, ir perpjauti, kaip galėtumėte kada nors kartu su manim kurti? Visi kuriantieji kaip tik yra kieti. Ir turite jausti palaimą savo ranką įspausti į tūkstantmečius kaip į vašką,- palaimą į tūkstantmečių valią įsirėžti kaip į bronzą,- kietesni už bronzą, kilnesni už bronzą. Tik kilniausias yra visiškai kietas. Mano broliai, duodu jums šį naują priesaką: tapkite kieti!