Žiema, viešnia rūsčioji, manuos namuos štai sėdi; pamėlę mano pirštai nuo draugiškų jos rankos paspaudimų. Gerbiu aš ją, tą viešnią rūsčią, bet palieku mieliau sėdėt ją vieną. Sprunku aš su džiaugsmu nuo josios; ir jeigu neblogai pajėgi skuosti, tai galima nuo...
Kai sausumą pasiekęs vėlei, Zaratustra krantan išlipo, tai ne iš karto jis į kalnus, į olą savo ėjo, o daug keliavo, klausinėjo, teiravosi ir šio, ir to, kol pagaliau juokais apie save pasakė: "Ir upė juk taip pat daugybe vingių į...
O, tu dangau viršum manęs skaistusis! Gilusis tu! Šviesos bedugne! Kuomet žvelgiu aš į tave, man dieviški geismai vien šiurpą kelia. Pakilt aukštybėn tavo - tai mano giluma! Tavoj skaistybėj pasislėpti - tai mano nekaltybė! Kaip Dievą jo grožybė gaubia, taip...
Mįslių tokių prislėgtas ir kartulio kamuojamas širdy, Zaratustra per jūrą plaukė. Bet kai jis nuo salų palaimos ir nuo bičiulių savo per keturias dienas kelionės jau nutolęs buvo, tada jisai pajuto, jog skausmą savo visą yra įveikęs: su pergalės jausmu ir...
Kai tarp jūreivių gandas sklisti ėmė, jog jų laivan Zaratustra įsėdęs - nes dar su juo į laivą įlipęs buvo kitas vyras, kurs iš salų palaimos drauge su juo keliavo,- visus smalsumas apėmė didžiulis ir įtemptas laukimas. Bet dvi dienas Zaratustra...
"Į viršų krypsta jūsų akys, kai jūs iškilti trokštat. O aš žvelgiu žemyn, nes jau esu iškilęs. Ir kas iš jūsų gali drauge ir juoktis, ir iškilęs būti? Kas į aukščiausius kalnus kopia, tas juokias iš tragedijų ir dramų." Zaratustra: Apie...
Tad kas nutiko man, bičiuliai mano? Jūs regite mane sutrikusį, nerimastingą, nenoriai klusnų ir pakilusį jau eiti - deja, tolyn nuo jūsų eiti! Išties Zaratustra dar kartą sugrįžt vienatvėn savo turi: tačiau šįsyk be ūpo lokys į savo gūžtą grįžta! Tad...
Ne aukštis, o stati atšlaitė - yra baisiausia! Atšlaitė ta, kur žvilgsnis į bedugnę krenta, o rankos aukščio siekia. Tuomet širdis man svaigti ima nuo noro jos dvilypio. O, jūs bičiuliai mano, ar nujaučiat, koks tas širdies manos dvilypis noras? Stati...
Kai vieną giedrią dieną Zaratustra per tiltą platų ėjo, luošiai ir elgetos jį tuoj apstojo, ir vienas kuprius taip jam tarė: "Štai ką tau pasakysiu, Zaratustra! Žinau, kad žmonės mokos iš tavęs ir tavo mokymu labiau vis tiki: bet kad jie...
"...ir aš regėjau liūdesį didžiulį, ateinantį pas žmones. Geriausieji iš jų savų darbų jau dirbti neįstengė. Ir aiškinimas toks pasklido, o šalia jo - tikėjimas toks plito: 'Juk viskas tuščia, viskas juk vis tiek ir viskas buvo!' Ir nuo visų kalvų...