“Anonimai” prabyla.- “Mums nėra nieko lengviau, kaip būti išmintingiems, kantriems, pranašiems. Mes prisisunkę atlaidumo ir užuojautos aliejaus, mes esame absurdiškai teisūs, mes viską atleidžiame. Kaip tik todėl privalėtume būti griežtesni; kaip tik todėl retkarčiais privalėtume išsiugdyti mažutėlį afektą, mažutę afekto ydą. Jos skonis mums gali būti rūgštokas; ir galbūt tarpusavyje mes šaipomės iš to niuanso, kur patys tokiu būdu susikūrėme. Bet kas iš to? Mes neturime jokių kitų priemonių save įveikti: tai mūsų askezė, mūsų atgaila…” Tapti persona – “anonimo” dorybė… Iš vieno doktorato gynimo.- “Koks yra visokio aukštojo lavinimo uždavinys?” – Žmogų paversti mašina.- “Kaip tai galima padaryti?” – Jis privalo išmokti nuobodžiauti.-“Kaip tai pasiekiama?”- Supratus, kas yra pareiga.- “Koks tokios būsenos pavyzdys?” – Filologas: jis moko kalti atmintinai.- “Koks yra tobulas žmogus?”- Valdininkas.- “Kokia filosofija pateikia tiksliausią valdininko formulę?”- Kanto: valdininkas kaip daiktas savaime teisiantis valdininką kaip reiškinį.

Moralas gydytojams.- Ligonis yra visuomenės parazitas. Esant tam tikrai būsenai, nepadoru toliau gyventi. Vegetavimas baimingai priklausant nuo gydytojų ir procedūrų po to, kai prarasta gyvenimo prasmė, teisė gyventi, turėtų sukelti didelę visuomenės panieką. Gydytojai savo ruožtu turėtų būti tos paniekos tarpininkai – išrašinėti ne receptus, o kiekvieną dieną naują dozę pasišlykštėjimo savo pacientui… Būtina sukurti naują gydytojo atsakomybę visiems atvejams, kai gyvenimo – kylančio gyvenimo – labui pirmiausia reikia be išlygų sunaikinti išsigimstantį gyvenimą – pavyzdžiui, teisę gimdyti, teisę būti pagimdytam, teisę gyventi… Išdidžiai mirti, jeigu jau nebeįmanoma išdidžiai gyventi. Mirtis, pasirinkta laisvai, mirtis tinkamu laiku, šviesi ir džiaugsminga, mirtis, apsuptam vaikų ir liudininkų: tokia, kai dar įmanomas tikras atsisveikinimas, kai dar yra tas, su kuriuo atsisveikinama, kai įvertinama tai kas pasiekta ir ko norėta, kai gyvenimas apibendrinamas,- visiška priešingybė apgailėtinai ir šiurpiai komedijai, kuria krikščionybė pavertė mirties valandą.

Mano laisvės sąvoka.- Kartais kokio nors dalyko vertę lemia ne tai, kas juo pasiekiama, o tai, kiek už jį sumokama – kiek jis mums kainuoja. Štai pavyzdys. Liberalios institucijos nustoja būti liberalios kaip tik tada, kai jos įgyvendinamos: po to niekas pikčiau ir labiau nekenkia laisvei, kaip liberalios institucijos. Juk gerai žinoma, ką jos įgyvendina: jos palaužia valią viešpatauti, jos niveliuoja kalną ir slėni, ir tai pateisina moraliniais principais, jos skatina menkumą, bailumą ir lepumą,- kiekvienąsyk jos leidžia triumfuoti bandos galvijui. Liberalizmas: vokiškai – kolektyvinis sugyvulėjimas bandoje… Tos pačios institucijos, kol dėl jų dar kovojama, sukelia visai kitus padarinius; tada jos iš tiesų labai smarkiai skatina laisvę. Tiksliau pasakius, tuos padarinius sukelia karas, karas dėl liberaliųjų institucijų, kuris – dėl to, kad tai yra karas,- ilgam sužadina neliberalius instinktus.

“Laisvė, kuri yra ne tokia…” – Tokiais laikais kaip dabar atsiduoti savo instinktams yra dar viena nelaimė. Tie instinktai prieštarauja, trikdo ir griauna vienas kitą; moderną aš jau apibrėžiau kaip fiziologinį prieštaringumą. Protingu auklėjimu turėtų būti siekiama, kad geležine drausme būtų paralyžiuotas bent jau vienas šios instinktų sistemos elementas, kad galėtų įgyti jėgų, tapti stiprus ir viešpatauti kitas elementas. Šiandien pirmiausia turi būti sudarytos galimybės individui atsirasti jį apipjaustant: galimas reiškia pilnatviškas… O darosi priešingai: būti nepriklausomi, laisvai vystytis, turėti laisser aller 51 – į tai karščiausiai pretenduoja kaip tik tie, kuriems joks apynasris nebūtų per stiprus,- tai galioja in politicis, tai galioja mene. Tačiau tai yra dekadanso simptomas: mūsų modernioji “laisvės” samprata yra dar vienas instinktų išsigimimo įrodymas.

Čia atsiveria perspektyva.- Kai filosofas tyli, tai gali būti jo sielos kilnumo apraiška; kai jis sau prieštarauja, tai gali būti jo meilės išraiška; galimas ir pažįstančiojo mandagumas, kuris meluoja. Subtiliai buvo pasakyti šie žodžiai: il est indigne des grands coeurs de repandre le trouble, qu’ils ressentent 53: tik reikia pridurti, kad nesibijoti žemiausių dalykų taip pat gali reikšti sielos didybę. Mylinti moteris aukoja savo garbę; pažįstantysis, kuris “myli”, galbūt aukoja savo žmoniškumą; Dievas, kuris mylėjo, buvo žydas… Grožis – joks atsitiktinumas.- Ir kokios nors rasės ar šeimos grožis, jos patrauklumas ir visos elgsenos tobulumas yra sukuriamas: kaip ir genijus, tai yra sukaupto kartų triūso padarinys. Geram skoniui turi būti daug paaukota, dėl jo turi būti daug padaryta, daug ko atsisakyta – septynioliktasis šimtmetis Prancūzijoje nuostabus abiem požiūriais: reikėjo turėti bendravimo, vietos, drabužių, lytinio poreikio patenkinimo pasirinkimo principą, reikėjo grožį vertinti labiau negu naudą, įprotį, nuomonę, tingumą.

Niaurioje ir nepaprastai atsakingoje situacijoje išsaugoti linksmybę – ne toks jau menkas dalykas: ir vis dėlto, ar reikia ko nors labiau už linksmybę? Niekas negali pavykti, jei stokojama išdidumo ir linksmybės. Tik jėgos perteklius yra jėgos įrodymas.- Visų vertybių perkainojimo problema tokia tamsi, tokia baisi, kad ji bloškia į sutemas tą, kuris ją kelia,- toks lemtingas uždavinys kiekvieną akimirką verčia ieškoti saulės, kad nusikratytum sunkios, pernelyg sunkia tapusios rimties. Tam tinka kiekviena priemonė, kiekvienas “atvejis” yra laimingas. Visų pirma karas. Visos gilios, pernelyg į save nugrimzdusios sielos iš karo visada sėmėsi didžiosios išminties; net sužeidimas gydo. Mano devizas nuo seno buvo posakis, kurio kilme tegul pasidomi mokyti smalsuoliai: increscunt animi, virescit volnere virtus.

Dykinėjimas yra visokios psichologijos šaltinis. Kaip? O jei psichologija – našta? Net drąsiausias iš mūsų tik labai retai turi pakankamai drąsos tam, ką jis iš tikrųjų žino… Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas,- sako Aristotelis. Trūksta trečio atvejo: reikia būti ir vienu, ir kitu – filosofu… “Kiekviena tiesa yra paprasta.” – Ar tai nėra dvigubas melas? Aš noriu – kartą visiems laikams, – daug ko nežinoti. – Išmintis nustato ir pažinimo ribas. Pasinėrus į savo laukinę prigimtį, geriausiai pailsima nuo savo nenatūralumo, nuo savo dvasingumo… Kaip? Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas tik žmogaus klaida? Iš gyvenimo karo mokyklos. – Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina. Padėk pats sau: tada tau padės kiekvienas. Artimo meilės principas. Jei nebūtų bijomasi savo veiksmų! Jeigu jie nebūtų paliekami likimo valiai! – Sąžinės priekaištai yra nepadorus dalykas.

Visais laikais išminčiai apie gyvenimą sprendė vienodai: jis nieko nevertas… Visada ir visur iš jų lūpų skambėjo tas pats garsas – kupinas dvejonės, melancholijos, gyvenimo nuovargio, šleikštulio gyvenimo akivaizdoje. Net Sokratas mirdamas pasakė: “Gyventi – vadinasi, ilgai sirgti: dieviškajam Asklepijui aš skolingas gaidį.” Net Sokratas persisotino gyvenimu. Ką tai įrodo? Į ką tai nurodo? – Kadaise buvo pasakyta (ak, tai buvo pasakyta ir pakankamai garsiai, ir anksčiau už visus mūsų pesimistus!): “Šiaip ar taip, čia kažkas teisinga! Consensus sapientium įrodo tiesą.” – Ar ir šiandien mes šnekėsime taip pat? Ar galime taip šnekėti? “Šiaip ar taip, čia turi būti kažkas liguista”,- štai ką mes atsakome. Į šiuos visų laikų išminčius pirma dera pažvelgti iš arti! Ar tik jie visi nelabai tvirtai laikėsi ant kojų, vėlavo, svirduliavo, nebuvo decadents? Ar šios žemės išmintis nėra varnas, kurį sužadina vos juntamas dvėselienos kvapas?..