Griausmais ir dangiškais ugnies liežuviais į miegančias, suglebusias jusles kalbėti reikia. Bet grožio balsas tyliai šneka: jis skverbias vien į tas sielas, kurios yra jautriausios. Suvirpo šiandien tykiai mano skydas ir dar švelniai nusišypsojo: tai grožio šventas šypsnis ir virpesys tai šventas. Iš jūsų, jūs dorovingieji, šiandieną juokės mano grožis. Ir šitoks balsas jo mane pasiekė: “Jie dar geidauja, kad atlyginta jiems būtų!” Jūs atlygio dar norit, dorovės jūs geidėjai! Jūs už dorovę atlygio geidaujat, už žemę jūs dangaus, o už šiandieną amžinybės prašot? Ir jūs dabar įniršę baisiai, kad aiškinu ir mokau, jog atlygio išvis nėra davėjo. Iš tikro, juk aš nesakau, kad toks dalykas, kaip dorybė, yra koks atlygis, kurs jums priklauso.

Gyvenimas – šaltinis malonumo; tačiau kur valkatos drauge sueina gerti, tenai visi šaltiniai užnuodytais pavirsta. Aš mėgstu, kas švaru ir gryna; tačiau pakęsti neįstengiu aš snukių iššieptų ir troškulio visų tų nešvariųjų. Jie metė žvilgsnį į šaltinį: dabar jų snukiai išsiviepę iš ten man atsispindi. Jie šventą vandenį sudergė nuodais to savo geidulio gašlaus; ir kai bjaurius sapnus savuosius jie malonumais pavadino, užnuodijo jie dar ir žodį šitą. Nerimastinga ir liepsna pavirsta, kuomet drėgnas jie širdis savo į ugnį deda; net ir dvasia gurgėti, smilkti ima, kai valkatos arčiau ugnies prieina. Salsvu ir tyžtančiu pavirsta jų rankose ir vaisius: o žvilgsnis jų net vaismedį dar nudžiovina.

Pažvelk, tarantulo štai urvas! Gal patį jį išvysti nori? Štai kabo jo nupintas tinklas: palieski jį, kad suvirpėtų. O, štai jis išlenda maloniai: pasveikintas būk, vore! Ant nugaros tau juodas trikampis puikuojas, tas ženklas tavo; ir aš žinau taip pat, kas tavo sieloj glūdi. Joj tūno kerštas įsitaisęs: ir tam, kam tu įkandi, išauga šašas juodas; kerštu nuodai tavieji sielą verčia suktis! Aš lyginimu tuo į jus kreipiuosi, į jus, kas sielą suktis verčia, skelbėjai jūs lygybės! Tarantulai man esat, kerštautojai slaptieji! Bet tą slaptybę jūsų noriu dienos švieson išvilkti: todėl juokiuosi jums stačiai į veidą savu juoku aukštybių. Dėl to tampau aš jūsų tinklą, kad pyktį jūsų išviliočiau iš jūsų melo urvo, ir jūsų kerštas iš už žodžio jūsų, kuris jums “teisingumą” reiškia, tuoj pat iššoktų.

Tarnavote jūs tautai ir prietarams tautos, visi išminčiai jūs garsieji! – tačiau tiktai ne tiesai! Kaip tik. dėl to ir gerbiami jūs buvot. Todėl ir netikėjimas tas jūsų tiek pakantos sulaukė, kad pokštas buvo jis ir kelias, kuris į tautą tik aplinkui veda. Taip ponas leidžia kai kada saviems vergams truputi laisvės paragauti, o pats jų išdykavimu sau gėris. Tačiau tauta ko taip neapkenčia, tarytum šunys vilko? Tai – laisvės dvasios ir žmogaus, kurs trauko pančius ir kurs garbinti nelinkęs nieko ir giriose gyvena. Krapštyt laukan ji iš lindynės – tai tautai visuomet tik “teisingumą” reiškė: prieš toki žmonės ir dabar šunis pikčiausius savo tebesiundo. “Nes juk tiesa gyvuoja, jei tik tauta gyvuoja! Ir vargas tiems, kas ieško!” – taip nuo senų laikų juk buvo. Įtikti savo tautai jūs norėjot, giedodami jai ditirambus: “tiesos siekiu” tai pavadinot, išminčiai jūs garsieji!

Naktis atėjo: ir dabar garsiau visi šaltiniai kalba. Siela mana taip pat yra iš gylio trykštantis šaltinis. Naktis atėjo: ir dabar tiktai pabunda visos giesmės mylinčiųjų. Siela mana taip pat yra giesmė, kuri iš mylinčiojo sklinda. Kažkas nenuraminta ir nenumaldoma many gyvena; tai žodžiais veržias iš krūtinės. Troškimas meilės manyje gyvena, jis moka meilės kalbą. Šviesa esu: o, kad naktis aš būčiau! Ir tai yra vienatvė mano, kad aš šviesos esu apjuostas. O, kad nakties tamsa aš būčiau! Kaip godžiai žįst šviesos krūtis aš imčiau! Ir jus pačias palaimint dar norėčiau, žvaigždutės mirgančios ir žiburėliai jūs, ten šviečiantys aukštybėj! – ir būt laimingas aš norėčiau, šviesos jūs dovanom apdovanotas. Bet gyvenu šviesoj aš savo ir sugeriu atgal liepsnas, kurios įsidega many ir iš manęs ištrūksta.

Kai pavakarę, vieną Zaratustra su mokytiniais savo per girią ėjo ieškodamas gaivaus šaltinio, staiga pateko jis į pievą žalią, kurią nuo vėjo slėpė aplinkui augę medžiai ir krūmokšniai: čionai merginos šokį šoko. Bet kai jos Zaratustrą atpažino, iškart sustojo visos; o jis su draugišku šypsniu arčiau priėjo ir šitaip tarė: “Nemeskit šokusios, merginos mielos. Ne koks trukdytojas piktu žvilgsniu pas jus atėjo ir ne merginų priešas. Esu aš Dievo užtarėjas, ginu aš jį nuo velnio: o šis yra dvasia sunkybės. Ir kaip galėčiau aš, o jūs lengvutės, būt priešas šokių dieviškųjų? Arba nemėgt merginų kojų su nuostabiais kulkšniukais? Esu giria, teisybę sakant, tamsi paunksmė medžių, bet kas tamsos manos nebijo, tas ir rožynų ras po kiparisais mano. Jis ras ir mažąjį dievuką, kuris merginoms pats mieliausias: jis prie šaltinio guli ramus, akis užmerkęs.

“Tenai yra kapų sala tylioji; ten ir kapai jaunystės mano. Tenai gyvenimo vainiką nunešiu aš, vainiką amžino žalumo.” Štai taip širdy nutaręs, aš leidausi kelionėn jūra.- O jūs, vaizdai, regėjimai jaunystės! O, meilės žvilgsniai jūs visi, akimirksniai jūs dieviškieji! Kaip jūs man dingote taip greitai! Aš jus prisimenu šiandieną kaip savo mirusiuosius. Nuo jūsų, mano mieli mirusieji, saldus man kvapas sklinda, gaivinantis ir širdį, ir verčiantis pravirkti. Iš tikro sukrečia jisai ir širdžiai jūros vienišo keleivio suteikia atgaivą malonią. Esu aš vis dar turtingiausias, pavydą keliantis didžiausią – aš vienišiausias iš visų! Nes aš jau jus turėjau, o jūs mane dar turit: sakykit, kam kitam nuo medžio obuoliai tokie štai raudonskruosčiai krito? Dar tebesu paveldėtojas meilės jūsų ir žemiškoji karalystė, kuri jūs atminty margom laukinėmis dorybėm žydi, o jūs, mieliausi mano!

“Tiesos siekimas”,- jūs išminčiai, juk taip jūs pavadinot tai, kas varo jus į priekį, aistras kas jūsų kursto. Siekimas mąstymu suvokti visa, kas egzistuoja: štai taip aš vadinu tą valią jūsų! Jūs visą esamybę norit pirmiausia mąstoma paversti: nes geranoriškai jūs abejojat,ar ją įmanoma mąstyti. Bet ji jums pasiduot, paklusti turi! Valia taip jūsų geidžia. Jinai daili ir lygi turi tapti ir dvasiai paklusni pasidaryti, kaip josios veidrodis ir atvaizdas atsispindėjęs. O šis siekimas jūsų, išmintingiausieji išminčiai, tai ne kas kita, kaip valdžios troškimas; net ir tuomet, kai apie gėrį jūs ir blogį, ir apie vertinimus bei vertes jūs samprotaujat. Sukurt jūs norit dar pasaulį, ant kelių prieš kurį klūpėt galėtumėte: viltis tatai didžiausia jūsų ir svaigulys didžiausias.

Rami yra gelmė manosios jūros: ir kas atspės, kokių pabaisų jinai juokingų slepia! Negali nieks sudrumst gilybės mano: tačiau ji blizga; raibuliuoja, nes plaukia joj mįslių, kvatojimų nemaža. Aš kilnųjį regėjau šiandien vieną, labai jau šventišką ir atgailaujantį dvasia: o kaip siela manoji juokės iš tos šlykščios bjaurybės! Krūtinę savo plačią atkišęs ir išvertęs, kaip tie, kas lyg prariję mietą vaikšto, stovėjo jis, kilnybė toji, sukandęs lūpas: Baisiom teisybėm apsikarstęs, laimikiais tais medžioklės savo, drabužiais smarkiai apdraskytais; ir daug ant jo spyglių kabėjo – bet rožės dar matyt neteko. Šypsotis dar jis neišmoko ir grožio nepatyrė. Niūrus sugrįžo šis medžioklis iš girios pažinimo. Jis kovės su žvėrim laukiniais: tačiau iš jo rimtybės žvėris laukinis tebežvelgia – nenugalėtasai!

Per daug toli į ateitį nuklydau: ir siaubas tuoj mane pagavo. O kai apsidairiau aplinkui, žiūriu! – tik laikas šių dienų draugu vieninteliu dar likęs. Tada skubėjau aš atgal, namolei – ir vis greičiau skubėjau: taip atvykau pas jus, jūs bendraamžiai mano, ir į kultūros šalį. Ir pirmąkart į jus pažvelgti ryžaus, gerų troškimų pilnas: išties su ilgesiu širdy pas jus atklydau. Bet kas man atsitiko? Nors baimė ėmė smarkiai, bet plyšt iš juoko aš turėjau! Mana akis nebuvo mačius dar niekad tokio margumyno! Ir aš juokiausi ir kvatojaus, nors kinkos ir širdis drebėt vis nenustojo: “Juk čia yra visų,- tariau aš,- dažpuodžių tėvynė!” Jūs penkiasdešimčia dėmių rankas ir veidus išsitepę, sėdėjote didžiausiam mano nustebimui, o, dabartiniai žmonės! Ir penkiasdešimt veidrodžių aplinkui turėjo varsomis spalvų maloniai glostyt jūsų akį ir pataikauti širdžiai!