Ar pavadinsime tai, kuo, šiandien didžiuojasi europiečiai, “civilizacija” ar “humanizacija”, ar “pažanga”; ar apibrėšime tai paprastai, negirdami ir nepeikdami, politine formule – demokratinis Europos judėjimas,- už visų moralinių ir politinių reiškinių, fiksuojamų šiomis formulėmis, vyksta siaubingas, nuolat augantis ir besiplečiantis fiziologinis procesas,- europiečių supanašėjimo procesas. Jie vis labiau laisvėja nuo tokių sąlygų, kuriomis atsiranda klimato ir luomų siejamos rasės. Didėja europiečių nepriklausomumas nuo tam tikros aplinkos, šimtmečiais siekusios įrėžti į žmogaus sielą ir kūną tokius pačius reikalavimus,- taigi pamažu atsiranda iš esmės viršnacionalus ir klajoklis žmogus, kurio tipiškas skiriamasis bruožas, fiziologiškai kalbant, yra maksimali prisitaikymo galia, tikras prisitaikymo menas.

Kadaise vokiečiai buvo laikomi “giliais”,- o dabar, kai didžiausios sėkmės pasiekęs naujojo vokiečio tipas trokšta visai kitokios šlovės ir galbūt visuose giliuose dalykuose įžvelgia šaunumo stoką, laiko dvasia ir patriotizmas verčia suabejoti, ar kartais, tikint pagyromis, nebuvo apsigaunama, žodžiu, ar vokiškasis gilumas nėra iš tikrųjų kažkas kita, blogesnio,- ko, ačiū Dievui, sėkmingai siekiama atsikratyti. Taigi pabandykime pakeisti požiūrį į vokišką gilumą: tam tereikia atlikti nedidelę vokiškos sielos vivisekciją.- Vokiška siela visų pirma yra daugialypė, daugiasluoksnė, veikiau sudėta ir sukrauta nei kaip reikiant sukonstruota, – tai jos kilmės, ištakų įvairovės padarinys.

“Seni geri” laikai praėjo, nuskambėjo Mozarto melodijose,- kokie mes laimingi, kad jo rokoko mums dar kažką sako, kad jo “gera draugija”, jo švelnios svajos, jo vaikiškas mėgavimasis kiniškais ir įmantriais dalykais, jo širdingas mandagumas, jo polinkis į grakštumą, meilę, šokį, ašaras, jo tikėjimas Pietumis dar gali apeliuoti į kažkokį likutį mumyse! Ak, kada nors ir tai nueis į praeitį! – bet kas gali abejoti, kad dar anksčiau bus nustota suprasti Beethoveną ir juo mėgautis! – juk jis buvo tik stilių lūžio ir stilių pasikeitimo atgarsis, o ne, kaip Mozartas, didžio, ilgaamžio europietiško skonio atgarsis. Beethovenas yra tarpinis reiškinys tarp senos, sueižėjusios sielos, kuri nuolat byra, ir būsimos, viršjaunos sielos, kuri nuolat gimsta; jo muziką gobia amžino praradimo ir amžinos nepažabojamos vilties prieblanda,- ta pati prieblanda, kurioje maudėsi Europa, kai ji svajojo kartu su Rousseau, kai ji šoko aplink revoliucijos laisvės medį ir galiausiai vos ne dievino Napoleoną.

Kaip mažai vokiškam stiliui terūpi skambesys ir klausa, rodo faktas, kad būtent geriausi mūsų muzikai rašo prastai. Vokietis skaito ne garsiai, ne ausiai, o tik akimis: skaitydamas jis deda savo ausis į stalčių. Antikos žmogus skaitė, jeigu skaitė – tai būdavo palyginti retai,- garsiai ir gan stipriu balsu; jei kas nors skaitydavo tyliai, buvo stebimasi ir slapčia klausiama “kodėl”? Stipriu, garsiu balsu – tai reiškia su visais bangavimais, išlinkimais, tono pasikeitimais ir tempo kaitaliojimais, kuriais taip žavėjosi antikos publika. Tuo metu rašytinio stiliaus dėsniai buvo tokie patys kaip oratorinio stiliaus; pastarojo dėsnius iš dalies lėmė nepaprastai išlavinta ausis ir gerklos, subtilūs jų poreikiai, o kita vertus,- antikos žmonių plaučių apimtis, stiprumas ir galia. Senovės žmonių požiūriu, periodas visų pirma yra fiziologinis vienetas, kadangi ištarti jį reikia vienu atodūsiu.

Reikia susitaikyti su tuo, kad jeigu kokia nors tauta, kenčianti nuo nacionalinės karštligės ir politinio garbės troškimo, nori kentėti,- tai jos protą užtemdys įvairūs debesys ir ūkanos, žodžiu, ją ištiks nedideli iškvailėjimo priepuoliai: pavyzdžiui, vokiečius šiandien ištinka tai antiprancūziškas iškvailėjimas, tai antižydiškas, tai antilenkiškas, tai krikščioniškai romantiškas, tai wagneriškas, tai teutoniškas, tai prūsiškas (tik pažvelkime į šiuos vargšus istorikus, šiuos siebelius ir treitschkes ir jų tvirtai suveržtas galvas) ir visokie kitokie maži vokiečių proto ir sąžinės aptemimai. Prašau man atleisti, kad ir aš po neilgos, tačiau rizikingos viešnagės labai užkrėstoje srityje nesugebėjau visiškai išvengti tos ligos ir, sekdamas visuotiniu pavyzdžiu, ėmiau rūpintis dalykais, kurie manęs neliečia,- pirmas politinės infekcijos požymis. Pavyzdžiui, žydais – paklausykite.- Aš dar nesutikau vokiečio, kuris būtų palankus žydams; ir kad ir kaip ryžtingai atsiribotų nuo antisemitizmo visi atsargūs žmonės ir politikai, vis dėlto tas atsargumas ir politika nukreipti ne prieš patį jausmą, o tik prieš jo pavojingą nesaikingumą, ypač prieš grasias ir gėdingas to nesaikingo jausmo apraiškas – neturėkime dėl to iliuzijų.

Esama tiesų, kurias geriausiai suvokia vidutiniškos galvos, kadangi tos tiesos geriausiai atitinka tokias galvas; esama tiesų, kurios atrodo patrauklios ir viliojančios tik vidutiniškiems protams,- šią gal ir nemalonią išvadą reikia padaryti kaip tik dabar, kai garbių, bet vidutinių anglų – paminėsiu Darwiną, Johną Stuartą Millį ir Herbertą Spencerį – dvasia įsivyrauja viduriniuose europietiško skonio sluoksniuose. Iš tikrųjų, kas galėtų abejoti, kad laikinas tokių protų viešpatavimas yra naudingas? Būtų klaidinga manyti, jog taurūs ir nuošale sklendžiantys protai turi ypatingų sugebėjimų nustatyti, rinkti ir brukti į išvadas daugybę smulkių bendrų faktų: kaip išimtys, jie ne itin gerai tinka tyrimo “taisyklėms” taikyti.

Vokiečių muzikos atžvilgiu patariu būti atsargiems. Jeigu kas nors myli Pietus, kaip aš juos myliu, kaip didžiąją protinio ir juslinio sveikatingumo mokyklą, kaip pilnatvę šviesos ir saulės spindulių, kurie liejasi ant tikinčios savimi ir nuo nieko nepriklausomos būties,- tai toks žmogus išmoks truputį saugotis vokiečių muzikos, nes ji, gadindama jo skonį, gadina jam ir sveikatą. Toks pietietis ne pagal kilmę, o pagal tikėjimą privalo, jei tik jis svajoja apie muzikos ateitį, svajoti ir apie muzikos išsilaisvinimą nuo Šiaurės, ir jo ausyse turi skambėti gilesnis, galingesnės, galbūt piktesnės ir paslaptingesnės muzikos preliudija, viršvokiškos muzikos, kuri nenutils, nenublanks, nenublykš žydros geidulingos jūros ir skaidraus viduržemio dangaus akivaizdoje, kaip visokia vokiečių muzika; preliudija viršeuropinės muzikos, kuri nepraras savo galios net ir raudonai rudų dykumos saulėlydžių fone, muzikos, kurios siela susigiminiavusi su palme ir pratusi klaidžioti, jausdamasi kaip namie, tarp didžiulių, nuostabių, vienišų plėšrūnų…

Lig šiol “žmogaus” tipą aukštino tik aristokratinė visuomenė – ir taip bus visada: tokia visuomenė tiki išplėtota socialine hierarchija, nevienoda žmonių verte ir negali išsiversti be vienokios ar kitokios vergijos. Be distancijos patoso, kurį lemia giliai įsišakniję luomų skirtumai, nuolatinis viešpataujančios kastos įprotis žvelgti iš viršaus į pavaldinius ir įrankius ir taip pat nuolatinis pratinimasis paklusti ir įsakinėti, laikyti kitus žemiau ir toliau, be tokio patoso visai negalėtų išaugti kitas paslaptingas patosas,- siekimas didinti distanciją ir sieloje, formavimasis vis aukštesnių, retesnių, tolimesnių, labiau įtemptų ir platesnių sielos būvių, žodžiu, negalėtų tobulėti “žmogaus” tipas, negalėtų tęstis “žmogaus saviveika” – tariant moralinės formulės žodžiais, bet suteikiant jiems antmoralinę prasmę.

Keliaudamas po rafinuotas ir šiurkštesnes morales, kurios lig šiol viešpatavo žemėje arba ir dabar dar viešpatauja, pastebėjau reguliariai pasikartojantį tam tikrą bruožų ryšį: galiausiai atradau du pagrindinius tipus ir vieną pagrindinį jų skirtumą. Egzistuoja p o n ų moralė ir vergų moralė; – iškart skubu pridurti, kad visose aukštesnėse ir sudėtingesnėse kultūrose regime bandymus sujungti šias morales, o dar dažniau – kad jos yra tarpusavyje susipynusios, bet viena kitos nesupranta ir kartais tiesiog koegzistuoja – netgi tame pačiame žmoguje, vienoje sieloje. Moralinių vertybių skirtumai atsiranda arba viešpataujančioje kastoje, kuri su nemažu pasitenkinimu suvokia, kad ji skiriasi nuo pavaldžių jai žmonių,- arba pavaldžioje grupėje, tarp vergų ir visokių priklausomų žmonių.

Kilmingam žmogui vienas sunkiausiai suvokiamų dalykų yra tuštybė: jis bandys ją neigti netgi ten, kur kitokios kilmės žmonės parodys ją pirštu. Kilmingam žmogui didelė problema įsivaizduoti būtybes, kurios stengiasi įteigti kitiems gerą nuomonę apie save, nors pačios taip negalvoja – taigi nėra ir jos “užsitarnavusios” – ir kurios vis dėlto pačios ta nuomone tiki. Jam tai atrodo, viena vertus, toks beskonis ir negarbingas, o kita vertus, toks įmantriai neprotingas dalykas, kad tuštybę jis laiko išimtimi ir dažniausiai, kai apie ją kalbama, abejoja jos egzistavimu. Pavyzdžiui, jis gali pasakyti: “Aš galiu klysti dėl savo vertės ir vis dėlto reikalauti, kad ir kiti vertintų mane taip, kaip aš vertinu save,- bet tai ne tuštybė (o puikybė arba dažniau tai, kas vadinama “nuolankumu” ar “kuklumu”).”