Ten, kur iki šiol pasaulyje aptinkama religinė neurozė, ji yra susijusi su trim pavojingais dietiškais receptais: vienatve, pasninkavimu ir lytiniu susilaikymu, tačiau neįmanoma tvirtai nuspręsti, kas čia priežastis, kas padarinys ir ar čia apskritai egzistuoja priežastinis ryšys. Pastarąją abejonę lemia ta aplinkybė, kad tiek laukinių, tiek romių tautų religinės neurozės dėsningu simptomu laikytinas staigus ir nežabotas pasileidimas, kuris po to taip pat staigiai virsta atgailos virpuliu ir pasaulio bei valios paneigimu: viena ir kita gal tėra užmaskuota epilepsija? Bet jokiu kitu atveju nereikėtų...
Galingieji iki šiol pagarbiai lenkdavosi prieš šventąjį, kaip prieš savęs įveikimo mįslę ir tyčinį didžiausią skurdą - kodėl jie lenkėsi? Jie jautė jame - nepaisant menkos ir pasigailėtinos išvaizdos - neįveikiamą jėgą, kuri, sutramdydama juos, siekė išbandyti save, jautė valios stiprybę, kurioje atpažindavo ir gerbdavo savo stiprybę ir viešpatavimo troškimą; garbindami šventąjį, jie garbino kažką savyje. Kartu šventojo vaizdas keldavo jų įtarumą: tokio neregėto atsižadėjimo ir pasipriešinimo prigimčiai siekiama ne veltui,- sakė ir klausė jie patys savęs. Matyt, egzistuoja kažkokia priežastis, kažkoks didelis...
Kas, kaip aš, apimtas kažkokio mįslingo troškimo ilgai stengėsi nuodugniai išmąstyti pesimizmą ir išlukštenti jį iš pusiau krikščioniško, pusiau vokiško ribotumo ir naivumo kiauto, tokio būdingo jam - ypač pasireiškiančiam Schopenhauerio filosofijos pavidalu - šiame šimtmetyje; kas azijietiška ir viršazijietiška akimi iš tikrųjų pažvelgė į mąstymo, prieštaraujančio pasauliui labiau nei visi kiti galimi mąstymo būdai, vidų ir gelmę - anapus gėrio ir blogio,- ir ne taip kaip Buddha ir Schopenhaueris, apžavėti ir pakerėti moralės, tam tikriausiai netgi prieš jo valią atsivėrė akys ir...
Kas atidžiai įsižiūrėjo į pasaulį, tas turbūt atspės, kokia išmintis slypi tiesoje, kad žmonės yra paviršutiniški. Savisaugos instinktas moko juos skubotumo, lengvumo ir netikrumo. Tarp filosofų ir menininkų šen bei ten susiduriame su aistringu ir perdėtu "grynų formų" garbinimu: te niekas neabejoja, jog tas, kam taip reikia paviršiaus kulto, kadaise skausmingai grybštelėjo po juo. Šiems nudegusiems vaikams, apsigimusiems menininkams, kuriems gyvenimas reiškia tik jo vaizdo klastojimą (tai tarsi ilgai trunkantis kerštas gyvenimui), galbūt dar egzistuoja ir rangų hierarchija; iš to, kaip sugadintas jų...
Tačiau galiausiai, norint parodyti taip pat neigiamus tokių religijų aspektus ir atskleisti jų keliamą didžiulę grėsmę, reikia štai ką pasakyti: jei religijos, nėra filosofo naudojama ugdymo ir auklėjimo priemonė, o valdo savarankiškai ir nepriklausomai, jeigu jos siekia pačios būti paskutiniais tikslais, o ne priemonėmis, naudojamomis greta kitų priemonių, tai už tai visada mokama milžiniška kaina. Tarp žmonių, kaip ir kiekvienoje gyvūnų rūšyje, yra per daug nevykėlių, sergančių, išsigimusių, sukriošusių, be paliovos vargstančių; nusisekę individai ir tarp žmonių visada yra išimtys, o turint galvoje,...
Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus - net ir patį save. "Pažinimas dėl pažinimo" - tai paskutinės pinklės, kurias spendžia moralė,- per jas gali ir visiškai joje susipainioti. Pažinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos. Negarbingiausiai žmogus elgiasi su savo Dievu: jis negali padaryti nuodėmės! Galbūt polinkyje leisti kitiems save žeminti, apvogti, apgaudinėti ir išnaudoti - reiškiasi Dievo tarp žmonių drovumas. Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui. "Aš tai...
Šiandien pažįstantysis lengvai galėtų panorėti jaustis Dievu, pavirtusiu į gyvulį. Atskleista abipusė meilė, tiesą sakant, turėtų išblaivinti mylintį jo mylimos būtybės atžvilgiu. "Kaip? ji tokia kukli, kad myli net tave? Arba tokia kvaila?" Laimės pavojus. - "Dabar viskas man gerai, nuo šiol man mielas bet koks likimas - kas trokšta būti mano likimu?" Ne žmoniškumas, o artimo meilės bejėgiškumas trukdo šių laikų krikščionims mus - sudeginti. Laisvaminčiui, "pažinimo šventuoliui" - pia fraus dar labiau atgrasi (atgrasi jo "šventuoliškumui") negu impia fraus. Iš...
Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave. Iš senų florentietiškų novelių, be to,- iš gyvenimo: buona femmina e mala femmina vuol bastone. Sacchetti Nov. Suvilioti artimą gerai nuomonei apie save ir po to visa širdimi patikėti ta artimo nuomone - kas gali prilygti moteriai šiame mene? Tai, ką epocha laiko blogiu, paprastai yra nesavalaikis atgarsis to, kas kadaise buvo laikoma gėriu,- senesnio idealo atavizmas. Apsukui herojų viskas tampa tragedija, apsukui...
Dabar Europoje moralinis jausmas yra tiek pat subtilus, brandus, įvairiapusis, jautrus, rafinuotas, kiek jį gvildenantis "moralės mokslas" dar jaunas, pradedantis, nerangus ir grubokas,- įdomi priešybė, kurią galima įžvelgti įsikūnijusią ne viename moraliste. Jau žodžiai "moralės mokslas" patys savaime skamba per daug arogantiškai ir žeidžia gerą skonį, kuris visada teikia pirmenybę kuklesniems žodžiams. Reikėtų griežtai prisipažinti sau, ko čia dar ilgai reikės, kas tik ir teturi dabar teisę egzistuoti: reikės rinkti medžiagą, išreikšti sąvokomis ir sutvarkyti gausybę su vertybėmis susijusių subtilių suvokimų ir skirtumų,...
Kiekviena moralė, priešingai laisser aller, tam tikra prasme yra tironija "gamtos", taip pat "proto" atžvilgiu; tačiau tai dar nėra priekaištas jai, nes dekretuoti, kad visos tironijos ir neprotingumo formos yra neleistinos, būtų galima tik vėl remiantis kokia nors morale. Kiekvienos moralės esminis ir neįkainojamas bruožas yra tas, kad ji - tai ilgalaikė prievarta: norint suprasti stoicizmą arba Port Rojalį, arba puritonybę, užtenka prisiminti tą prievartą, dėl kurios kiekviena kalba iki šiol tapdavo stipri ir laisva - metrinę prievartą, rimo ir ritmo tironiją. Kiek...
