Jūsų laiškai rodo, kad įmanoma sėkmingai keliauti laukiantis, su mažu kūdikėliu ir netgi tada, jei vyras neturi jokių galimybių savaitei kitai ištrūkti iš darbų. Šio straipsnio herojė Rasa mielai dalijasi savo patirtimi, kaip jai sekėsi keliauti į Tunisą tik su mergaitiška kompanija. Vyresnėlei Jognei – 6,5 metų, o mažylei Saulei – 7 mėnesiai.

Kelionės – Rasos gyvenimo būdas

Iki gimdymo Rasa kelerius metus dirbo kelionių agentūroje. Ją sunku būtų kuo nors nustebinti, nes darbo reikalais apkeliavo daugybę populiarių kurortų ir tolimų egzotiškų kraštų. Kartą suskaičiavo, kad laukiantis antrojo vaikelio, jai lėktuvu teko skristi net 26 kartus! Rasa juokauja, kad Saulutė tapo patyrusia keliautoja dar būdama pilvelyje.

Gimus antrajai dukrytei, jos mama vėl ėmė ilgėtis kelionių. Šiuo metu Rasa motinystės atostogose, taigi turi galimybę keliauti kada panorėjusi. „Supratusi, kad jau noriu pajudėti iš namų, ėmiau atidžiai sekti kelionių agentūrų „paskutinės minutės“ pasiūlymus, – pasakoja Rasa. – Iš pat pradžių žinojau, kad mūsų tėtis neturės jokių galimybių prisijungti, tad planavau, kad keliausiu viena su dviem vaikais. Tačiau prie mūsų kompanijos netikėtai prisidėjo mano draugė. Lina kol kas dar neturi šeimos, tad atsargiai paklausiau, ar jos netrikdys du maži vaikai. Tačiau draugė patikino, kad ji šiuo metu trokšta tik gerai pailsėti prie jūros, o ekskursijas atidės kitiems kartams. Taigi mūsų kompaniją sudarė dvi moterys ir du vaikai. Nuo pat pradžių pasiskirstėme, kad Lina globoja vyresnėlę Jognę, o aš – mažąją Saulytę“.

Kaip nusipirkti pigią kelionę

Rasa puikiai išmano kelionių verslą ir tai, kada iš tiesų įmanoma nusipirkti gerą „paskutinę minutę“. Jeigu į šiltus kraštus susiruošėte žiemą, puikių pasiūlymų pasitaiko gruodžio pirmoje pusėje, iki Kalėdų. Prieš šventes keliautojų srautas mažesnis. Užtat naujametiniu laikotarpiu ar moksleivių žiemos atostogų metu nusipirkti pigią kelionę – nerealu. Paskui gerų „paskutinių minučių“ pasitaiko sausio-vasario mėnesiais. O jeigu ketinate nebrangiai pakeliauti prasidėjus vasaros sezonui, rinkitės gegužės mėnesį. Tada įmanoma patekti į gerą kurortą ir gerą viešbutį. Prasidėjus atostogų sezonui, liepos–rugpjūčio mėnesiais, gerų „paskutinių minučių“ tikėtis neverta. Liepai ir rugpjūčiui labiau apsimoka rezervuoti kelionę kovo mėnesį ir gauti nuolaidą.

Žinoma, kiekvieni metai vis kitokie, ir čia dažniausiai lemia oras tiek Lietuvoje, tiek šiltuose kraštuose. Jei Lietuvoje lyja ir šalta, keliautojų bus daugiau. Jeigu gegužė saulėta, kaip buvo šiemet, keliautojų srautas sumažėja, o „paskutinių minučių“ pasiūlymų padaugėja. Pavyzdžiui, šiemet „paskutinių minučių“ buvo net į Kretos salą, nors paprastai kelialapiai ten išperkami ir už įprastą kainą.

Rasa savo kelionei „paskutinės minutės“ ieškojo neprisirišdama prie vienos kurios šalies. Nutarė: kur bus geriausios sąlygos, ten ir skris. Labiausiai priimtinas pasirodė pasiūlymas gegužės mėnesį skristi į Tunisą. 12 dienų poilsis 4 žvaigždučių viešbutyje jai ir dukrytėms kainavo 1500 litų. Vienintelė sąlyga – susiruošti į kelionę reikėjo per porą dienų.

Pasiruošimas kelionei

Moteris ir du maži vaikai – gana kebli situacija, kraunantis kelionių lagaminus. Juk nebus šalia tėčio rankų, kurios paneštų lagaminą, vežimėlį ar kūdikį. Tad Rasai teko gerokai apgalvoti, kokie daiktai bus patys reikalingiausi. Į vieną lagaminą turėjo tilpti trijų žmonių drabužiai, 36 indeliai kūdikių tyrelių (kiekvienai dienai po 3), didžioji pakuotė sauskelnių. Sauskelnių pakuotę teko išardyti ir sauskelnes kaišioti po vieną tarp stiklainiukų, kur tik atsiranda mažiausias plyšelis, nes kitaip lagaminas tikrai nebūtų užsidaręs. O visų drabužių net neprireikė – skrisdama kitą kartą, moteris jų įsidėtų minimaliai, nes ten šilta, išskalbus marškinėlius, jie tuoj pat išdžiūsta.

Kai kurie daiktai tilpo į mažą Jognės lagaminėlį, o sportinį vežimėlį į bagažą teko padėti jau prie pat lėktuvo. Tai labai patogu, nes nei į lėktuvą, nei iš jo nereikėjo vaiko nešti ant rankų. Vežimėlis kelionėje labai reikalingas. Saulė pietų miegodavo vežimėlyje, gryname ore – šalia mamos gulto. Ir kasdieninių pasivaikščiojimų metu į miesto centrą – mediną – ar gražiu „promenadu“ palei jūrą vakarais Saulutė vykdavo sėdėdama vežimėlyje.

Viešbutis kataloge atrodė gražiau

Rasa Tunise lankėsi ne pirmą kartą. Komandiruotės metu apžiūrinėdama viešbučius, buvo trumpam užsukusi ir į tą, į kurį dabar pati skrido poilsiauti. Tada šis viešbutis jai pasirodė prabangesnis nei buvo iš tikrųjų. Ir kelionių kataloguose nuotraukos labai patrauklios. Tačiau apžiūrėjus viešbutį atidžiau, negali nepastebėti aptriušusių užtiesalų ant baseino gultų, mažytės viešbučio teritorijos (katalogo nuotraukoje ji atrodo gerokai didesnė).

„Pirmomis minutėmis, kai patekome į viešbutį, mintyse galvojau: ir ką mes čia veiksime 12 dienų? Ir oras dar nebuvo toks šiltas, kokio tikėjomės…Tačiau jau tą patį vakarą nuotaika ėmė taisytis. Mus sužavėjo vakarienė su tikrai nepaprastai gausiu ir skaniu maistu. Renkantis viešbutį, verta žinoti, kad žvaigždutės skiriasi ne vien dėl kambarių grožio. Skiriasi meniu. Trijų žvaigždučių viešbutyje gali negauti šviežių vaisių ir daržovių, ką siūlo keturių žvaigždučių viešbutis.“

Rasa ir jos kompanija įsikūrė keturviečiame kambaryje. Jognei buvo pristatyta papildoma lova, o Saulutei – vaikiška lovelė, kurios taip ir neprireikė, nes krūtimi maitinama mergytė įpratusi miegoti su mama.

Šeimoms su mažais vaikais Rasa rekomenduotų rinktis vidutinio dydžio arba mažesnius viešbučius. Iš pradžių ji kiek nusivylė, kad jų pasirinktas viešbutis nedidukas, bet greitai pamatė, kiek privalumų tai duoda. Jei ko nors prireikia vaikams, gali greitai suvaikščioti į kambarį ir atsinešti, o šešiametė Jognė ir pati išmoko rasti kambarį. Didžiuliame viešbutyje vaikas gali ir pasiklysti.

Nedidelio viešbučio darbuotojai greitai įsidėmi savo klientus, visada maloniai sveikinasi, kalbina, pasiteirauja, ar nieko netrūksta. „Galbūt todėl, kad buvome su vaikais, mus itin globojo. Jei kiti poilsiautojai skųsdavosi, kad jų kambaryje nepakeisti rankšluosčiai ar panašiai, pas mus visada jie būdavo pakeisti ir sutvarkyti. O pro vaikus nė vienas nepraeidavo jų nepakalbinęs, nepabučiavęs, nepaėmęs ant rankų. Vaikai ten laikomi didžiausiu džiaugsmu – to tikrai trūksta Lietuvoje, kur dažnoje kavinėje ar renginyje su mažais vaikais esi nepageidaujamas“.

Beje, apie nepaprastą žavėjimąsi vaikais merginų kompanija sužinojo jau skrydžio į Tunisą metu. Kadangi jos sėdėjo vienoje iš pirmųjų lėktuvo eilių, šalia lakūnų kabinos, Tuniso avialinijų darbuotojai Saulutę pasiėmė į kabiną, džiaugėsi, sodinosi ant kelių. Lietuvos turistai, pamatę tokį neįprastą reginį, šaukė: „Nufotografuokite, tai nepakartojama!“

Nuskridus į viešbutį, dėmesys ir tolerancija mažiems vaikams nė kiek nesumažėjo. Rasa prisipažįsta, kad jų kompanija vakarieniaudavo neskubėdama, tą ritualą pratęsdama keletą valandų. Per tą laiką Saulė gaudavo pačiulpti nektarino, braškių, apelsino ar paragauti sulčių. Jų stalas po vakarienės dažnai būdavo nudrabstytas maisto likučiais, sultimis, tačiau nė karto nepastebėjo, kad viešbučio darbuotojai parodytų nors kokį nepasitenkinimą.

Atvirkščiai – kai kartą paprašė salotos lapo Tunise nusipirktam mažyčiam vėžliukui, visą didžiulę salotos gūžę atnešė ant lėkštutės pats virtuvės šefas.

Kelionės programa

Ar 12 dienų atostogos neprailgo merginų kompanijai? „Tikrai ne, – sako Rasa, – mes labai gerai pailsėjome. Juk sakoma, kad nuo įprasto gyvenimo atitrūksti ir į kelionę įsijauti tik 3-4 dieną. Be to, viešbutyje gyveno dar keletas moterų ir merginų iš Lietuvos, kurios atskrido pailsėti, tad netrukome susipažinti ir vakarais rengdavome bendrus „balkono party“ (iš balkonų atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą), išgerdavome raudonojo vyno, plepėdavome iki vėlumos“.

Kai kuriuose kurortuose poilsiautojai skundžiasi, kad sunku rasti laisvą baseino gultą, juos reikia užsiimti nuo pat ankstaus ryto. Tunise šios problemos nebuvo. Ten prie baseino gultų pakanka, o pajūrio paplūdimys platus, smėliukas baltas – kaip Palangoje. „Nenorėjau, kad Saulytė prisiragautų smėlio, be to, Jognė beveik neišlipo iš baseino, taigi mes dažniau gulėdavome ne pliaže, o viešbučio pievelėje šalia baseino. Saulės vonias keitė maudymasis, nesibaigiantys pokalbiai, pasikeisdamos su Lina, viena kitą išleisdavome pasilepinti moteriškais malonumais – pasidaryti manikiūrą ar pedikiūrą (šias paslaugas siūlo viešbutis). Kadangi gyvenome kurorto centre, keletą kartų ėjome į mediną – taip vadinamas senamiestis. Perkant suvenyrus, pavykdavo nusiderėti gerą kainą jau vien dėl to, kad mes su vaikais. Kartais eidavome gerti kavos į miestelio kavinukes – dauguma kavinukių įrengtos ant stogų, su nuostabiu atsiveriančiu vaizdu į senamiestį, rytietišku papročiu išpuoštos kilimais. Ragavome tikros arabiškos kavos, kuri verdama smėlyje. Tų kavinių, kurios skirtos vietiniams gyventojams, o ne turistams, valgiaraštis ir kainos gerokai skiriasi. Ten nerasi jokio alkoholio, kiaulienos patiekalų. Šiuos dalykus musulmonams draudžia tikėjimas“.

Suvenyrai iš Tuniso

Nors Rasa sako, kad jos su drauge daugiau grožėjosi tunisietiškomis prekėmis, šį tą vis dėlto verta įsigyti. Pavyzdžiui, Tunise nebrangūs ir labai kokybiški gaminiai iš natūralios odos – pradedant madingais batais (už 60 litų gali nusipirkti moteriškus odinius ilgaaulius), baigiant piniginėmis, rankinukais. Tikrai tunisietišku suvenyru laikomos pastatomos lempos iš kupranugario odos. „Kadangi skrendant namo nebereikėjo vežti vaikiškų tyrelių ir sauskelnių, lagaminas buvo lengvesnis, prisiminimui parsivežiau odinę lempą. Dabar ji puošia mūsų namus“, – rodo Rasa.

Kitas tunisietiškas suvenyras – „dykumos rožė“ . Tai gėlės žiedą primenantys įvairiausio dydžio kristalai, kurie susiformuoja dykumoje. Kartais keliaujant po dykumą safariu turistams ir patiems pavyksta rasti „dykumų rožių“, bet šiaip jas parduoda vietiniai prekeiviai kiekvienoje turistų lankomoje vietoje.

Vienas iš gražiausių suvenyrų – tunisietiška keramika, rytietiškais raštais išmargintos lėkštės. Verta lauktuvėms parvežti įvairiausių prieskonių, būtinai – šafrano, aštrių tyrių, kuriomis gardinamas maistas. Garsūs rytietiški saldumynai su riešutais, įvairiausių rūšių chalvos.

Rasai ir jos draugei tunisiečiai įsiūlė ir po mažytį vėžliuką – jie ten kainuoja apie 2 dolerius. Moterys norėjo, kad būnant Tunise vėžliukais pasidžiaugtų Jognė ir Saulė, o prieš skrydį ketino juos padovanoti viešbučio personalui…

Ekskursijos su kūdikiu

„Anksčiau, kai lankiausi Tunise, išbandžiau dviejų dienų išvyką į dykumą. Tikrai visiems rekomenduočiau šią ekskursiją, labiausiai padedančią pajusti Tuniso dvasią“, – pasakoja kelionių agentūroje dirbusi Rasa. Tačiau šį kartą, kai į Tunisą atskrido su 7 mėnesių dukryte, apie jokias rimtas ekskursijas net negalvojo.

Vis dėlto vienai ekskursijai, trunkančiai apie 3 valandas, moteriška kompanija ryžosi – tai jodinėjimas kupranugariais, asiliukais bei arkliais. Šios pramogos labai norėjo šešiametė Jognė. Ji ant kupranugario lipo kartu su mamos drauge Lina, o mažoji Saulytė – su mama. „Tiesą pasakius, su mažu kūdikiu ant kupranugario nelengva – nors vietiniai labai paslaugiai padėjo užlipti ir nulipti, palaikė Saulutę, bet kupranugariui pradėjus judėti, teko gerokai įsitempti, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Paskui persėdome ant asilo – ant jo buvo kur kas patogiau sėdėti ir joti, o ir Saulė patenkinta žvalgėsi po kaktusų bei granatų laukus, čiupinėjo asilo ausis. Dar vėliau sėdau į arklių tempiamą brikelę, tada jau tikrai atsipalaidavau ir mėgavausi išvyka“, – pasakoja keliautoja. „Šios ekskursijos metu galėjome apžiūrėti stručių fermą, pamatyti, kaip kupranugaris geria cocacolą (labiausiai patiko Jognei), paragauti ką tik iškeptos tikros tunisietiškos duonos. O įdomiausia, kad nors ir buvo jau Saulės miego laikas, ji net nesiruošė miegoti – visur dalyvavo, viską stebėjo ir tik grįžtant į viešbutį užmigo ant mano rankų“.

Vakarais viešbutyje būdavo animacinė programa – Jognė eidavo į vaikų diskotekas, o suaugusiesiems būdavo skirti įvairūs spektakliai – pilvo šokis, atletų gulimasis ant peilių, tunisietiški liaudies šokiai bei dainos… Ši programa papildomai nekainuoja, viskas įskaičiuota į kelialapio kainą. „Draugė kartais nueidavo pašokti į diskoteką, o aš likdavau su vaikais. Linai pasisekė pamatyti ir labai aukšto lygio transvestitų šou. Taigi pramogų mums tikrai netrūko. Net knygoms nelikdavo laiko“.

Kelionė – tai poilsis mamai

Kelionės metu Rasai ne kartą skambino giminės, klausė, ar ji nepavargo viena su dviem vaikais. „O kaip galima pavargti, kai maisto gaminti nereikia, kambarys visada sutvarkytas, o tu gali visą savo laiką skirti tik bendravimui su vaikais? Kelionėje labai pailsėjau nuo buities, nuo kasdienių rūpesčių. O kur dar saulė, geras oras, švieži vaisiai, natūralios sultys, kurių mieste gali nusipirkti už 1 litą? Žinoma, keliaudamas su vaikais nepailsėsi taip kaip be vaikų, bet aš iš tų mamų, kurios jaučiasi gerai tik tada, kai vaikai taip pat laimingi … Buvau prisidėjusi visokiausių vaistų, kurių, ačiū Dievui, mums neprireikė. Manau, jei nusiteiki teigiamai, tai ir kelionėje viskas sklandžiai klostosi“, – sako Rasa.

Views All Time
Views All Time
8123
Views Today
Views Today
1
0 0