“Viskas buvo išaiškinta, išskyrus tai, kaip reikia gyventi” – Žanas-Polas Sartre

Man beveik trisdešimt penkeri. Gyvenime esu padaręs daugybę klaidų, tačiau dėl praeities nesigraužiu… Iš savo klaidų labai daug ko išmokau, o šiaip mano gyvenimas- nuostabus.

Kaip ten bebūtų, yra keletas dalykų, kurių, deja, nežinojau, kuomet baiginėjau vidurinę mokyklą ir pradėjau suaugusio žmogaus gyvenimą.

Ar dabar kažką keisčiau, jei galėčiau? Nesu tikras. Gal bandyčiau išvengti skolų, kurių turėjau galybę, tačiau tuomet nebūčiau patyręs išsivadavimo iš jų malonumo. Gal būčiau pasirinkęs teisingesnį karjeros kelią, bet šiandien neturėčiau visos tos patirties, kurios dėka tapau rašytoju ir blogų autoriumi.

Gal nebūčiau vedęs pirmąjį kartą- būčiau išvengęs skyrybų. Tačiau tuomet neturėčiau dviejų gražiausių ir nuostabiausių vaikų iš pirmosios santuokos.

Nemanau, kad kažką keisčiau, bet, žvelgdamas į praeitį, keletą patarimų norėčiau perduoti sau, aštuoniolikmečiui. Kodėl noriu jais pasidalinti čia- ar dėl to kad, gailiuosi? Ne, dalinuosi su viltimi, kad mano klaidos ir išmoktos pamokos bus naudingos jaunesniesiems skaitytojams, dar tik “išeinantiems į gyvenimą”.
Pateikiu ne visai išsamų patarimų sąrašą, tikėdamasis, kad jis kam nors bus tikrai naudingas.

“Tikiuosi gyvenimas nėra tik didelis pokštas, nes aš tokių juokų nesuprantu.” – Džekas Handei

  1. Kaip suvaldyti impulsyvų išlaidavimą. Jei reikėtų nurodyti tik vieną priežastį, dėl kurios įklimpau į finansinius rūpesčius- tai būtų impulsyvus išlaidavimas: rūbų pirkimas, kai jų visai nereikia; smulkių elektroninių menkniekių pirkimas, nes tiesiog turiu juos turėti; pirkimas internetu, nes tai taip paprasta; naujas sportinis automobilis, nes… na, nes jis turėjo padėti susirasti merginų. Nesididžiuoju tuo. Išmokau kontroliuoti savo impulsyvumą, bent iš dalies. Dabar, prieš ką nors pirkdamas, skiriu laiko apgalvojimui, patikrinu, ar turiu užtektinai pinigų, pasitikslinu, ar man to tikrai reikia, ar tai tiesiog trumpalaikė užgaida. Prieš penkiolika metų, tai būtų buvęs naudingas įprotis.

  2. Reikia palaikyti formą. Mokykloje bėgdavau krosą, žaisdavau krepšinį. Kai įstojau į universitetą, bėgimas ir futbolas po truputį dingo iš mano gyvenimo. Ne iš karto- baigęs vidurinę, kurį laiką dar pamėtydavau į krepšį. Bet ir tai mečiau- pasidariau visai sėslus. Žaidimai lauke su vaikais greitai nualindavo mane. Priaugau viršsvorio. Vis dėlto sugebėjau vėl viską apversti “aukštyn kojom”- dabar esu aktyvus, nors dalies viršsvorio dar neatsikračiau.

  3. Kaip planuoti finansus. Visada žinojau, kad būdamas suaugusiu žmogum, turiu sekti ir planuoti išlaidas. Tačiau tiesiog tingėdavau tai daryti. Be to, neturėjau supratimo,- kaip. Dabar išmokau planuoti ir laikytis plano. Be abejonės, leidžiu sau šiek tiek nukrypti nuo jo, tačiau išmokau ir su tuo susitvarkyti. Aišku, visko iš knygų neišmoksi- reikia praktikos. Bet, tikiuosi, savo vaikus išmokysiu iki to laiko, kol jie paliks mūsų namus.

  4. Greitas maistas atsigręš prieš jus ir įkas į užpakalį. Taip, viršsvorio priaugau ne tik dėl sėslaus gyvenimo būdo. Prakeiktas greitas maistas taip pat gerokai prisidėjo. Valgydavau picą, hamburgerius, pyragėlius, sausus pusryčius su cukrum, desertus, spurgas, … na, manau, įsivaizduojat. Pripratusiam valgyt viską, ko užsigeidžiu, niekuomet neatrodė, kad tai gali tapti problema, bet su amžiumi pablogėjusi sveikata pradėjo kelti rūpesčių. Nebetipldavau į džinsus ir, mano didžiausiam pasibaisėjimui, perkopiau kelis dydžius ir užsiauginau pilvą, kuris tik dabar pradeda mažėti. Būtų gerai, jei kas man, kai dar buvau jaunas ir maukiau “Big Gulp” sodos vandenį, būtų parodęs mano nuotrauką “po to”.

  5. Rūkyti tiesiog kvaila. Rūkyti pradėjau gan vėlai- būdamas brandaus amžiaus. Nepradėsiu pasakot, kodėl pradėjau rūkyt, bet niekuomet tai neatrodė problema- žinojau, kad bet kada galiu mesti. Bent jau taip maniau, kol po kelerių metų nepabandžiau to padaryti. Po penkto bandymo pasibaisėjęs supratau, kad priklausomybė daug stipresnė už mane. Galų gale įveikiau šį žalingą įprotį (2005 spalio 18d.), bet šiam siekiui teko paaukoti dalį savęs.

  6. Kaupk pensijai, sūnau ir neiššvaistyk šių santaupų. Šis išminties “perlas”, kaip ir anksčiau išvardinti, regis, visiškai elementarus. Taip ir yra. Nemanyk, kad būdamas aštuoniolikos to nežinojau. Žinojau, tiesiog nekreipiau į tai dėmesio. Atrodė, kol neįkopsiu į ketvirtą dešimtį, pensija galiu nesirūpinti. Dabar man virš trisdešimties- norėčiau atsukti laiką atgal ir gerokai tėkštelėt tam aštuoniolikmečiui Leo. Kiek pinigų jau būčiau sukaupęs! Turėjau investicijų pensijai, bet kai tris kartus keičiau darbą, sukauptus pinigus lengvabūdiškai iššvaisčiau.

  7. Viskas, ką daryti sunku, atneš vienokios ar kitokios naudos. Pirmasis patarimas, kuris gali pasirodyti ne visai akivaizdus. Buvo laikas, kuomet darbas man atrodė be galo sunkus. Vis tiek jį dirbau, tik su neapykanta. Dirbau, nes privalėjau. Bet kiek nervų tai kainavo ir kaip mane išvargino! Sunkus darbas nebuvo toks lengvas, kaip norėjau, kad būtų. Bet žinot ką? Kiekvienas sunkiai nudirbtas darbelis, man to visiškai nesuvokiant, ilgainiui atsipirko su kaupu. Gal ne iš karto, bet tais didžiulio streso, ilgų valandų ir sunkaus darbo laikais įgytus įgudžius ir įpročius naudoju visą laiką. Jie padarė mane tokį, koks esu dabar. Ačiū tau, jaunasis Leo!

  8. Nepirk to dėvėto autobusiuko, nuodugniai jo nepatikrinęs. Maniau, kad elgiuosi išmintingai, pirkdamas naudotus daiktus, bet atidžiai jų nepatikrindavau. Tas prakeiktas autobusiukas turėjo galybę problemų su varikliu, jo durys vos nenukrito bevažiuojant, durų rankenėlė tiesiog išsiėmė, šoninis veidrodis savaime nulūžo. Autobusiuke nebuvo atsarginės padangos, nepaisant to, kad trys padangos iš keturių buvo besusprogstančios (galų gale ir susprogo), langai nesidarinėjo, “gražuolis” visas barškėjo, net jo radijatorius buvo kiauras… Galėčiau tęsti be galo, bet, trumpai tariant, tai nebuvo pats geriausias mano pirkinys. Vis dar manau, kad naudotus daiktus pirkti protinga, bet iš pradžių juos reikia nuodaugniai patikrinti.

  9. Tas vaikinukas, kuriam ketini parduoti automobilį,pasitikėjęs jo “tvirtu” žodžiu… nesumokės. Vieną savo automobilį pardaviau draugo draugui. Maniau, tikrai sumokės, be jokio raštiško susitarimo. Kvailystė. Karts nuo karto dar pamatau tą vaikinuką kelyje, bet neturiu jėgų apsisukti 180° kampu ir pasivyti jį.

  10. Rask laiko savo aistroms, net jei esi visiškai užimtas. Visada norėjau būti rašytojas ir išspausdinti knygą, tačiau tiesiog niekada neturėjau laiko rašyti. Šeima, mokslai, darbas– paroje neužteko valandų . Išmokau, kad reikia žūtbūt atrasti laiko: paskirk kažkiek laiko tam, ką be galo mėgsti. Atsisakyk kitų dalykų gyvenime, kurie “suvalgo” tavo laiką ir neleisk niekam trukdyti tuo užsiimti. Jei tai būčiau daręs prieš penkiolika metų, dabar gal jau būčiau išpausdinęs 15 knygų. Ne visos jos būtų puikios, bet vis tiek.

  11. Viskas, kas šiandien tau kelia stresą, po penkerių metų bus nebesvarbu, nekalbant apie penkiolika metų. Tai, kas dabar vyksta aplink, atrodo, svarbiau už viską pasaulyje. Mane spausdavo terminai, projektai, žmonės kėsindavosi nusukti man sprandą, streso lygis tiesiog “nešdavo stogą”. Dėl sunkaus darbo nesigailiu (žr. aukščiau), bet stresuoti galėjau daug mažiau, jei tik būčiau suvokęs, kad niekam po kelerių metų tai nerupės. Gebėjimas matyti perspektyvą- labai geras įgūdis.

  12. Tavo draugai yra daug svarbiau, nei tavo darbas ar įsigyti daiktai. Per paskutinius penkiolika metų pakeičiau kelis darbus, nusipirkau galybę daiktų, bet susiradau vos keletą draugų. Vienintelis dalykas, kuris vis dar rūpi- tai surasti draugai. Manau, kad galėjau skirti daug daugiau laiko draugams (ir šeimai) nei jo skyriau kitiems dalykams.

  13. Visas tas laikas, kurį praleidi žiūrėdamas televizorių- tai didelis didelis laiko švaistymas. Nežinau, kiek laiko praleidau žiūrėdamas TV. Nesuskaičiuojamai daug. Valandos, dienos, savaitės, kurių niekada nesusigrąžinsiu. Kam rūpi, kas vyskta realybės šou, kai tikroji relybė bėga pro šalį? Laiko niekada nesusigrąžinsi- nešvaistyk jo prie televizoriaus.

  14. Tavo vaikai užaugs draug greičiau, nei manai. Nešvaistyk nei minutės. Neseniai nutiko vienas iš tų: “O, Viešpatie!”- momentų. Mano vyriausiajai dukrai Chlojai, kuriai dabar 14, greit sukaks 15. Liko vos trys metai kartu, greit ji paliks namus ir pradės suaugusio žmogaus gyvenimą. Trys metai! Vien šis faktas mane “paguldo ant žemės”- liko per mažai laiko! Norisi grįžti laike, gerai vožtelėt jaunajam Leo per galvą ir pranešti: “Nustok taip sunkiai dirbti! Liaukis žiūrėjęs televizorių! Praleisk daugiau laiko su vaikais!” Paskutiniai 15 metų su Chloja (ir kitais nuostabiais vaikais) praėjo stipriai, stipriai per greit.

  15. Tik nereikia dramatizuoti. Galvok apie laimę. Tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime buvo įvairiausių atsitikimų, kurie atrodė kaip pasaulio pabaiga. Gal iš tiesų viskas ir nebuvo labai gerai, bet galvoj tie dalykai taip išsipūtė, kad tapo baisiausia tragedija. Laikas nuo laiko mane ištikdavo net depresija. Koks laiko švaistymas. Jei būčiau suvokęs, kad visa tai “vyksta” tik mano galvoje ir kad vietoj to geriau būčiau buvęs laimingas, jei būčiau galvojęs tik apie teigiamus dalykus- apie tai, ką turiu ir ką galiu daryti… Dabar tikrai laisvai išmesčiau visą tą verkšlenimą.

  16. Atkreipk dėmesį į blogus, kai pirmą kartą apie juos išgirsi. Blogas- tai daugiau nei tik žurnalas. Pirmą kartą apie blogus sužinojau prieš 7-8 metus, bet užmetęs akį, nesusidomėjau. Tiesiog kažkokio žmogaus žurnalas apie tai, ką jie skaito internete. Kodėl turėčiau tai skaityti? Turiu savo nuomonę apie puslapius internete, bet kodėl turėčiau dalintis tuo su kitais? Internete praleisdavau daug laiko- “sėdėdavau” įvairiuose portaluose ir forumuose, bet kiekvieną kartą užklydęs į blogą, greit užversdavau puslapį be didesnio susidomėjimo. Tik prieš pora metų atradau, kokių gali būti nuostabių blogų (čia galite rasti keletą tų, kurie mane įkvėpė). Jei tik būčiau pradėjęs rašyti blogą prieš N metų … na, nebūčiau iššvaistęs tiek daug brangaus laiko.

  17. Kad jau prakalbom apie blogus… Rašyk dienoraštį. Rimtai. Tavo atmintis labai bloga. Pavyzdžiui, aš, pamirštu viską labai lengvai. Nepamenu tam tikrų dalykų apie savo vaikų pirmas dienas, nes niekur jų nepasižymėjau. Nepamenu tam tikrų savo gyvenimo faktų. Jie slepiasi tarsi rūke, kuris kupinas prisiminimų, prie kurių niekada negalėsiu prisiliesti. Norėčiau, kad būčiau rašęs dienoraštį.

  18. Tekila- tai didelis blogis. Apie tai nesiplėsiu, bet, manau, užtenka pasakyti, kad teko patirti tam tikrų nemalonių dalykų, iš kurių ne kažką teišmokau, o ir naudos buvo mažai. Išmokau tik tai, kad Tekila- tai Velnio gėrimas.

  19. Tu gali įveikti maratoną. Neatidėliok- tai suteiks didžiulį malonumą. Visada svajojau bėgti maratoną, nuo pat mokyklos baigimo… Norėjau tai padaryti, bet maniau- tai ne mano nosiai. Galvojau, jei kada ir bėgsiu- tai tik po daugybės metų. Bėgant metams sužinojau, kad tai ne tik kad pasiekiama, bet ir suteikia didžiulį malonumą. Gaila, nepradėjau ruoštis maratonui, kai buvau jaunas, lieknas, kai buvau dar geros formos… Finišuočiau daug geresniu laiku!

  20. Visas tas klaidas, kurias padarysi nepaisydamas šių patarimų- vis dėlto bus verta padaryti. Juk būdamas aštuoniolikos, būčiau perskaitęs šį straipsnelį ir pasakęs: “Geri patarimai!” Ir… eičiau toliau daryti tų pačių klaidų, nepaisydamas geriausių norų. Buvau geras vaikis, bet patarimų neklausydavau. Turėjau daryti savo klaidas ir gyventi savo gyvenimą. Taip ir dariau, ir nė minutei dėl to nesigailiu. Kiekviena patirtis (net ir ta, su Tekila) mane padarė tokį, koks esu šiandien. Nekeisčiau savo gyvenimo į jokį kitą šiam pasauly. Skausmas, stresas, tragedijos, sunkus darbas, klaidos, depresija, pagirios, skolos, antsvoris… buvo verta!

Autorius: Leo Babauta
Originalus straipsnis: 20 Things I Wish I Had Known When Starting Out in Life

Views All Time
Views All Time
1769
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn