Dvylika nuomonių – nė vienos abejingos, nė vienos piktos. Nė vieno pašnekovo, kuris nebūtų glostęs žirgui kaklo. Jų lūpomis liudijama patirtis turėtų pranašauti geresnius metus. Nuo vasario dvyliktosios, kai kinų kalendorius paskelbs juos Žirgo metais.

Simbolizuodamas jaunystę, jėgą, seksualumą ir vyriškumą, žirgas nuo seno siejamas su ugnimi ir vandeniu, kaip gyvastį teikiančiomis ir sykiu pavojingomis jėgomis. Jo kanopų paliesti trykšta šaltiniai. O kur dar graikų mitologijos mišriosios būtybės arkliažmogiai: kentaurai, silenai, satyrai, – simbolizuojantys nevaržomus instinktus? O kur sparnuotasis baltas dievų žirgas Pegasas – šviesos, džiaugsmo ir pergalės simbolis?

Violeta Baublienė, LRT laidos „Stilius“ vedėja

„Bendraudama su žmogumi, niekada nesidomiu jo astrologinėmis charakteristikomis ir pagal jas pašnekovo netyrinėju, nebent susikuria konfliktinė situacija – štai tada galiu stereotipiškai paklausti, po kokiu ženklu yra gimęs. Ir dažniausiai paaiškėja, kad aš, Liūtas, „reikalą turiu“ su Skorpionu. Tiesa, kartais pasidomiu, kaip Šuo sutaria su kitais kinų gyvūnų rato ženklais, bet jis dažniausiai taikus – su Žirgais ypač turėtų sugyventi, nes juos gano. Nesu žirginio sporto gerbėja, todėl gal tik porą kartų teko joti – nepasakyčiau, kad tai begalinis malonumas: sykį gerokai pakratė, o antrą kartą šiaip taip nurisnojau „iš taško A į tašką B“. Tačiau man smagu gėrėtis žirgu, kaip estetine būtybe, ypač treniruotu ir juodu. Jis man – kaip atletiškas supermodelis. O darbiniai arkliai – tik pagarbos verti. Kai išgirstu sakant „darbinis arklys“, prieš akis iškyla vaizdas: eina gatve apkūni moteris ir velka į namus dvi dideles rezgines maisto.“

Gintautas Kėvišas, muzikas, buvęs kultūros ministras

„Iš mano perklausimo telefonu, į kokius metus apeliuojate, ko gera, jau supratote, kad visiškai nesidomiu savo kiniško horoskopo ženklu, tačiau galiu pasakyti, jog Skorpionas – pats geriausias iš viso zodiako žvaigždyno. Apie žirgą..? Galėčiau prisiminti Balzaką: „Nieko nėra gražiau, kaip šuoliais lekiantis žirgas, išskleistomis burėmis plaukianti regata ir šokanti moteris.“ Po šia grakščia tiesa pasirašau visu šimtu procentų. Ir jeigu šią frazę pasakiau spontaniškai, vadinasi, ji mano mintyse slypėjo neatsitiktinai, vadinasi, žirgui saugau daug gražių emocijų. Be Balzako citatos, išgirdus pokalbius apie ristūnus, akyse išnyra dar ir Londonas. Puikiai pažįstu šį miestą, tačiau stipriausias – pirmosios kelionės įspūdis: royal dvasia, o kokia ji be žirgo, kuris yra pagrindinis karališkumo išraiškos elementas. Taigi šis gyvūnas man primena ne laukus ar pievas, o miestą.“

Eglė Knėpienė, gydytoja mikrochirurgė

„Kadaise, kai turėjau gražaus laisvo laiko, draugams rengdavau vakarėlius: iš kiniškų ir japoniškų horoskopų išrankiodavau įvairių astrologinių citatų, rašydavau ant atvirukų ir burdavau… Dabar taip apleidau šiuos savo žaidimus, jog net nepasidomiu, koks Liūto ir Žirgo santykis. Energija, jėga, ištikimybė ir grožis – kas gali būti idealiau už žirgą? Juodą, bėrą ar romantiškai baltą? Man jis – kaip tobulo draugo įvaizdis. Netapau profesionali jodinėtoja, tačiau jojimo pamokų esu lankiusi. Vienu metu net laiškus rašydavau ant žirgais tapyto popieriaus… Ne kartą kritau, bet laimingai. Jis sustodavo ir ne tik nejudėdavo, bet, rodos, net nekvėpuodavo – sakytumei, jam baisiau nei man. Įsitikinau: jei nori nors kiek perprasti žirgo charakterį, kad vien iš prisilietimo vienas kitą pajaustum, reikia aukoti pusę gyvenimo. Deja, tiek laiko – man didelė prabanga. Tada nusprendžiau – geriau jau nieko. Turėčiau namą, būtinai virš durų pasikabinčiau pasagą… Tiesa, jos dar net neradau, o nusipirkti tai nenusipirksi, vis dėlto tai – laimė…“

Jonas Kazlauskas, krepšinio treneris

„Nei horoskopų prognozėms, nei įvairiems prietarams per daug neteikiu reikšmės ir dėl to tikrai negaištu laiko. Viena, ką žinau, jog gimiau po Skorpiono ženklu, tačiau ties riba – jau kitą dieną Saulė pereina į Šaulio ženklą. O dėl kinų gyvūnų rato, pasikartojančio kas dvylika metų, tai gerai, kad priminėte… Nesu mėgėjas nei vadelioti, nei jodinėti, bet kad žirgas yra pasigėrėjimo vertas gyvūnas, turbūt niekas neužginčys. Beje, mano žmona Otilija keleriopai aistringesnė jų gerbėja nei aš – tokią suvenyrų kolekciją žirgo tematika sukaupė: kokių tik statulėlių nėra – ir stiklinių, ir keraminių, ir metalinių. Kad ir labai trumpai ir be galo „įtemptu“ grafiku viešiu svečioje šalyje, visuomet stengiuosi surasti ką nors dar nematyto su žirgo atvaizdu – pačios geriausios lauktuvės.“

Dalia Michelevičiūtė, aktorė

„Iš visų kiniško horoskopo ženklų Žirgą pažįstu, ko gera, mažiausiai. Elegancija, grakštumas, veržlumas, asmeninio bei kūrybinio gyvenimo proveržiai – štai ką man reiškia žirgas. O kas gali būti romantiškiau, nei skaityti poeziją su sparnuotojo Pegaso metaforomis? Labai simpatiškas ir darbinis arklys – malonumas, kai mama vadelioja, o tu sėdi aukštai pačios sumintame ir bėrio traukiamame šieno vežime… Bet vis dėlto labiau išskirčiau žirgą – jis ir nuo žemės eikliau atsiplėšęs, ir laisvesnis, ir sunkiau sutramdomas, ir netapęs žmogaus įrankiu, pajungtu konkrečiai naudai. Negaliu pamiršti vieno epizodo, kai kūrėme filmą „Mėnulio Lietuva“. Teko filmuoti klumpantį ir mirštantį arklį – specialiai leido migdomųjų, tačiau arklys neužmigo. Mane tai sukrėtė. Kaip viena šiurpiausių kino užkulisių scenų…“

Edita Mildažytė, LRT laidos „Bėdų turgus“ vedėja

„Nereikia labai išsigąsti į mane pasižiūrėjus – ne taip jau prasti metai artinasi. Tokios, kaip aš, kartą per 66 metus gimsta. Kadaise Japonijoje mano metais gimusias mergaites nuo uolų numesdavo, nes vis tiek niekas į žmonas jų neimdavo – mat „sudegindavo“ šalia esantį. Man pavyko – paėmė. Ir net du kartus. Vieną jau „sukūrenau“, o dabar ir antras baigia nugeibti. Geriausia draugė – kumelaitė Zorka – Aušrinė, suprask. Ji visą mano „chebrą“ per Kalėdas rogėmis vėžina. Tik pernai į sodybą labai daug gražių panų prigužėjo, o Zorkos šeimininkas Tadikas buvo per daug „įmetęs“ – užuot gerai vadeliojęs, skersas į merginas dėbsojo, ir mes vis užvažiuodavome ant kelmo ir apsiversdavome – visos rogių lentos ant manęs. Likau gumbuota ir mėlynom kojom. O baltas arklys – mano laimė, kaip ir baltos kumelės sapnas. Apie margą kumelę bei jos sapną nesu nieko girdėjusi, tačiau jei tai kalbama apie mane, vadinasi, viskas yra įmanoma.“

Nijolė Steiblienė, politikė, Seimo narė

„Arklio metai… Aišku, gražiau skamba nei, pavyzdžiui, Beždžionės ar Žiurkės. Ne, nenoriu įžeisti žmonių, gimusių tais metais, tačiau… Net jei labai skubėčiau lėkdama automobiliu, niekada nenukreipsiu žvilgsnio į kelio tiesiąją, jei pakelėje ganosi arkliai, o jei keliaučiau pėsčia, nepraeisiu jų nepaglosčiusi. Zodiako žvaigždyne esu Avinas, turiu tvirtus ragus ir stiprias kanopas – tuo viskas apie mane ir pasakyta. O dėl sugyvenimo su kitais… Intuityviai „užuodžiu“ tokius pat kaip aš, tačiau mano astrologinių ženklų vyrai ir moterys – labai skirtingi. Jei moteryje pajuntu ką nors artimo sau, beveik niekada nesuklystu, spėdama, ar tik nesieja mūsų tos pačios žvaigždės, tuo tarpu vyrai neatitinka jokių išankstinių prognozių.“

Arūnas Valinskas, televizijos laidų prodiuseris

„Jei aklai tikėčiau visomis prognozėmis ir pranašystėmis, tai visi bendraamžiai vienu metu turėtų leistis į laikraščio horoskope tą dieną prognozuojamą kelionę. Bet ką daryti tiems, kurie kaip „zombiai“ niekur neiškiša nosies? Esu Šaulys ir dar – Gyvatnešis, pats bjauriausias variantas, koks tik gali būti astrologijoje. Nors abu su žmona Inga gimėme tais pačiais metais, tačiau ji – po Vėžio ženklu, arčiau vandens, todėl jai gyventi kur kas paprasčiau. Man reikia daug vidinių pastangų, kad tapčiau aistringu jojiku ar vadeliotoju. Nors teko ir arti, ir šieną esu grėbęs arkline grėbtuve, tačiau tvarkytis su arkliu reikia daug kantrybės. Be to, žirgas – ne mašina, metalo gabalas, – įsėdai ir – pirmyn. Jam pažaboti reikia dar ir kito, esminio, dalyko – širdies. Tiesa, sūnui esame padovanoję ponį – laukiame, kol pamils ir susidomės. Kol kas dar laukiame…“

Rokas Petkevičius, LRT laidos „Panorama“ vedėjas:

„Mano, kaip šiokio tokio „žirgininko“, patirtis atėjo labai neseniai (vadinasi, yra dar ką gyvenime patirti), kai po Nepriklausomybės tėvukas atgavo sodybą. Tiesa, vaikystėje gal ir esu zoologijos sode keletą sykių vėžintas poniu, bet tai tokia „sintetika“… Tuo tarpu dabar bent porą kartų per metus su gera bičiulių kompanija pasivažinėjame kaimynų darbiniais Rička ar Žibute. O koks malonumas išlipus iš ratų ar rogių ištiesti arkliui delną su karameliniu ledinuku: taip subtiliai jis išrupšnoja – tik arkliai taip temoka… Nors nesu jais jojęs ar žemės darbų dirbęs, tačiau simpatiją darbiniams jaučiu didelę – gal kad Lietuvoje arklys – kaip žmogus: ištisai darbinis, bet kartais – ir žirgas. Yra tekę iš pono Navalinsko žirgyno Širvintų rajone ir su prašmatniai kirptu eržilu ištaigiame fajetone sėdint perlėkti. Bajoriškas pojūtis.“

Nijolė Oželytė, aktorė

„Astrologijos paisau tiek, kiek paisau kelių eismo taisyklių. Laukdama Žirgo metų, jaučiuosi tarsi tektų įžengti į jaukius namus. Arklys žavi tuo, jog niekada nesiskundžia, neturi organo, kuriuo rėktų ar dejuotų. Jis – vienintelis iš gyvūnų nesustoja pavargęs, nepasitraukia iš savo darbo vietos, kol krinta ir miršta „sudegintais plaučiais“. Aš irgi tokia: dirbu, dirbu, bet nuo to, ką darau, esu labai laiminga. Pirmą kartą atsisėdau ant žirgo, filmuodamasi kino juostoje „Nebūsiu gangsteris, brangioji“. Ten buvo epizodas, kai herojė (aš), lėkdama ant žirgo, susitinka mylimąjį ir įgyvendina savo svajones. Juk sovietiniuose filmuose niekas nerodė intymių scenų, todėl lekiantis žirgas – stipriausia metafora, išreiškianti seksualumą. Jau tada supratau: jei nori pažaboti už save stipresnę jėgą, daryk tai ne pėdomis, o keliais. Tai kažkas panašaus, kaip vyras suvaldo moterį. Aišku, ligi momento, kol ši nustoja apsimetinėti, jog jo klauso…“

Tomas Uktveris, drabužių dizaineris

„Gyvatės metai man buvo labai kūrybingi, o ateinantys, tikiu, visiems atneš daug galių geriems darbams ir meilei. Pakanka pažvelgti į arklio akis – jos geros geros, išmintingos ir truputėlį liūdnos. O jo kvapas, susiklausymas su raiteliu kelia nerealių pojūčių. Esu ir jojęs, ir kritęs. Net ne kartą. Kojos – mėlynos mėlynos. Tačiau tai neatbaidė ir nesumažino meilės ristūnams. Jodavau net per didžiausius šalčius. Vadelioti nesu išdrįsęs – dėl vienos priežasties: bijau virstančių vežimų, rogių ir brikų. Pirmą kartą jojau vaikystėje, kurią aš vadinu „medine“, kai supdavausi ant tėčio draugo sumeistrauto medinio arkliuko. Iki šiol jį išsaugojau. Kaip ir tikėjimą: viena, ko reikia semtis žmogui iš žirgo, – tai ištvermės.“

Rūta Mikelkevičiūtė, LNK laidos „Nuo… iki“ vedėja

„Nesakysiu, kokio, tačiau esu gimusi tvarto gyvulio metais. Gal todėl mano simpatijos žirgui nuo to dar labiau sustiprėja. Nors visas astrologines vingrybes laikau viso labo gražia pasaka, tačiau vis dėlto smagu tikėti, kad kiekvieni ateinantys metai bus kuo nors pranašesni. Žirgo – tuo labiau. Tai pats mylimiausias mano gyvūnas, o jo formos – tiesiog idealios. Gražiausias – juodas. Žavi ne tiek jo judesiai, kiek ryžtingas veržimasis į priekį. Man tai – polėkio, kokios bebūtų šio žodžio interpretacijos, simbolis. Visai nesvarbu, jog nesu aistringa jodinėtoja (sykį kaime į klebono rugius įrisnojau ir gavau barti) ar vadeliotoja, – pakanka iš rankų šeriant žolę vien jau arklio akimis gėrėtis, nes jos – „kažkas tokio“.

Kalbėjosi Valdas PUTEIKIS

Views All Time
Views All Time
3115
Views Today
Views Today
1
0 0