Žemė dabar sukasi aplink savo ašį palankiausiu greičiu – ne per greitai ir ne per lėtai. Panašiu greičiu (per 24,6 val.) apsisuka ir Marsas, tuo tarpu artimesnės Saulės planetos sukasi nepaprastai lėtai. Merkurijus vieną kartą aplink ašį apsisuka per 88, o Venera net per 243 mūsų paras. Būdamos arti Saulės, jos patiria didžiausią stabdomąjį Saulės gravitacinį poveikį. Jų sukimasis aplink ašį jau tiek sulėtėjęs, kad beveik susilyginęs su apsisukimu aplink centrinį šviesulį.

Tuo tarpu tolimosios planetos, kurios patiria mažiausią Saulės gravitacinį poveikį, aplink ašį apsisuka labai greitai – Jupiteris per 9,8 val., Saturnas per 10,2 val., Uranas per 10,8 val.

Nustatyta, kad dėl Saulės ir Mėnulio sukeliamų potvynių ir atoslūgių, o galbūt ir dėl planetos tūrio didėjimo Žemės sukimasis lėtėja.

Tiriant senovinių jūrinių koralų skeletų paros priaugimą (stipresnį dieną, silpnesnį naktį) paaiškėjo, kad paleozojaus eros pradžioje (prieš 500 mln. metų) Žemė per metus apsisukdavo 410, vėliau – 400 kartų. Mezozojaus eros pradžioje (prieš 220 mln. metų) metus sudarė 380 parų , o dabar per metus Žemė apsisuka tik 365 kartus. Žemės para kas 50000 metų pailgėja viena sekunde.

Neseniai kitais metodais nustatyta, kad proterazojaus eroje, taigi maždaug prieš 1500 mln. metų, Žemė per metus apsisukdavo iki 900 kartų, o para trukdavo mažiau kaip 10 dabartinių valandų. Paviršius tada iki vidudienio nespėdavo kaip reikiant įšilti.

Astronomai sako, kad, Žemės sukimuisi toliau lėtėjant, tolimoje ateityje mūsų planeta pasieksianti Veneros būseną. Tada į Saulę bus atkreipta tik viena Žemės pusė, o kitoje bus amžina naktis. Bet per artimiausius milijonus metų Žemės sukimosi greitis dar bus palankus: ne per trumpa diena ir ne per ilga naktis, paviršius ne per daug įšils ir ne per daug atvės.

Žemės, kaip ir kitų planetų, sukimosi ašis yra nukrypusi nuo statmenos orbitai padėties. Žemės orbitos polinkis lygus 23o27/. Dėl tokios ašies polinkio į tą pačią Žemės vietą Saulės spinduliai krinta čia statesniu, čia smailesniu kampu. Dėl to būna sezoninė daugelio reiškinių kaita, metų laikai.

Sezoninis reiškinių ritmiškumas ryškiausias vidutinėse juostose (tarp 23o27/ ir 66o33/ geografinės platumos). Jis visai neryškus karštojoje juostoje (tarp 23o27/ lygiagrečių – atogrąžų), bet užtat labai hipertrofuotas šaltosiose juostose – už poliaračių. Prie nevienodos sezoninės reiškinių kaitos atitinkamai yra prisitaikęs augalų ir gyvūnų, taip pat žmonių gyvenimas.

Marso sukimosi ašis pakrypusi panašiai kaip Žemės – 23o57/. Didžiosios planetos šiuo atžvilgiu labai skiriasi: Jupiterio ašis yra pakrypusi 3o5/, Saturno 26o44/, o Uranas skrieja orbita beveik gulėdamas ant šono.

Nustatyta, kad Žemės ašies polinkis svyruoja: šio kitimo periodas – 40400 metų. Dabar Žemės ašis tiesėja kasmet beveik po pusę sekundės. Dėl to siaurėja šaltosios ir karštoji juosta, o platėja vidutinės. Kadangi mažėja ašies pakrypimas, per pastaruosius 2000 metų karštoji juosta sumažėjo daugiau kaip 2 mln. km2. Kai Žemės ašies pakrypimas sumažės iki 21o58/ , pradės vėl didėti ir po 40400 metų pasieks nuožulniausią (24o36/) padėtį.

Žemei sukantis aplink savo ašį, kiekvienas pusiaujo taškas juda kartu su Žeme 465 m/s linijiniu greičiu. Aukštesnių lygiagrečių taškai juda atitinkamai lėčiau: 30-osios lygiagretės taškai – 402 m/s, o 60 – tik 195 m/s greičiu. Dėl to visi kūnai, kurie, be judėjimo kartu su Žemės paviršiumi, juda dar ir patys savarankiškai, patiria vadinamąjį Žemės sukimosi jėgos poveikį. Šiaurės pusrutulyje judantys kūnai nukrypsta nuo judėjimo krypties į dešinę, o Pietų – į kairę.

Pastebėta, kad didelės upės labiau graužia vieną savo krantą, sudaro nesimetriškus slėnius. Geležinkeliuose, kurių bėgiais traukiniai rieda tik į vieną pusę, greičiau susidėvi vienas bėgis. Labai didelį poveikį Žemės sukimosi jėga daro atmosferos, taip pat okeano masėms, ypač jūrų srovėms.

Žemės sukimasis truputį paįvairina ir sunkio jėgą. Ties pusiauju, kur Žemės paviršius sukasi greičiausiai, visi daiktai šiek tiek lengvesni (sunkio jėga čia lygi 978 cm/s2). Ašigaliuose daiktai sunkesni (983 cm/s2).

Naudota literatūra:

1. A. Basalykas Žemė – žmonijos buveinė.- Vilnius: 1985. – P. – 256.
2. Enciklopedija Žemė ir jos gėrybės.- Vilnius: 1992. – P. – 256.
3. Enciklopedija Mokslas ir Visata.- Vilnius: 1989. – P. – 296.
4. R. Flintas Žemės istorija.- Vilnius: 1985. – P. – 262.
5. V. Dvareckas, A. Gaigalas Visata, Žemė, žmogus.

Views All Time
Views All Time
17065
Views Today
Views Today
1
0 0