Zaratustros prakalbos – Frydrichas NYČĖ – Apie tūkstantį ir vieną tikslą
Gan daug kraštų ir daug tautybių Zaratustra regėjo: taip jam pavyko nustatyti, kad tautos turi savo gėrį ir savo blogį. Jokios jėgos didesnės Zaratustra nerado žemėj, kaip gėrį tik ir blogį.
Vargu tauta gyvent galėtų, jei ji pirma neimtų vertint; ir jeigu ji išlikti nori, tai vertint turi ji kitaip negu kaimynas.
Nemaža, daug yra dalykų, kuriuos viena tauta gerais vadina, o štai kita patyčia, gėda laiko: tokia tad išvada manoji. Tikrai daug kas vienur blogybe rodos, kitur tą patį mantijom garbės apgaubia.
Kaimynai vienas kito niekad nesuprato: vis stebis savo sieloj, kad tas kvailys esąs ir piktas.
Dorybių skalę turi visos tautos. Pažvelk, tatai yra jos įveikimų skalė, klausyk – tai šaukia jos valia, kuri valdyti siekia.
Ji giria tai, kas sunkiai duodas; ko neišvengsi, kas nelengva, geru jinai vadina; o kas iš didelės bėdos ištraukia, kas reta būna, kas sunkiausia,- tą šventenybe ji paskelbia.
Kas daro tai, kad jai suteiktų valdžią ir pergales, ir garbę kaimyno siaubui ir pavydui,- tai jai yra aukščiausia, tai pirmas esti matas visko, prasmė visų dalykų.
Iš tikro, broli mano, jei pažinai tu jau tautos vargus ir kraštą, jos dangų ir kaimynus, tuomet atsėt galėsi jos įveiktų sunkumų dėsnį ir tai, kodėl ji kopėčiom šitom į savo viltį kopia.
„Tau visada pirmam tik būti reikia, kitus pralenkti privalai: mylėt neturi nieko kito pavydo kupina siela tavoji, kaip vien bičiulį savo”,- šie žodžiai graiko sielą priversdavo virpėti: ir žengdavo jisai savu taku didybės.
„Sakyti tiesą ir mokėti puikiai naudoti lanką bei strėles”- atrodė miela, bet nelengva tautai, kuri man vardą davė,- tą vardą, kurs yra man mielas, bet ir drauge nelengvas.
„Tėvus savuosius gerbti ir iš visos širdies jų valią vykdyt”- šį priesaką kita tauta sau skyrė, ir jis galingą ją ir amžiną padarė.
„Ištikimybę saugot, dėl jos piktuos ir pavojinguos žygiuos aukoti garbę, kraują lieti”: kita tauta save taip mokė ir tuo save įveikti stengės, ir šitaip stengdamasi didžiom viltim jinai pastojo ir apsunko.
Išties juk žmonės patys sau sukūrė, kas gera ir kas bloga. Išties jie to nei ėmė ir nei rado, ir iš dangaus jo balso neišgirdo.
Vertes žmogus daiktams pirmiausia davė, kad jis išlikt galėtų,- pirma daiktams jisai sukūrė prasmę, ne kokią nors, o žmogiškąją prasmę! Todėl save jisai „žmogum” vadina, kitaip pasakius: vertintoju.
O vertint reiškia kurti: klausykit, jūs kūrėjai! Jau vertinimas pats yra įvertintų daiktų visų didžiausias lobis, didžiausia brangenybė.
Tik vertinant vertė juk randas: ir jei nebūtų veiksmo šito, būtis vien tuščias lukštas būtų. Klausykit, jūs kūrėjai!
Verčių kaita yra kaita kūrėjų. Ir visuomet naikina tas, kas būt kūrėju turi.
Pirma kūrėjais buvo tautos, o tik paskui – pavieniai žmonės; tiesa, pavienis kuriantysis – jis pats dar kūrinys visų jauniausias.
Kadaise tautos gėrį įstatymu paskelbė. Tuomet ir meilė ta, kuri tik viešpatauti siekia, ir toji meilė, kuri paklust vien nori, abi drauge įstatymus sukūrė tokius.
Senesnis – noras prie bandos juk buvo nei potraukis prie Aš: ir tol, kol sąžinė švarioji banda vadinas, tol sąžinė piktoji tik „Aš” kartoja.
Tikrai, gudrusis Aš, tasai bemeilis, kuris iš daugelio naudos tik sau vienam jos siekia: jisai nėra kilmė bandos, jis – jos žuvimas.
Tik mylintys ir tik kūrėjai – jie buvo tie, kas gėrį davė mums ir blogį kūrė. Varduos visų dorybių dega ugnis ir meilės didelės, taip pat ugnis ir pykčio.
Gan daug kraštų ir daug tautybių Zaratustra regėjo: jokios jėgos didesnės aptikt jam žemėj nepavyko, kaip mylinčiųjų darbus: jų vardas – „gėris”, kaip sakiau, ir „blois”.
Išties baisi yra galybė gyrimo to ir peiksmo. Sakykit, broliai, kas man ją sutramdys? Sakykit, kas užmes grandinę ant šio žvėries, to tūkstantgalvio?
Juk tūkstantis tikslų lig šiolei buvo, nes buvo tūkstantis tautų. Tik tūkstančio grandinių ano žvėries galvoms dar trūksta – tik vieno tikslo šito. Dar žmonija neturi tikslo.
Tada sakykit, broliai mano, jei žmonija dar tebėra betikslė, ar dar ir jos pačios – netrūksta?-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.