Iš viso to, kas parašyta, patinka man tik tai, ką rašo autorius krauju savuoju. Rašyki tad krauju, ir tu patirsi, kad kraujas – tai dvasia grynoji.

Nelengva kraują svetimą suprasti: aš niekinu tuos skaitančius dykūnus. Skaitytoją pažint kam teko, tas nieko jam daugiau nedaro. Dar šimtas metų tų skaitovų – ir jau pati dvasia pradės smirdėti.

O kad dabar skaityt išmokti kiekvienas gali, ilgam ne vien tik rašymą sudergs, bet pražudys ir mąstymą taipogi.

Dvasia kadaise Dievas buvo, vėliau ji žmogumi pavirto, o štai dabar ir valkatų minia dar tapt ji žada.

Krauju ir posakiais gudriais kas rašo, ne skaitomas tas nori būti, o mintinai išmoktas.

Kalnuos aršiausias kelias – tai tarpas tarp viršūnių: bet tam turėti reikia kojas ilgas. Ir posakiai viršūnėm būt privalo: o tie, kuriems kalba skirta šitoji, ir dideli, ir aukštaūgiai turi būti.

Štai oras retas, grynas, arti gresiąs pavojus ir linksmo pykčio kupina dvasia – gerai prie vienas kito dera.

Aš noriu, kad aplink sukiotųs kipšai, nes man drąsos netrūksta. Drąsa, kuri išbaido šmėklas, pati sau kipšų pasidaro,- drąsa kvatotis nori.

Aš tokio jausmo, kaip jūsiškis, daugiau jau neturiu krūtinėj; tas debesis, kurį aš po savęs regiu, tas juodis ir tas sunkis – iš jų tiktai juokiuosi: tai jie audros tą jūsų debesį sudaro.

Į viršų krypsta jūsų akys, kai jūs iškilti trokštat. O aš žvelgiu žemyn, nes jau esu iškilęs.

Ir kas iš jūsų gali drauge ir juoktis, ir iškilęs būti?

Kas į aukščiausius kalnus kopia, tas juokias iš tragedijų ir dramų.

Nerūpestingus, pašaipūnus, stiprius ir prievartos nevengiančius – m u s tokius išmintis matyti geidžia: jinai juk moteris – jai visad tik karys patinka.

O jūs man skundžiatės ir sakot: „Gyvenimas – sunki našta.“ Bet kam tuomet rytais išdidūs esat, o vakarais jau pasiduoti linkę?

Gyvenimas – sunki našta iš tikro: bet nesidėkite tokie gležnučiai! Visi mes esame nuostabūs asilai ir asilienės krovininės.

Ką bendro turim mes su rožės žiedu, kurs dreba, kai ant kūno jam rasos užkrinta lašas?

Sakau jums iš tikrųjų, gyvenimą dėl to mes mylim, kad mes prie meilės, o ne jo pripratę esam.

Juk meilėj visad esti truputis beprotystės. Tačiau ir beprotystėj krislelis proto būna.

Ir man, kuriam gyvenimas patinka, atrodo, jog drugeliai ir muilo burbulai, ir žmonės tie, kurie į juos panašūs,- o jų visuomenėj netrūksta, – daugiausia apie laimę žino.

Matyt, kaip plazda sielos menkos – lengvutės, kvailos, judrios ir gracingos,- tai Zaratustrai ašarą išspaudžia ir uždainuoti gundo.

O aš tiktai tokiu Dievu tikėčiau, kurs šokti moka.

Ir kai išvydau savo velnią, jis man atrodė rimtas ir nuodugnus, mąslus bei iškilmingas: dvasia tai buvo sunkio – dėl jos daiktai visi juk krinta.

Juoku, bet ne pykčiu žudyt lengviausia. Aure, myriop pasiųskim sunkio dvasią!

Išmokau vaikščiot savo kojom: ir nuo tada aš vien tik bėgu. Esu išmokęs ir skraidyti: ir nuo tada jau nebenoriu, kad stumtų kas, kai pajudėt iš vietos reikia.

Dabar esu aš lengvas, dabar skrendu, dabar žvelgiu aš po savim, dabar aš Dievą šokdinu.-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1673
Views Today
Views Today
1
0 0