Patinka man giria, ją mėgstu. O miestuose tūnot negera: per daug tenai žmonių gašlių gyvena.

Ar ne geriau jau būtų žudikui į nagus pakliūti nei į gašlios moters svajų pasaulį?

Pažvelkit va į tuos štai vyrus: iš jų akių matyti – jiems žemėje visų geriausia su moterim gulėti.

Jų sielos pilnos juodo purvo; ir vargas, jeigu šitas purvas nors kiek dar dvasios turi!

Kad jūs bent gyvulio prilygtumėte tobulybei! Bet gyvuliui būdinga nekaltybė.

Ar patariu aš jums žudyt jusles savąsias? Aš patariu tik viena – kad jūsų juslės būt nekaltos.

O gal kviečiu skaistybę saugot. Vieniems jinai dorybė, tačiau daugybei ji – beveik yda didžiulė.

Šita daugybė, tiesą sakant, susilaikyti geba: tačiau kalės gašlumas akim pavydo žvelgia iš visko, ką jie veikia.

Ir net į jų dorybės viršų, lig pat gelmių šaltosios dvasios tasai žvėris ir jo kivirčas skverbias.

Ir kaip maloniai moka kalės gašlumas dvasios kaulyt, kai gabalas mėsos jai atsakytas!

Jūs mėgstate dramas ir viską, kas širdį drasko? Tačiau kale aš jūsų nesikliauju.

Per daug man rūsčios akys jūsų, ir žvelgia jos gašliai į kenčiančiuosius. Ar tik gašlumas jūsų nebus drabužį kitą užsivilkęs ir vardą sau užuojautos suteikęs?

Ir dar štai taip palygint noriu: nemaža tų, kas velnią savo išvyti buvo geidęs, jau patys į kiaules sulindo.

O kam per daug sunki našta skaistybė, tam gal neverta jos laikytis: kad pragaran jinai nevestų – sielos purvu ir gašlumu nevirstų.

Bet gal kalbu aš nešvankybes? Man rodos, tai nėra blogiausia.

Juk ne tuomet, kai nešvari yra teisybė, o kai lėkšta ji esti, pažįstantis be noro jokio į vandenį jos brenda.

Išties yra skaisčių be galo: ir širdys jų švelnesnės, mieliau, daugiau nei jūs jie šypsos.

Jie irgi iš skaistybės juokias ir patys klausia: „O kas yra skaistybė?

Ar ji nėra kvailystė? Bet ji pas mus, ne mes pas ją atėjom.

Šiai viešniai mes pasiūlėm ir prieglobstį, ir širdį: dabar jinai pas mus gyvena,- tebūna ji, kiek jai patinka!“-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
2045
Views Today
Views Today
1
0 0