Yra tokių kas mirtį skelbia: tačiau gausu pasauly tų, kam skelbt ir pamokslauti reikia, kad iš gyvenimo jie eitų.

Liekų pilna mūs žemė, sumaitotas gyvenimas dėl tų, kurių per didelės gausybės. Kad išviliojus juos iš šio pasaulio „gyvenimu anapus amžinuoju“!

Vadina žmonės „geltonaisiais“ mirties pamokslininkus tuos arba juodaisiais“. Bet noriu jums kitas spalvas dar jų atskleisti.

Tatai yra baisieji, kas žvėrį plėšrų savyje nešiojas ir kitko pasirinkt negali – tiktai malonumus arba savęs graužimą. Tačiau ir malonumai jų yra savęs graužimas.

Jie net žmonėm nėra dar tapę – visi šitie baisieji: teskelbia jie gyvenimą anapus ir patys ten keliauja!

Tatai yra sielos džiova sergą ligoniai: vos gimę jie – jau mirt pradėję ir mokymų tokių ištroškę, kur nuovargis, taip pat atsižadėjimas jų pagrindą sudaro.

Mielai norėtų jie numirę būti, o mes turėtume geru tą norą jų laikyti! Todėl mes būkime atsargūs ir neprikelkime šių mirusiųjų, ir nepažeiskime šių karstų vaikštančiųjų!

Jei jiems sutikti pasitaiko ligonį, senį ar lavoną, tuojau jie ima skelbti: „Gyvenimas – tai niekis!“

Bet jie yra tik patys niekis, ir akys jų ne ką geresnės, nes jos būties tik vieną veidą mato.

Giliai paskendę liūdesy savajam ir trokšdami mažų atsitikimų, kurie vien mirtį neša,- taip laukia jie, dantis sukandę.

Arba štai toks dalykas: jie čiumpa tuoj saldainį ir patys tyčiojas iš vaikiškumo savo – jie laikos įsitvėrę gyvenimo šiaudelio ir tyčiojas iš to, kad jie dar už šiaudelio laikos.

O išmintis jų skelbia šitaip: „Kvailys – tasai, gyvent kurs lieka, betgi kokie kvaili mes esam! Ir tai gyvenime kaip tik visų kvailiausia!“

„Gyvenimas – tai vien kančia didžiulė“,- kiti štai skelbia ir teisybę sako: tad pasirūpinkit, kad pasibaigtų tas j ū s i š k i s ! Tad pasistenkit, kad gyvenimas šis liautųs, kuris yra vien tik kančia didžiulė!

O štai kaip jį dorybės mokslas teigia: „Tu pats save žudyti privalai! Tu pats turi slapta išnykti!“

„Gašlumas, meilės malonumai – tai nuodėmė,- taip sako tie, kas mirtį skelbia,- tad pasitraukime į šoną ir jau vaikų nebegimdykim!“

„Gimdyt sunku, – kiti vėl postringauja,- tai kam dar visa tai daryti? Juk gimdom vien tik nelaimingus!“ Ir jie taip pat yra mirties skelbėjai.

„Užjausti žmogų reikia,- nurodo tau tretieji. Paimkit visa, ką turiu! Paimkit ir mane, koks aš esu. Nes vis mažiau mane gyvenimas belaiko!“

Jei jie tikrai užjaust galėtų, tai savo artimiesiem sukelti šleikštulį gyvenimu turėtų. Piktumas būtų jų tikrasis gėris.

Tačiau pabėgti nuo gyvenimo jie nori: ir kas jiems darbo, kad kitus grandinėm savo, dovanom jie dar tvirčiau sukausto!

O jūs, kas dirbat plušat, gyvenime dienos ramios nematot: ar nesat jūs gyvent labai pavargę? Ar nesat gerai mirties pamokslui pasiruošę?

Visi, kas darbą sunkų taip pamilot ir tai, kas greta, nauja, svetima yra,- blogai save pakenčiat patys; darbštumas jūsų – tai bėgimas ir noras užsimiršti.

Jei jūs gyvenimu daugiau tikėtut, mažiau akimirkai jūs atsiduotut. Bet laukti ištvermės jums ir net tingėjimui jos maža!

Visur vien tų girdėti balsas, kas mirtį skelbia: ir žemė mūs pilna žmonių, kuriems patiems sakyt mirties pamokslą reikia.

Ar skelbti „amžiną gyvenimą anapus“: man tai tas pats,- kad tik greičiau jie ten keliautų!-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1756
Views Today
Views Today
1
0 0