Zaratustros prakalbos – Frydrichas NYČĖ – Apie laisvąją mirtį
Vieni, o jų yra gausybė, numiršta per vėlai, kiti – šitų mažiau gerokai – per daug anksti akis užmerkia. Keistai dar skamba mokymas toksai: „Laiku numirti reikia!”
Laiku į kapą eiti: štai taip Zaratustra jus moko.
Tiesa, kas ne laiku gyvena, kaip jam laiku numirti? Verčiau nebūt jis niekad gimęs! – Taip patariu visiems atliekamiesiems.
Tačiau ir tie, kurių nereikia, suteikia dar svarbos didžiulės savo mirčiai, ir net tuščiausias riešutas geidauja, kad jį kas nors išgliaužtų.
Svarbiu visi mirimą laiko: bet dar mirtis švente netapo. Ir žmonės dar nėra išmokę, kaip švęst šventes gražiausias.
Parodyt tobulą jums mirtį noriu, kuri gyviems ir akį rėžtų, ir įžadu kilmingu būtų.
Kuomet yra kūrėjui lemta išeit iš šio pasaulio, jis pergalingai jį palieka, apstotas tų, kas viltį turi ir įžadus kilmingus duoda.
Tad taip išmokti mirti reikia; ir neturėtų būti šventės, kurioj toks mirštantysis nelaimintų visų, kas dar gyventi pasilieka!
Štai mirti taip yra geriausia; o antra – žūt kovoj ir didžią sielą iššvaistyti.
Tačiau kovotojas ir tas, kas laimi, vienodai jie pakęst negali tos jūsų išsišiepusios mirties, kuri prisėlina lyg koks plėšikas – ir vis dėlto ateina kaip valdovas.
Aš savąją giriu jums mirtį, kuri laisva yra ir pas mane ateina, kada a š noriu.
Bet klausiu tik, kada norėsiu? – Kas tikslą, palikuonių turi, tas nori, kad mirtis laiku ateitų tiek tikslo, tiek ir palikuonių labui.
Kadangi pagarbą jis didžią jaučia savajam tikslui, palikuonims savo, todėl daugiau nuvytusių vainikų gyvenimo šventovėn jis nekabins jau niekad.
Išties nenoriu būt, kaip virvių tie vijikai: pirmyn jie tempia savo siūlą, bet patys atgalios vis traukias.
Ne vienas juk per senas pasidaro taip pat tiesoms ir pergalėms savosioms; burna bedantė teisės nebeturi lement kiekvieną tiesą.
Visi, kurie šlovingi likti nori, laiku sudie sakyti garbei turi ir sunkų meną dar išmokti: laiku… išeiti.
Ir reikia liautis leist save kramtyti, kuomet esu gardžiausias: tą žino tie, kas geidžia, kad juos ilgai mylėtų.
Yra, suprantama savaime, ir obuolių rūgštokų, kuriems likimas lemia lig paskutinės rudenio dienelės ant obelies kyboti: ir per tą laiką jie prinoksta ir pagelsta, ir dar surunka.
Vieniems pirma širdis pasensta, kitiems taip su dvasia nutinka. Kai kas jau ir jaunystėje seniu pavirsta: tačiau vėlai kas jaunu tampa, tas juo ilgai išlieka.
Nemaža dar tokių juk esti, gyvenimas kam nepavyko: nuodingas kirminas jiems širdį graužia. Tegu tokie bent pasistengia, kad jiems mirtis geresnė būtų.
Juk vaisių ir tokių netrūksta, kurie saldžiais neauga niekad: jie vasaros metu jau pūva. Bailumas – štai kas ant šakos juos laiko.
Per daug išvis žmonių gyvena ir per ilgai jie ant šakų savųjų laikos. Tegu audra tad kyla ir tuos supuvusius visus ir kirmėlių suėstus nuo medžio ir nupurto!
Tegu g r e i t o s mirties skelbėjai pasirodo! Jie būtų man tos vėtros tikros, kurios gyvenimo medžiu nupurto! Bet aš girdžiu tik lėtą mirtį skelbiant ir siūlant būt kantriems visiems dalykams „žemiškiesiems”.
Ak, jūs kantrybę šiems dalykams peršat? O jie kaip tik per daug su jum kantrybės turi, piktaliežuviai jūs šlykštieji!
Išties per daug anksti tasai hebrajus mirė, kurį lėtos mirties skelbėjai gerbia: ir nuo to laiko daugeliui lemtinga tapo, kad per anksti jisai akis užmerkė.
Jis dar tik ašaras pažino ir liūdesį hebrajų drauge su panieka gerųjų ir teisiųjų – tasai hebrajus Jėzus: ir jį mirties užpuolė geismas.
Kad dykumoj jis būtų likęs toli nuo tų visų gerųjų ir teisiųjų! Tuomet jis gal gyvent ir žemę gal mylėt išmokęs būtų – ir dar šypsotis!
Tikėkit manimi, o, broliai mano! Per daug anksti jis mirė; jis savo mokymą patsai atšaukęs būtų, jei būt sulaukęs mano metų! Pakankamai taurus jis buvo, kad šitą mokymą atšauktų!
Bet dar nebuvo jis subrendęs. Jaunuolis nebrandžia dar meile myli ir nebrandžiai jis neapkenčia taip pat žmonių ir žemės. Supančioti ir sunkūs yra dar jo jausmai ir parišti sparnai jo dvasios.
Bet vyre mažo vaiko daugiau negu jaunuoly esti, tačiau mažiau nusiminimo: geriau jisai supranta gyvenimą ir mirtį.
Jis laisvas mirčiai ir mirty jis laisvas, tasai neigėjas šventas, kuomet jau laiko nebėra jam „Taip!” sakyti: štai šitaip jis supranta gyvenimą ir mirtį.
Tegul mirtis tad jūsų nebūna priekaištas nei žmogui ir nei žemei, bičiuliai mano: va to prašau sielos aš jūsų gėrio.
Tegul mirty, kuria jūs mirsit, dvasia jūs ir dorybė jūsų žėri, kaip ta žara vakarė, kai žemę ji apgaubia: jei ne, tuomet mirtis nebus jums nusisekus.
Štai taip aš noriu pats numirti, kad jūs, bičiuliai, dėl manęs daugiau mylėtumėte žemę; ir vėl žeme aš virsti noriu, kad joj ramybę rasčiau, nes ji mane pagimdė.
Tikrai Zaratustra turėjo tikslą, jis sviedė savo rutulį auksinį: dabar, bičiuliai, jūs paveldėt mano tikslą turit, jums sviedžiu aš tą rutulį auksinį.
Bet man visų mieliausia būtų matyti jus, bičiuliai mano, kaip rutulį auksinį sviedžiat! Todėl užtruksiu dar truputį žemėj: už tai jūs man atleiskit!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.