Užsnūdo vieną dieną Zaratustra po figmedžiu atgulęs, pridengęs rankom savo veidą, nes karšta buvo. Tik šit prišliaužusi gyvatė įgėlė jam į kaklą, kad tas iš skausmo net suriko. Numetęs ranką nuo akių, jis žvelgė į gyvatę, o ji, akis pažinus Zaratustros, nevikriai apsisuko ir jau šalin norėjo šliaužti. „Palauk,- Zaratustra prakalbo,- dar tau nepadėkojau! Laiku pažadinai iš miego, dar ilgas mano kelias.“ – „Dabar jau tavo kelias trumpas,- atsakė jam liūdnai gyvatė,- nuodai manieji mirtini.“ Zaratustra nusišypsojo. „Ar slibinui nuodai gyvatės yra kada pakenkę? – jis jai atsakė.- Verčiau nuodus tuos pasiimki! Nesi tokia turtinga, kad juos man dovanotum.“ Tuomet jam vėl gyvatė ant kaklo užsirangė ir ėmė žaizdą jo laižyti.

Kai kartą šitą nutikimą Zaratustra saviesiems mokiniams apsakė, šie jo paklausė: „Tad koks gi, Zaratustra, tavos istorijos moralas?“ – Jisai paaiškino jiems šitaip:

Mane naikintoju moralės vadina teisingieji ir tie, kurie save geraisiais laiko: antimorališka yra istorija manoji.

Taigi jei priešą kokį turit, nereikia jam geru atlyginti už blogį: tai gėdą tik užtrauktų. Jūs stenkitės įrodyt, kad gera jis truputį jums padarė.

Verčiau jau pykti imkit, nei gėdą apturėkit! O jei kas keikti jus pagauna, man nepatinka, kad jūs tuoj laimint norit. Geriau drauge keiksnokit!

Ir jei didžiulę skriaudą jums koks žmogus padarė, tai jūs tuojau penkias mažas jam padarykit! Bjauru į tą yra žiūrėti, kurį vien skriaudos spaudžia.

Ar jūs žinojot tiesą šitą? Pasidalintoji skriauda jau pusę teisingumo reiškia. Ir tas lai skriaudą užsiverčia, kuris ją nešti gali!

Mažytis kerštas žmoniškesnis už jokio nebuvimą. Ir jei bausmė peržengiančiajam taip pat nėra garbė nei teisingumas, tuomet ir aš bausmių nenoriu jūsų.

Kilniau yra save apkaltint, negu teisiam išlikti, ir ypač, jei teisybė tavo pusėj. Tik tam pakankamai turtingą sielą būtina turėti.

Nemėgstu jūsų šalto teisingumo; matau, kaip iš akių teisėjo jūsų vis budelis ir šaltas kirvis žvelgia.

Sakykit, kur tas teisingumas, kurs meilei matančiom akim prilygsta?

Išraskite tad man tą meilę, kuri ne vien tik bausmę visą, tačiau ir visą kaltę prisiimtų!

Išraskit man ir teisingumą, kuris išteisintų kiekvieną, išskyrus teisiantįjį!

Ar norit dar išgirst dalyką vieną? Gerai: juk tam, kuris išvien teisingas būti nori, dažnai ir melas lipšnumu pavirsta.

Bet kaip galėčiau būt išvien teisingas! Kaip duot galiu aš kiekvienam, kas jam priklauso! Užteks štai šito iš manęs: aš duodu kiekvienam, kas mano nuosavybėj.

Galiausiai, broliai mano, neskriauskit atsiskyrėlio nė vieno! Kaip skriaudą jis pamiršt galėtų! Ir kaip galėtų jis atkeršyt!

O tas, kas vienišas gyvena, jis tartum šulinys gilus be galo. Juk lengva akmenį į jį įmesti; bet kai jisai dugnan nugrimzdo, sakykit, kas ištrauks jį vėlei?

Ir venkit atsiskyrėlį užgauti! O jeigu šitaip jau įvyko, tai ką gi, jį tuomet ir nužudykit!-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1886
Views Today
Views Today
1
0 0