O broli mano, jeigu tu turi dorybę, ir ji tikrai yra tava, tai su niekuo jinai neturi bendra, jinai tik tau priklauso.

Žinau, tu nori ją įvardyt ir glamonėti nori; tau noris už ausų ją timptelt, praleist su ja maloniai laiką.

Ir štai! Dabar turi jos vardą drauge su žmonėmis visais, ir pats esi į juos pavirtęs – į juos ir bandą jųjų su ta dorybe savo!

Todėl verčiau tu taip kalbėtum: „Nei žodžiais išsakysi nei vardą turi tai, kas sielai kančią ir saldybę taip pat ir alkį žarnoms mano teikia!“

Tegul dorybė tavo vertesnė būna užu vardą kokį: ir jeigu apie ją prabilti tau reikėtų, tai nesigėdyki lementi.

Tad taip kalbėki ir lemenki: „Tai m a n o turtas, aš jį myliu, toksai jis visas man patinka, vien tokio a š geidžiu to gėrio.

Tačiau nenoriu, man netinka, kad būt įstatymas jis Dievo, nenoriu jo kaip nuostatos žmonių ir žmogiškosios būtinybės: tegul nebus jis kelrodžiu man jokiu į antžemius, rojus visokius.

Dorybė ta, kurią aš myliu,- tai žemiška dorybė: nedaug joje gudrybės, o dar mažiau – žmonijos proto.

Bet paukštis tas sau lizdą pas mane susuko: todėl aš myliu jį ir prie širdies jį spaudžiu,- dabar štai tupi prie manęs jisai ant savo tų kiaušinių aukso.“

Va šitaip tu turi lementi ir taip dorybę savo girti.

Kadaise tu aistrų turėjai, kurias piktom pavadinai. Tačiau dabar turi vien tik dorybes savo: išaugo jos juk iš aistrų tavųjų.

Didžiausią tikslą savo tu toms aistroms širdin įdėjai: tuomet dorybėm tavo, džiaugsmais tavais jos virto.

Ir nors tu kilęs būtum iš giminės ūmiųjų, galbūt ir iš gašliųjų, ar gal tikėjimo fanatikų nuožmiųjų, ar pagaliau iš keršyt trokštančiųjų,

– galiausiai visos tavo aistros dorybėm tapo, o nelabieji tavo – į angelus pavirto.

Kadais rūsy savajam laikei tu daug šunų laukinių, bet jie galų gale mielais paukšteliais giesmininkais virto.

Iš visokių nuodų nuodelių tu sau išsivirei balzamą; iš savo karvės sielvartą tu melžei,- nūnai geri tešmens jos saldų pieną.

Neaugs tavy daugiau jau nieko pikto, nebent tik tos piktybės, kur rasis iš kovos tavų dorybių.

Jei tu laimingas, broli mano, tai tu turi dorybę vieną, tik vieną, ne daugiau: taip tau lengviau per tiltą eiti.

Puiku turėti daug dorybių, tačiau nelengvas tai likimas; ne vienas dykumon išėjo ir ten sau galą gavo, nes jis pavargo būt kova dorybių ir tuo lauku, kur tarp savęs jos kaunas.

Tad pasakyki, broli mano, ar karas ir kautynės yra toks blogas jau dalykas? Tačiau to blogio reikia: pavydas, įtarumas, šmeižtas,- jie būtini dorybėms tavo.

Atkreipk akis ir pamatysi, kaip kiekviena dorybė tavo paties aukščiausio trokšta: visos ji geidžia tavo dvasios, kad vien tik j o s šaukliu ji būtų; ji nori ir visos galybės tavo, kuomet pyksti, kai neapkęsti tu imi ir meilė kai tave užvaldo.

Pavydžios juk yra viena kitai dorybės, baisus dalykas tas pavydas. Dorybės irgi gali iš pavydo žūti.

Ką apima liepsna pavydo, tas tartum skorpionas pats prieš save užnuodytą geluonį kreipia.

Ai, broli mano mielas! Ar niekad dar matyt neteko, kaip štai viena dorybė pati save apšmeižia ir nužudo?

Žmogus yra tokia būtybė, kurią įveikti reikia: todėl savas turi mylėt dorybes,- nes tu nuo jų pražūsi.

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1658
Views Today
Views Today
1
0 0