1
Kuomet Zaratustra tam miestui, kuriam širdis jo prielankumą jautė ir vardas jo „Žalmargė karvė“ buvo, sudie pasakė, jam sekė iš paskos daugybė tų, kas mokytiniais jo save vadino, ir jie sudarė jo palydą. Taip žengdami jie kryžkelę priėjo: tada Zaratustra pasakė, jog jis dabar jau vienas eit norėtų; jis mėgo visad vaikščiot vienas. O mokytiniai jo – prisiminimui jam dar lazdą dovanojo, kurios auksinę rankeną dabino aplinkui saulę susirangiusi gyvatė. Zaratustra lazda šia džiaugės ir, jąja pasirėmęs, paskui štai taip į juos prakalbo:

Ar galit jūs man pasakyti, kaip auksas iš visų didžiausią vertę gavo? Ogi todėl, kad retas jis ir nenaudingas, kad šviečia jis ir švelniai blizga; jį visad lengva dovanoti.

Tiktai kaip simbolis dorybės didžiausios iš visų verte didžiausia auksas tapo. Ir to, kas dovanoja jį, tarytum auksas akys blizga; Ir aukso blizgesys sudaro taiką tarp Saulės ir Mėnulio.

Reta yra didžiausioji dorybė – ir nenaudinga niekam; ji šviečia tik ir švelniai žiba: didžiausia iš visų dorybių yra vien dovanojanti dorybė.

Iš tikro, rodos, aš atspėju, o, mokytiniai mano: jūs siekiat, kaip ir aš, tos dovanojančios dorybės. Ką su katėm ir su vilkais jūs bendra turit?

Tatai yra tas jūsų noras patiems aukom ir dovanom pasidaryti: todėl jūs trokštate visus turtus savoj sieloj sukaupti.

Be soties geidžia jūsų sielos įgyti lobių, brangenybių, nes ta dorybė jūsų – tai noras dovanot beribis.

Jūs viską prie savęs tik tempiat ir į save vis spraudžiat, kad iš šaltinio jūsų tatai atgal tekėtų kaip jūsų meilės dovanos ir aukos.

Išties visų verčių grobuonių pavirsti turi meilė dovanojančioji; bet sveikinu savimeilę aš šitą ir vardą jai šventosios duodu.

Tačiau savimeilė kita dar egzistuoja, suvargusi ir išbadėjus, kuri tik visad vogti nori – tatai savimeilė paliegusiųjų, paliegusi yra savimeilė šitoji.

Žvilgsniu plėšiko ji vis žiūri į viską, kas tik blizga; su alkstančio geismu ji tą matuoja, kurs gausiai valgyt turi; ir visad šliaužia ji aplinkui stalą tų, kas dovanoja.

Iš tokio geismo liguistumas, taip pat nematomas išsigimimas kalba; o iš nesveiko kūno kyla šitos savivalės plėšikiškas godumas.

Tad pasakykite, o broliai mano: ką laikom bloga mes ir iš visą blogiausia? Ar tai nėra i š s i g i m i m a s? – O jį mes visad spėjam esant, kur dovanojančios sielos nematom.

Į viršų veda mūsų kelias – prie antžmogių kartos. Bet išsigimstanti mintis yra mums siaubas, mintis, kuri vien „Viskas man!“ tik reikalauja.

Į viršų skrenda mūsų mintys: taip įvaizdžiu jos tampa kūno mūsų, išaukštinimo įvaizdžiu jos virsta. O įvaizdžiai išaukštinimų yra vardai dorybių.

Štai šitaip kūnas žengia istorijos takais ir vingiais, tas kūnas tobulėjantis ir nuolatos kovojantis. Na, o dvasia – kas jam yra jinai? Tai jo kovų ir pergalių šauklys, tai draugas jo ir aidas.

Visi vardai: ir gėrio, ir kas bloga,- tik įvaizdžiai yra; jie nekalba, o vien tik moja. Kvailys, kas nori ką iš jų žinoti!

Sutelkit dėmesį, o broliai mano, į valandą kiekvieną, kai jūs dvasia kalbėti įvaizdžiais panūsta: tada dorybė jūsų gimsta.

Tada išaukštintas ir prisikėlęs jūs kūnas būna; sava aistra jis dvasiai įkvėpimą duoda, kad taptų ji kūrėja ir vertintoja, mylinčia bei geradare visų ir visko.

Širdis kai jūsų plaka ir banguoja plačiai, galingai, nelyginant didžiulė upė – palaima toji ir pavojus tiems, kas jos pakrantėse gyvena: tuomet dorybė jūsų gimsta.

Kuomet jums pagyros, peikimas mažai tebus reikšmingi ir jūs valia viskam norės įsakinėti kaip mylinčio valia: tuomet dorybė jūsų gimsta.

Kai imsit neapkęsti malonumą, taip pat minkštosios lovos ir nuo lepūnų netoliese įsitaisyti guolį sau galėsit: tuomet dorybė jūsų gimsta.

Kai jūs viena valia norėti imsit, ir šitas pokytis visų bėdų pasidarys jums būtinybe: tuomet dorybė jūsų gimsta.

Iš tikro – tai juk naujas gėris – ir blogis naujas! Iš tikro – tai gilus ošimas naujas ir naujo tai šaltinio garsas!

Galybė ji yra, naujoji ta dorybė, ji valdanti mintis yra, o gaubia ją siela, pilna gudrybės: jinai – auksinė saulė, aplinkui ją – gyvatė susirangius pažinimo.

2

Nutilo čia Zaratustra truputį ir meiliai apžvelgė jis mokytinius savo. Po to štai šitaip kalbą tęsė – ir balsas jo kitaip skambėjo.

Jūs likit žemei atsidavę, o broliai mano mieli, visa galia dorybės savo! Te meilė jūsų dovanojančioji ir pažinimas jūsų tarnauja žemės prasmei! Štai ko prašau, štai ko maldauju.

Neleiskite nuskrist, nutolti žemei nuo žemiškų dalykų ir atsitrenkt sparnais į sieną amžinybės! Beje, visais laikais juk buvo tiek daug išskridusios dorybės!

Atgal, kaip aš, grąžinkit žemei išskridusią dorybę – taip taip, atgal į kūną ir mūsų būtį: kad žemei ji suteiktų žmogiškąją prasmę!

Šimtus lig šiolei kartų išskridus ir paklydus buvo ne tik dvasia, bet ir dorybė. Ak, kūne mūsų dar gyvena iliuzijos ir klaidos šitos visos: jos kūnu ir valia čia virto.

Šimtus lig šiolei kartų save mėgino ir vis klydo ne tik dvasia, bet ir dorybė. Išbandymų triušiu žmogus vis buvo. O! Kiek nemokšiškumo ir kiek klaidų mumys pavirto kūnu!

Ne vien kaupta per ilgus amžius žmonijos išmintis, bet ir kvailystė jos iškyla mumyse. Labai jau pavojinga paveldinčiuoju būti.

Dar vis kovojam žingsnis mes po žingsnio su milžinu galingu, kuris vadinas – atsitiktinumas, o iki šiol žmoniją dar nesąmonė vis valdė, tiksliau pasakius,- beprasmybė.

Dvasia tad jūsų ir dorybė, o, broliai mano, tegul tarnauja žemės prasmei: tegul daiktų visų vertė bus jūsų nustatyta! Todėl kovotojai jūs turit būti! Todėl kūrėjais būt privalot!

Pažindamas juk kūnas valos; mėgindamas pažint jis aukština save; pažįstančiajam siekiai jo visi šventėja; išaukštintam siela giedrėja.

O gydytojau, pirma sau pagelbėk, tuomet tu ir ligoniui dar padėsi. Geriausia tavo bus pagalba, kai tu savom akim regėsi žmogų, kurs pats save išgydo.

Yra juk tūkstančiai takų takelių, kuriais dar niekas nėjo, dar tūkstančiai yra sveikatų ir nerastų gyvenimo salų salelių. Neatskleistas ir nepažintas vis dar žmogus ir žemė jojo.

Pabuskit ir ausis ištempę klausykite, jūs vienišieji! Iš ateities sparnais slaptingais jau atplasnoja vėjai; ir jautrios ausys girdi gerą žinią.

Jūs, mūsų šių dienų vienišiai, jūs, išsiskiriantieji, turėsit tautą sudaryti: iš jūsų, tų, kurie save išrinkot patys, turės išaugt tauta rinktinė, o iš šitos tautos išaugti antžmogis privalo.

Iš tikro dar vieta sveikimo pavirsti žemė turi! Jau naujas supa ją gaivinantis dvelkimas, nešąs sveikatą – naują viltį!

3

Pasakęs šitą kalbą, Zaratustra nutilo, kaip tas, kurs savo žodžio paskutinio nėra dar taręs; ilgai jisai sukiojo rankoj lazdą, kažką vis svarstė ir dvejojo. Galiausiai šitaip jis pradėjo – ir balsas jo kitaip suskambo.

Dabar aš vienas jau keliausiu, jūs pasekėjai mano! Ir jūs dabar vieni jau eikit! Toks mano geismas.

Iš tikro jums patarti noriu: šalin jūs eikit nuo manęs ir išsiginkit Zaratustros! O dar geriau, jei gėdytis jo imtut! Galbūt jis jus apgavo?

Žmogus, kurs pažinimo siekia ne tik mylėti savo priešus turi, bet ir draugų mokėti neapkęsti.

Menka paguoda mokytojui, jei mokinys tik mokiniu išlieka. Kodėl gi jūs nenorit manosios aureolės papešioti?

Jūs gerbiate mane? Bet kas, jei vieną gražią dieną ta jūsų pagarba nuvirs ant žemės? Tad venkit ir žiūrėkit, kad jūsų neužmuštų statula dievybės!

Jūs sakot, kad manim jūs tikit? Bet ką gi jums aš reiškiu? Jūs esat tikintieji mano: bet kas iš jų, visų tų tikinčiųjų!

Juk jūs savęs dar neieškojot: todėl mane suradot. Visi taip daro tikintieji; todėl tikėjimai taip maža reiškia.

Kviečiu dabar mane pamesti ir rast pačius save; ir tik tada, kai jūs visi manęs išsižadėję būsit, tiktai tuomet aš vėl pas jus sugrįšiu.

Išties kitom akim, o, broliai mano, tada ieškosiu savo pamestųjų; kita aš meile jus tada mylėsiu.

Ir dar tikiu, ateis toks laikas, kada bičiuliais mano tapsit, vaikais vienos vilties: tuomet aš trečiąkart pas jus ateisiu, kad su jumis drauge atšvęsčiau vidurdienio didžiulę šventę.

Ir tai yra vidurdienis didysis, kada žmogus pasiekė pusę kelio, kuris tarp gyvulio ir antžmogio nutįsęs, ir savąją kelionę vakarop kaip viltį didžią švenčia: nes kelias šis į naująjį rytojų veda.

Tada išnykstantis save pats laimins, kad jis drauge yra aukštyn einąs; ir saulė pažinimo jojo tuomet jam zenite stovės iškilus.

„V i s i d i e v a i y r a n u m i r ę : d a b a r m e s v i e n t i k n o r i m, k a d a n t ž m o g i s g y v e n t ų“ – te šitai bus mūs paskutinis geismas, kada vidurdienio didžiulę šventę švęsim.-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1765
Views Today
Views Today
1
0 0