Žudyti juk nenorit, teisėjai ir aukų ruošėjai jūs, kol gyvulys galvos dar nenuleido? Žiūrėkit štai, blyškusis nusikaltėlis jau galvą panarino: jo akys panieka didžiausia dega.

„Manasis Aš yra toksai dalykas, kurį įveikti reikia: manasis Aš yra man panieka žmogaus didžioji“,- taip kalba akys šitos.

Kad pats save jis teisė, tai buvo jo akimirka šviesiausia: neleiskit jūs iškilusiajam atgal nusmukti į menkystę savo!

Nėra išganymo tam jokio, kurs dvasiškai tiek dėl savęs kankinas, nebent tik mirti kuo greičiausiai.

Kai bausmę skiriat šią aukščiausią, teisėjai jūs galingi, tebus ji pagaila, tiktai ne kerštas. Tačiau žudydami kitus, žiūrėkite, kad patys jūs galėtumėt gyvenimą pateisint!

Tikrai yra per maža, kad susitaikote su tuo, kurį jūs žudot. Te jūsų liūdesys bus meilės antžmogiui pasireiškimas: tik šitaip norą dar gyventi pateisinti galėsit!

Jis – „priešas“, – turite sakyti, bet ne „piktadarys“; „ligonis“ turite sakyti, tačiau ne „niekšas“; „kvailys“ sakyt jums reikia, bet „nusidėjėliu“ vadint neturit teisės.

Ir tu, raudoną mantiją vilkįs teisėjau, jei drįstum garsiai pasakyti visa, ką mintyse esi pridaręs, tai tuoj kiekvienas imtų šaukti: „Šalin šį nevidoną, šalin nuodingąją gyvatę!“

Tačiau mintis ir veiksmas, taip pat ir veiksmo vaizdas toli gražu nėra tas pats. Tarp jų nesisuka priežastingumo ratas.

Ir būtent vaizdas poelgio neseno padarė šitą blyškų žmogų dar blyškesnį. Pribrendęs buvo jis tam poelgiui, kada jis jį įvykdė: bet nepajėgė jis ištvert jo vaizdo, kada jau viskas atsitikę buvo.

Jam visuomet tik taip atrodė, kad vieną veiksmą jis padarė. Aš kvailyste laikau dalyką šitą: kas išimtis jam buvo, nūnai esme pavirto.

Kaip smėlyje brūkšnys nubrėžtas užburti vištą gali, taip ir tas pokštas, jo iškrėstas, sukaustė jo vargšelį protą – aš kvailyste tai vadinu, kai viskas j a u įvyko.

Klausykit, jūs teisėjai! Yra kita dar beprotystė: tik ši p i r m veiksmo eina. Deja, ganėtinai įlįst jums nepavyko į sielą šitą!

Štai taip teisėjas raudonasis tarė: „Dėl ko žudyt šiam nusikaltėliui reikėjo? Jis apiplėšt ketino.“ Bet aš sakau jums kitką: siela jo kraujo, o ne grobio geidė – jis peilio laimės troško!

Tačiau jo vargšas protas nepermanė tos beprotystės ir perkalbėjo jį. „Ar kraujas taip svarbu,- jis jam įrodinėjo,- ar nevertėtų ta proga ir kokį grobį pasiimti? Kaip keršto ženklą?“

Ir jis pakla?sė savo vargšo proto: kaip švinas koks kalba ta jį prislėgė – ir plėšė jis tuomet, kai žudė. Dėl beprotystės savo pajaust jis gėdos nenorėjo.

Dabar štai vėl švinu kaltė jį slegia, ir vėl jo vargšas protas toks sustingęs, sunkus ir toks palaužtas.

Jei jis papurtyt galvą tik galėtų, tai jo našta tuoj nusiristų: bet kas papurtys šitą galvą?

Ir kas yra žmogus štai šitas? Krūva ligų, kurios per dvasią skverbias į pasaulį: čia jos jau grobio ras kaip reikiant.

Kas šis žmogus, kas esmę jo sudaro? Tai kamuolys piktų gyvačių, kurios retai kada šalia viena kitos nurimsta,- tad išsisklaido jos pavieniui ir atskirai pasauly grobio ieško.

Pažvelkite į šitą vargšą kūną! Dėl ko jisai kankinos ir ko taip smarkiai troško, tą išsiaiškino savaip šita siela varginga,- ir ji tai pavertė geismu žudyti, ir peilio laimės ji sukėlė siekį.

Ir kam dabar susirgt bus lemta, tas bus užpultas blogio, kuris nūnai nuožmus be galo: jis skausmą nori tam sukelti, kas jam pačiam jį kelia. Bet būta ir kitų laikų, ir blogio juk, ir gėrio kito būta.

Kadaise blogis buvo abejonė ir noras būti savimi. Tada, kas ta liga susirgęs buvo, eretiku ir ragana pavirto: dėl to atseit jis smarkiai kentė ir dar kitiems kančios šitos norėjo.

Bet jūsų ausys to girdėt nelinkę: geriesiems jūsų, sakote, tai kenkia. Bet kas man tie gerieji jūsų!

Nemaža kas šituos geruosiuos ir, tiesą sakant, ne jų blogis vien šleikštulį man kelia. Tačiau norėčiau aš, kad juos apsėstų beprotystė ir galą gautų jie visi, kaip šitas nusikaltėlis blyškusis!

Norėčiau aš iš tikro, kad beprotystė jų tiesa, ištikimybe ar teisingumu vadintųs: bet turi savo jie dorybę – ilgai gyvent jie nori ir mėgautis menka būties gerove.

Turėklas aš esu prie upės: te griebiasi manęs, kas ranką dar pakelti gali! Tačiau nesu ramentas jūsų.-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1765
Views Today
Views Today
1
0 0