„Man vieno vis per daug čia esti,- taip atsiskyrėlis sau mano.- Nes vienas vis ir vienas – per laiką du jau tampa!“

Kai du – Aš ir aš Pats – kalbėti ima, uolumo niekad jiems netrūksta: kaip būt įmanoma iškęsti, jei neturėtumei bičiulio?

Vienužiui visad juk bičiulis tasai tretysis būna: tretysis šis – tai plūdė, kuri diskusijai dviejų gelmėn nugrimzt neleidžia.

O tų gelmių – tokia daugybė visiems, kas atsiskyrę sau gyvena. Todėl taip trokšta jie bičiulio ir jo aukštybės geidžia.

O mūs tikėjimas kitais išduoda, kuo patys mes savy mielai norėtume tikėti. Bičiulio ilgesys yra drauge ir mūsų išdavikas.

Dažnai žmogus savąja meile tiktai pavydą peršokt nori. Dažnai kitus jis ima pulti ir pats sau priešą pasidaro, kad tik paslėptų, jog ir jis – paimama tvirtovė.

„Tad būk bent mano priešas!“ – taip kalba pagarba tikroji, kuri išdrįst negali prašyt sau bičiulystės.

Jei geidžia kas turėt bičiulį, tas ir kovot dėl jo norėti turi: o kad kovot galėtum, tam reikia priešu būt mokėti.

Savam bičiuly priešą gerbt dar reikia. Ar tu gali, ar tu pajėgi arti prieiti prie bičiulio ir likt neperžengęs jo pusėn?

Be to, savam bičiuly dera turėt geriausią priešą savo. Tad būki jam širdim arčiausias, kai tu su juo kovoji.

Gal be drabužių pas bičiulį eisi? Juk garbę turi jam suteikti, kad akyse jam rodais, koksai esi? Tačiau dėl to tave velniop jis siunčia!

Kas slėpt savęs nelinkęs, tas piktina kitus: todėl jūs turite bijot nuogybės! Tačiau jei būt dievais jums būtų lemta, tuomet savų drabužių galėtumėt drovėtis!

Sunku gražiai atrodyti bičiuliui savo: nes kelrode žvaigžde į antžmogį turi jam būti ir kelt jam tikslo šio troškimą.

Ar tau yra jau tekę bičiulį savo miegantį matyti – kad tu patirtum, kaip jisai atrodo? Tad kas yra tasai bičiulio veidas? Tai – veidas tavo, kreivam jis veidrodyje atspindėtas.

Ar jau matei bičiulį savo nugrimzdusį miegų pasaulin? Ar baimė tau nekilo, kad šitaip jis atrodo? O taip, bičiuli mano, žmogus yra tokia būtybė, kurią įveikti reikia.

Atspėti ir tylėti bičiuliui būtina mokėti puikiai: ne viską tu turi matyt norėti. Sapne tu privalai regėti, ką dienomis bičiulis tavo veikia.

Atspėt lai reiškia tau užjausti: kad pirma tu žinotum, ar tos užuojautos bičiulis tavo geidžia. O gal tavy jis myli akį neužmerktą ir žvilgsnį amžinybėn.

Te jausmas gailesčio bičiuliui po kietu kiautu slepias, kad sau dantis tu atsikąstum. Tuomet įgaus jis skonį ir saldumą savo.

Ar tu esi bičiuliui oras grynas, ar jam esi vienatvė, ar duona, vaistai jam esi? Ne vienas pats savų grandinių nutraukti neįstengia, bet vis dėlto bičiuliui savo išgelbėtoju tampa.

Jei vergu gimti buvo lemta, tuomet tu negali bičiulis būti. O jei esi tironas, tuomet bičiulių negali turėti.

O motery per daug jau ilgą laiką lindėjo vergas ir tironas. Todėl dar bičiulystei jinai nėra pribrendus: ji meilę tik pažįsta.

O moters meilėj slypi ir neteisybė, ir aklumas viskam, ko ji nemyli. Ir netgi sąmoningoj meilėj josios ir užpuolimų, ir žaibų, taip pat nakties šalia šviesos dar esti.

Dar bičiulystei moterys nėra pribrendę: jos vis dar katės, paukščiai arba, geriausiu atveju,- tai karvės.

Dar bičiulystei jos nėra pribrendę: bet pasakykit man, jūs vyrai, o kas iš jūsų jai pribrendęs?

O, vyrai jūs, koks jūsų skurdas, koks jūs sielos šykštumas! Kiek jūs bičiuliui savo duodat, tiek man ir priešui duot negaila – dėl to skurdesnis aš netapsiu!

Aš suprantu, yra draugystė: tačiau lai bičiulystė būna!-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
2019
Views Today
Views Today
1
0 0