I. 1863 – 1864 sukilimas Lietuvoje.

Ryški feodalinės baudžiavinės santvarkos krizė XIX a. viduryje privertė caro vyriausybę panaikinti baudžiavą.1861 m. vasario 19 d. “Nuostatai dėl valstiečių išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės ”suteikė valstiečiams piliečių teises, bet paliko juos laikinaisiais prievolininkais. Žemės savininkais jie galėjo tapti tik ją išpirkę.Valstiečių reakcija, nepasiteisinus viltims gauti žemės be išpirkos, pasireiškė sustiprėjusiais bruzdėjimais. Juos aštrino prasidėjęs miestiečių ir bajorų judėjimas, politinės manifestacijos. Pastarosios Lietuvoje buvo įgavusios religinę patriotinę formą ir vykdavo dažnai bažnyčiose.

Prasidėjus sukilimui Lenkijoje, po poros mėnesių ir Lietuvoje susidarė revoliucinis komitetas, pasivadinęs Lietuvos Provincijos Valdymo Skyrium. Norėdamas įtraukti į sukilimą valstiečius jis skleidė lenkiškus ir lietuviškus atsišaukimus, kuriuose buvo skelbiama, kad nuo sukilimo dienos nebebus jokių luominių skirtumų, kad valstiečiai esą lygūs su bajorais, kad jų valdomoji žemė be jokio atlyginimo liksianti jų nuosavybė.
Taip pat buvo žadama duoti po tris margus žemės visiems trobelininkams ir darbininkams (žinoma, visa tai buvo žadama tik prisidėjusiems prie sukilimo). Iš tikrųjų tie atsišaukimai kai kur paveikė. Greta bajorų ir kunigų, prie sukilimo prisidėjo nemaža amatininkų ir dvarų darbininkų.Kiek šalčiau laikėsi valstiečiai, nes du pereinamieji baudžiavos naikinimo metai jiems pakirto pasitikėjimą dvarininkais.

II. Visuomeninis – politinis gyvenimas Šiauliuose.

Kaip rodo Šiaulių miesto policijos ir karinio viršininkų pranešimai Kauno gubernatoriui, panašaus pobūdžio akcijos vyko ir Šiauliuose. 1861 m. gruodžio 3 d. bažnyčioje gimnazijos moksleiviai giedojo uždraustą himną, 1862 m. kovo 4 d. per Velykas ten pat buvo išplatintas “piktinančio turinio” atsišaukimas.Panašūs atsišaukimai bažnyčioje, korespondencijos dėžutėse, ant grafo Zubovo kiemo vartų buvo platinami kovo, liepos, rugsėjo mėnesiais.Stiprėjant politinei įtampai krašte, vietos administracija, gubernijos valdžia ėmėsi ypatingų priemonių, sutvirtinančių jos pozicijas mieste ir apskrityse.
1864 m. sausio 30 d. miesto karinis viršininkas prašė gubernatoriaus uždaryti “visų neramumų židinį” – gimnaziją.Tačiau leista buvo tik išsiųsti iš miesto pas tėvus laisvai besimokantį jaunimą.Tai ir buvo padaryta.
1863 m. vasario 9 d. generalgubernatorius pranešė Kauno gubernatoriui, kad galimiems neramumams Šiauliuose užkirsti, į miestą pasiųsti du pėstininkų pulkai ir dislokuoti du kavalerijos eskadronai.

Dėl šių išankstinių priemonių Šiauliai nė karto nepateko į sukilėlių rankas
ir buvo carinės kariuomenės forpostas (prie6akinė pozicija) slopinant sukilimą.
Vis dėl to miestas atsidūrė labai aktyvioje sukilėlių veikimo zonoje.Ne kartą buvo visiškai nutrauktas miesto ryšys su Vilniumi, Kaunu.Per sukilimą vien Šiaulių apskrityje įvairiu metu veikė M.Gedgaudo, P.Bagdonavičiaus, A.Bitės, B.Dluskio – Jablonovskio, J.Stanevičiaus, B.Kvietkausko būriai.
Savo koviniais veiksmais, revoliucingumu ypač garsėjo paprastas valstietis gabus stalius Adomas Bitė.

Šiaulių apskrityje 1863 m. sukilėliai turėjo 22 susidūrimus su priešu, tuo tarpu aktyviausiose Panevėžio ir Trakų – 25 ir 23.
1863 m. mūšyje prie Šiaulių kovėsi 600 sukilėlių būrys.

Sukilimą nuslopinus, Šiauliai tapo sukilėlių egzekucijos vieta. Miesto pakraštyje, grafo Zubovų dvaro teritorijoje (dabar sukilėlių kalnelyje)
1863 m. rugsėjo – 1864 m. vasario mėnesiais buvo pakarti ar sušaudyti
sukilėlių būrio vadai B.Kvietkauskas, P.Bagdonavičius, A.Kobylinskis.
Čia buvo susidorota ir su sukilimo dalyviais J.Morkiu, M.Scipionu, K.Brazuliu, A.Kuprijanka, A.Kučevskiu (Kučianskiu), J.Pranaičiu, K.Sungaila, A.Verbligiavičiumi.

III. Sukilėlių kalnelis.

Sukilėlių kalnelyje 1935 m. pastatytas paminklas – tašytų akmenų obeliskas (projektas – K.Reisono).
Tą vietą žmonės ir praminė sukilėlių kalneliu.Čia nužudyta 11 sukilėlių. 1957 m. paminklas rekonstruotas (rekonstrukcijos autorius – architektas B.Semaška) ir papildytas trim A.Dimžlio skulptūromis.
Sukilimo padariniai buvo prieštaringi.Didžiuma jų skaudūs ir tragiški.
Po sukilimo Lietuvoje caro valdžia pradėjo aktyvią nacionalinės priespaudos bei prievartinės rusifikacijos politiką.

Naudota literatūra:
1 .Red.A.Šapoka . Lietuvos istorija. Vilnius “Mokslas” 1990.
2. Šiaulių miesto istorija. Šiaulių valstybinė spaustuvė “Titnagas” 1991.

Views All Time
Views All Time
3049
Views Today
Views Today
1
0 0