Visuomeniniai judėjimai yra susivienijimai žmonių, siekiančių bendrų, paprastai tiksliai suformuluotų tikslų. Suformuodami savo struktūras, jie tampa organizacijomis. Skirtingai nuo partijų, judėjimams ypač būdinga kolektyvinė narystė: į jų sudėtį įeina, šalia individualių narių, įvairios organizacijos ir politinės partijos. Kitas specifinis judėjimų bruožas yra tai, kad jie nebūtinai dalyvauja kovoje dėl politinės (tame tarpe valstybinės) valdžios: pavyzdžiui, žaliųjų judėjimai daugelyje šalių ilgai nedalyvavo politikoje ir tik vėliau, susiorganizavę į partijas, įsijungė į elektoralinę kova ir dabar turi savo atstovus parlamente. Vokietijoje žalieji po 1998 m. rinkimų tapo ta frakcija, su kuria socialdemokratai sudarė koalicinę vyriausybę.

Judėjimų raidoje galima išskirti keletą stadijų, arba etapų. Pirmojoje stadijoje formuojasi ir yra svarstomos idėjos ir požiūriai, atsiranda aktyvistai. Antroji stadija – idėjų propaganda, siekimas pritraukti kaip galima daugiau šalininkų ir rėmėjų. Trečiojoje stadijoje, kai judėjimas įgyja platesnę socialinę bazę, formuluojami reikalavimai, aktivizuojasi veikla (neretai ir politinė). Ketvirtoji stadija yra savotiška kryžkelė: judėjimas, pasiekęs savo tikslą (reikalavimai yra patenkinti) arba užgęsta, arba atvirkščiai, perauga į visuomeninę politinę organizaciją arba į partiją ir siekia dalyvavimo valdyme.

Normaliomis stabiliomis sąlygomis judėjimams praeina šias stadijas per keletą dešimtmečių. Tačiau vykstant radikalioms politinėms permainoms, pavyzdžiui, griūvant autoritariniam režimui ir vykstant visuomeninio gyvenimo demokratizacijai, galima yra labai sparti judėjimo evoliucija. Susikaupęs masinis nepasitenkinimas duoda judėjimams progą per keletą mėnesių tapti įtakinga politine jėga. Taip įvyko ‘aksominės” ir “dainuojančios” revoliucijos kai kuriose Rytų ir Vidurio Europos šalyse (ypač Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Armėnijoje), kada per vienerius ar dvejus nuo steigiamojo suvažiavimo judėjimai tapo valdančiaisiais blokais.

Visuomeninės arba nevalstybinės organizacijos (NGOs – non-government organizations) yra nevalstybinės socialinių ryšių formos, susidarančios bendrų interesų pagrindu. Dažniausiai organizacijos yra profesionalinio pobūdžio, turi statutus, suformuluotus tikslus, fiksuota narystė, renkamus organus ir vadovybę. Didžiausios masinės organizacijos yra profesinės, jaunimo, sąjungos, mokslinės bendrijos. Pagrindiniai darbo metodai yra įtikinimas ir auklėjimas.

Skirtumas tarp judėjimų ir organizacijų yra reliatyvus: kiekviena masinė organizacija veikia kaip judėjimas (pav., jaunimo, moterų, profsąjungų). Jeigu organizacija įsijungia į politinį procesą, ji įgyja formalų ar neformalų visuomeninį politinį statusą ir tampa politiniu judėjimu. Politinių judėjimų socialinė bazė yra nevienalytė, marga ir plati. Ypač įtakingos yra profsąjungos, kuriose daugelyję šalių sudaro politinių partijų pagrindą ir dažnai yra jų kontroliuojamos. Įtakingi politiniai ir profsąjungų susivienijimai (federacijos, konfederacijos) neretai viešai (liaudies frontai Baltijos respublikose nuo 1988 m. rudens iki 1990 m. pavasario, kada jie laimėjo rinkimus) arba užkulisinės kovos būdais primeta savo valią vyriausybėms.

Yra keli judėjimų klasifikacijos variantai, naudojant skirtingus kriterijus:

pagal tikslą: reformistiniai, konservatyvūs, nacionaliniai demokratiniai, ekologiniai, revoliuciniai, kontrrevoliuciniai;

pagal veiklos sferą: socialiniai (jaunimo, feministiniai ir kt.), tautiniai, religiniai, moksliniai, švietimo, blaivybės;

pagal veikos vietą: vietiniai, regioniniai, šalies masto (“nacionaliniai”), tarptautiniai;

pagal veiklos metodus: legalūs ir nelegalūs, taikingi ir ginkluoti (teroristinės grupės: IRA – Airijos respublikinė armija Olsteryje, ETA Ispanijoje, “raudonosios brigados” Italijoje, taip pat partizanų judėjimai, neretai kontroliuoją dalį šalies teritorijos).

Views All Time
Views All Time
4702
Views Today
Views Today
1
0 0