VIII paskaita. Kalba ir mąstymas

Kalba ir mąstymas. Informacijos perdirbimo modelis. Sąvokos, jų išsidėstymas, hierarchija, sudarymas. Induktyvusis ir deduktyvusis mąstymas. Vaizdinis mąstymas ir kūrybiškumas. Problemų sprendimas. Kalba ir komunikavimas. Kalbos lygiai. Kalbos vystymasis.

Mąstymas – tai problemų sprendimas, apibendrinimai, išvadų darymas, filosofavimas ir kt. Kognityvistai – kognityvinės psichologijos specialistai daugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informacinius veikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes.

Tai, kad ?is informacijos perdirbimas nėra toksai paprastas, rodo daugybė klaidų. Vienos klaidos įvyksta suvokiant ir interpretuojant informaciją. Kitos klaidos – parenkant ir vykdant atsakymą. Pastarosios klaidos dažniausiai įvyksta tada, kai veikiame beveik automatiškai ar mažai kreipdami į tai dėmesio.

Eksperimentiškai dažniausiai (ir geriausiai) yra matuojamas reakcijų laikas – t.y. kiek laiko praeina nuo užduoties pateikimo iki jos įvykdymo. Tai priklauso nuo užduoties sudėtingumo ir nuo kai kurių išorinių ypatybių (kaip reikia atlikti užduotį, kurį mygtuką nuspausti). Praktinis tokių tyrimų pritaikymas gamyboje, buityje ir t.t.

Kas vyksta tame tarpe tarp užduoties pateikimo ir jos įvykdymo – sunkiausia išmatuoti. Tai ir yra mąstymas – manipuliavimas mentaliniais vaizdiniais (reprezentacijomis). Kitaip dar mąstymas apibrėžiamas kaip individo pažintinės veiklos procesas – apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimas.

Svarbiausios mąstymo formos – sąvokos, sprendimai ir samprotavimai.

Užtenka tik pagalvoti apie ką nors – šunį, saulę, filmą, valgį – ir mes jau manipuliuojame sąvokomis. Sąvokos – objektų, įvykių ar idėjų, turinčių panašių savybių, kategorijos. Sąvokos gali būti konkrečios (matomos) – paukštis, raudonas, apvalus. O gali būti ir abstrakčios – teisingumas, meilė. Turėti sąvoką – reiškia atpažinti savybes ar santykius, kuriuos turi atskiri tai kategorijai priklausantys nariai. Pvz. sąvoka “paukštis”. Jeigu turim sąvoką zylė ir paukštis, tai galim nuspręsti (sumąstyti), ar zylė yra paukštis, net dabar jos nematydami.

Kai kurios sąvokos yra dirbtinės – turinčios aiškų apibrėžimą (kvadratas). Kitos – natūralios, neturinčios aiškiai apibrėžiamų savybių, o tik būdingų savybių rinkinį. Natūralių sąvokų nariai, turintys beveik visus būdingus bruožus, yra prototipai. Prototipai dažniausiai apjungiami į schemas – informacijos pluoštus. Gali būti tam tikri hierarchiniai sąvokų išsidėstymai: vaisiai, obuolys: alyvinis ir t.t.
Sąvokos, vaikui augant, yra išmokstamos. Sąvokos svarbios mąstymo procesui, kita vertus, sąvokos sudaromos, pasitelkiant tam tikras mąstymo operacijas – analizė, sintezė, apibendrinimas, lyginimas, konkretizavimas, abstrahavimas.

Kiti mąstymo elementai. Teiginiai – sąvokos sudaro teiginius. Teiginys – tai mažiausias žinių vienetas. Jis atspindi sąvokos santykį su tą sąvoką atitinkančia savybe (pauk?tis turi sparnus) arba dviejų sąvokų sąryšį (šunys nemėgsta kačių). Mentaliniai modeliai – grupė teiginių, atspindinčių žmogaus supratimą apie tai, kaip tam tikras daiktas veikia. (pvz. kaip veikia kompiuteris ar tam tikra operacija) Kartais tokie mentaliniai modeliai neteisingi (kai trūksta žinių apie kai kuriuos dėsningumus).

Scenarijai – tam tikros veiklos, aktyvumo modelio reprezentacija. Pvz. ėjimo į restoraną scenarijus. Tokie scenarijai kartais net trukdo teisingai įvertinti situaciją. Pvz. galim ramiai praeiti pro infarkto ištiktą žmogų, nes mūsų scenarijus sako, kad paprastai šitaip pakelėse guli girtuokliai. Tai paaiškina ir faktą, kad į laukiamus įvykius žmogus reaguoja greičiau, nei į netikėtus.

Žodžiai – paprastai visos sąvokos, teiginiai, net scenarijai ir modeliai yra “išverčiami” į žodinę kalbą. Pvz. atlikdami kokią nors užduotį, mes sau pakartojame ją, sprendimo eigą ir kt. Įprastai visas žmogaus mąstymas atrodo kalbinis. Tačiau kaip yra, kai žmogus negali kalbėti. Ar tuomet vis tiek yra įtraukiamos kokios nors kognityvinė kalbos struktūros? H.Furth (1964) teigė, kad ne. Jis studijavo kurčnebylius vaikus, nemokytus gestų kalbos. Kruopščiai juos ištyręs, autorius teigė, kad tų vaikų kognityvinis vystymasis trūkumų neturi. Taigi jis daro išvadas, kad mąstymas visiškai gali būti be jokios kalbos ir kad mąstymas nėra sutrikdomas kalbos netekimo. Kol kas ryšys tarp kalbos ir mąstymo nėra visiškai ištirtas, manoma, kad jis labai sudėtingas ir nevienareikšmis. Šitai parodo, beje, kad yra ir kitoks – nekalbinis mąstymas.

Naudojimasis vaizdiniais mąstyme. Kai esame klausinėjami apie kokį nors objektą, kurio čia nėra, mintyse turime jo vaizdą. Ir tarsi “žiūrinėjame” tą vaizdą. Manipuliavimas vaizdiniais (apvertimas, žiūrėjimas iš kitos pusės). Taip pat – kognityviniai žemėlapiai, erdvinis mąstymas.

Samprotavimas antroji (loginio) mąstymo forma. Samprotavimas – kai iš kelių prielaidų gaunama išvada. Samprotavimai remiasi logika. Silogizmai – iš dviejų teiginių (prielaidų) daroma išvada. Logikos taisyklės (iš klaidingo gali sekti teisingas?). Arba jeigu visi A yra C ir visi B yra C, tai nereiškia, kad visi A yra B. Taigi vien tik logika pasikliauti negalime, reikia žinoti ir apie pasaulį. Žinoti, ar prielaida yra teisinga ar klaidinga. Netgi tada, kai samprotavimai yra neteisingi, nelogiški, žmonės linkę juos priimti, jeigu tai atitinka jų įsitikinimus ar troškimus.

Dedukciniai samprotavimai: perėjimas nuo bendresnių žinių prie mažiau bendrų.

Indukciniai samprotavimai: nuo konkrečių žinių prie apibendrinimų. Žmonės bendrai linkę nuolat apibendrinti, daryti indukcines išvadas.
Euristika – alternatyva loginiam mąstymui (vietoj to, kad veiktume algoritmiškai, dažniausiai veikiame euristiškai: taip sutaupome laiko). Euristika – tai skaičiavimas i? akies, apytikris skaičiavimas arba ėjimas trumpiausiu keliu. Trys euristinių samprotavimų būdai:

– patvirtinanti euristika: žmogus jau iš anksto susidaro nuomonę, išmeta inkarą ir prisitvirtina prie vienos hipotezės. Tada labai sunku pakeisti tokį samprotavimą, nutolti nuo tos pirminės hipotezės.

– reprezentatyvioji euristika: turime tam tikras kategorijas, schemas, įsitikinimus. Hipotezės, kad tam tikras pvz. priklauso atitinkamai kategorijai, klasei, tikimybė tikrinama lyginant tą pvz. su tos klasės būdingiausiais bruožais. Ar liesas, mažas, drovus ir su akinukais žmogus yra fermeris ar bibliotekininkas?

– tinkamumo euristika: sprendžiama pagal tai, kad yra prieinamiausia, lengviausiai pasiekiama (panašiai kaip šiandien apsivilkome megztinį, kuris buvo lengviausiai pasiekiamas – ant viršaus). Iš esmės toks trumpiausias kelias mūsų dažniausiai nepaveda, nes lengviausiai prieinamos protui, prisiminimui yra dažni įvykiai ar hipotezės. Tačiau kartais mus tai paveda, nes gana retas įvykis gali būti labai įsirėžęs mums atmintin, o mes sprendžiame pagal jį.

Sprendimai – trečioji mąstymo forma. Problemų sprendimą aprašo keturi dalykai (būdingi ypatumai):
– tai, ką jūs turite (problema) nėra tai, ko norėtume turėti (sprendimas);
– kelias tarp problemos ir sprendimo nėra žinomas;
– dažniausiai reikia įdėti nemažai pastangų suprantant ar diagnozuojant problemą;
– problemos diagnozavimui arba pa?alinimui reikia suformuluoti keletą hipotezių apie tai, kuriuo keliu eiti, ir tikrinti tas hipotezes.

Problemų sprendimų etapai:
– problemos supratimas (diagnozavimas)
– plano problemos sprendimui sudarymas
– plano įvykdymas
– rezultatų įvertinimas.

Nustatinėjant problemą, dažniausiai ir remiamės samprotavimais (loginiais arba euristiniais). Kaip tik čia ir i?kyla daugiausiai sunkumų. Dėl trumpalaikės atminties ribotumo, negalime vienu metu svarstyti keleto hipotezių. Tikrinam po vieną. Jei priimam neteisingą hipotezę (ypač džn. pagal tinkamumo, prieinamumo principą) – pastangos išspręsti nueina perniek.

Dažnai esame konservatyviai, nelanksčiai prisitvirtinę prie vieno (reprezentatyviausio, tinkamiausio, įprasto ir t.t.) problemos sprendimo būdo. Tai riboja kūrybiškumą ir išradingumą, galimybes manipuliuoti ir eksperimentuoti.

Labai dažnai žmones “apgauna” ir trikdo tai, kas vadinama lenkimu link patvirtinimo, kognityviniu tingumu arba kognityvine didybe. Žmogus niekaip nenori atsisakyti savo hipotezes ir ieško ją patvirtinančių dalykų, užuot pergalvojęs viską iš naujo ir suformulavęs visiškai naują hipotezę.
Be to, dažniausiai remiamės kokių tai simptomų pasirodymu ir visai pamirštame įvertinti atitinkamų simptomų nebuvimą (negatyvaus akivaizdumo ignoravimas).

Problemų sprendimo įgūdžius galime gerinti, išvengdami visų tokių vilkduobių ir aklaviečių. Pirmiausiai, nedaryti klaidų silogistiniuose samprotavimuose (Venn diagramos):

Toliau: neprisirišti prie vieno modelio (polinkio spręsti tik taip). vien jau žinojimas apie tai, kad žmonės linkę prisitvirtinti prie tam tikros hipotezės padidino jų atvirumą įvairioms alternatyvoms.

Geresnių strategijų ieškojimas. Inkubacinis periodas. Problemos išskaidymas.

Eksperto, profesionalo mėgdžiojimas. Pasikliovimas eksperto išvadomis, vienok, ne visuomet teisinga, nes ekspertas, kad ir disponuodamas dideliu žinių bagažu, gali padaryti klaidingų išvadų.

Kompiuterių problemų sprendimas irgi remiasi algoritmais ir euristika. Tačiau algoritminis būdas kartais tiesiog neįmanomas (dėl milijoninių galimų žingsnių tikrinimo). Daugelis tyrinėtojų mano, kad efektyviausios procedūros kompiuterizuotame problemų sprendime – tai žmogiškoji euristika.

Diagnozavus problemą, reikia priimti sprendimą. Kai pasekmės nežinomos – rizikingas sprendimas. Nuspręsdami atsižvelgiame į daugybę už ir prieš. Sprendžiam pagal naudingumą ir vertę, pagal laukiamą vertę. Tačiau vertinimai visada subjektyvūs (pervertinimas arba nepakankamas įvertinimas).
Kalba. Kalba turi du pagrindinius elementus:
-simboliai (žodžiai)
– gramatika (taisyklių, kaip tie simboliai kombinuojami, rinkinys).

Tipiškas studento žodžių bagažas – 50000-100000 žodžių.
Fonema – mažiausias garso vienetas, galintis keisti kalbos prasmę (šnekos).
Fonema – nebūtinai raidė (anglų kalboje 26 raidės ir 40 fonemų). Tačiau pačios savaime fonemos nėra prasmingos.
Morfema – mažiausias prasmingas kalbos vienetas. Morfemos – tai ir priešdėliai, priesagos.
Žodžiai – sudaromi iš vienos ar daugiau morfemų. Žodžiai jungiami į sakinius pagal sintaksės taisykles. Taip pat reikia atsižvelgti ir į semantiką (tai yra, koks žodis su kokiu gali būti derinami pagal prasmę, ne tik pagal gramatikos taisykles).

Chomskis N. (Chomsky 1957) – lingvistikos, kalbos nagrinėjimo pradininkas. Jei nagrinėsime tiktai žmogaus kalbą, niekuomet nesuprasime daugelio dalykų. Turi būti abstraktesnis kalbos analizės būdas. Taigi paviršutiniška struktūra (išsakomi žodžių deriniai) ir gilioji struktūra (abstraktus sakinyje reiškiamų santykių atvaizdavimas). Tai paskatino ištisus žmogaus verbalinio elgesio tyrinėjimus.

Nesąmoningą ilgesnį sakinį, kuriame įvedamos tam tikros gramatinės taisyklės ir sintaksė, žmonės įsimena lengviau nei trumpesnį ir visai nesąmoningą sakinį. Tai reiškia, kad sintaksės įvedimas leidžia žmogui dalinti informaciją gabalais ir ją taip lengviau įsiminti.
Pokalbio metu kalbos supratimui didelę įtaką turi daugybė kitų veiksnių – tai, kaip abu pašnekovai supranta tą dalyką, kontekstas, apie ką kalbama, intonacija, etc. Pagaliau, jumoro, žargono, etc. supratimas.

Kalbos vystymasis. Gugavimas, skiemenys, jau žymintys tam tikrus dalykus, atskiri žodžiai (savitos sąvokos), pirmieji sakiniai (telegrafinė kalba), klausimai, santykių, apibendrinimų ir kt. įjungimas.

Kalbos mokomasi per imitavimą ir sąlygojimą (išmokimas). Vaikas mėgdžioja garsus, skiemenis, žodžius. Pradeda kalbėti negramatiškai. Gramatikos išmokstama. Būtina turėti įgimtas galimybes kalbėti. Kurčnebylių vaikų kalbos mokymasis praeina pana?ias stadijas.

Ar beždžionės gali kalbėti? Požiūris atsargus ir gan skeptiškas. Gali tik išmokti naudotis ribotu skaičiumi simbolių.

Mentalinių sugebėjimų įvertinimas. Intelekto koeficientas. Normalinis pasiskirstymas. Atsilikimo įvertinimas ir atsilikimo lygiai. Prigimtis ir intelektas.
Koreliacija tarp vaikų porų tuo didesnė, kuo didesnis panašumas tarp jų prigimties (genotipai) arba aplinkos (tos pačios auginimo sąlygos).

Kūrybiškumas. Žema koleriacija tarp kūrybiškumo ir intelekto testo rezultato.

Kūrybiškumas reikalauja divergentinio mąstymo (sugebėjimo vienu metu matyti ir generuoti keletą galimų variantų).