1. Arčiau pažymimojo žodžio vartokime tą pažyminį, kuris išreikštas įvardžiuotine forma.

Žvarbūs rudens lietūs prausė senąją aukštą (=aukštą senąją) liepą.

2. Kai sakinyje yra derinamasis ir nederinamasis pažyminys prieš pažymimąjį žodį, pirma rašome derinamąjį, o prieš pat pažymimąjį žodį – nederinamąjį. Derinamojo ryšį su pažymimuoju žodžiu rodo galūnė, o nederinamasis, nukeltas į priekį, lieka nelabai aiškus.

Buvo karšta vasaros diena.

Gražiuose panemunės šlaituose išaugo puikūs pastatai.

Buvo graži, saulėta vėlyvo rudens diena.

3. Nederinamasis pažyminys nekeltinas po pažymimojo žodžio be specialaus stilistinio tikslo.

Eilėraštyje ,,Dvidešimt sū“ piešiamas žiaurus likimas mažos gėlių pardavėjos (=žiaurus mažos gėlių pardavėjos likimas).

4. Neįterpkime tarp pažyminio ir pažymimojo žodžio ilgo šalutinio sakinio.

,,Brisiaus galas“ yra šuns likimo palyginimas su seno žmogaus, kuris, kada sulaukia senatvės, tampa niekam nereikalingas ir visų apleistas, likimu. (=Apsakyme ,,Brisiaus galas“ šuns likimą rašytojas sugretina su žmogaus likimu: abu jie, sulaukę senatvės, niekam nereikalingi ir visų apleisti).

5. Išskirtinis būdvardinis arba dalyvinis pažyminys turi eiti tuoj po pažymimojo žodžio. Jeigu tarp jų įterpiami kiti žodžiai, nukenčia minties aiškumas.

Rašytojas sukuria valstietės merginos paveikslą, patyrusios visus sunkumus (=paveikslą valstietės merginos, patyrusios visus sunkumus).

6. Pažyminį ir pažymimąjį žodį sudarančius žodžius derinkime vieną su kitu.

Vakarienei priedo gavome trintos (=trintų) bulvių sriubos su skrebučiais.

7. Išskirtiniu pažyminiu daikto ypatybė pasakoma tada, kai ją norima labiau iškelti aikštėn, logiškai pabrėžti. Jis vartotinas aprašymuose, kur reljefiškai iškeliamos žmonių, daiktų, gamtos reiškinių ypatybės. Labiau tinka reikšti statiškas, nuolatines daikto ypatybes.

Lėtai judina vyšnios savo šakas, nubirusias pusraudonėm uogom.

Atskubėjo paliepiečiai, apsiginklavę vėzdais, basliais, šakėmis.

8. Šalutinio sakinio veiksmažodinis tarinys geriau negu atitinkamo išskirtinio pažyminio dalyvis išryškina veiksmo dinamiškumą, judėjimą.

Iš kūtės pasišokinėdamas išlėkė Gaigalas, už pavadžio laikydamas išsišėrusią juodmargę karvę, kuri iš smagumo rietė uodegų, muistė galvą ir stripuliavo kaip girta.

9. Šalutiniai sakiniai turi savo atskirą tarinį, todėl yra savarankiškesni už išplėstines dalyvines, padalyvines, pusdalyvines konstrukcijas. Jie vartojami tada, kai minčiai teikiama daugiau dėmesio, o aplinkybės – kai mintis teturi antraeilę reikšmę. Šalutinį sakinį vartojame, kai reikia iškelti veiksmo dinamiškumą, stiprumą, intensyvumą.

Kai tik pjūklus paleido, pirmu kirčiu kai tik kirto, džink ir nulaužė pjūklą, ir papūsk į nosį.

10. Jungtukas prieš paskutiniąją vienarūšę sakinio dalį rodo, kad išvardijimas baigtas.

Šaltis sukaustė ežerus, upes ir balas.

11. Pabrėžiant vienarūšių sakinio dalių išvardijimo narius, prieš kiekvieną iš jų vartojama dalelytė. Tai daro kalbą emocingą, ekspresyvią.

Ir miškuose, ir laukuose šiemet daug sniego.

12. Vienarūšės sakinio dalys turi reikšti kuriuo vienu pagrindu skirstomas sąvokas. Klaidingai jungiamos sakinio dalys, reiškiančios giminines ir rūšines sąvokas.

Į parduotuvę atvežė vaisių ir apelsinų (=vaisių: apelsinų, obuolių ir bananų).

13. Negalima painioti veiksmų ir jų padarinių, vartojant vienarūšes sakinio dalis.

Prasidėjo žudynės, ašaros, krašto niokojimas (=prasidėjo žudynės, niokojimas – pasipylė žmonių ašaros).

14. Nedera vienarūšiškai vartoti žodžių, kurie žymi nevienarūšius, nesugretinamus dalykus.

Jam patinka literatūra ir krepšinis (=literatūra. Mėgsta jis ir krepšinį).

15. Vienarūšės sakinio dalys paprastai esti vienodos gramatinės išraiškos.

Daiva mėgsta dainavimą ir groti (=dainuoti ir groti).

16. Vienarūšiai tariniai kartais reikalauja skirtingų linksnių. Jeigu to nežiūrime, sakinys tampa nesklandus.

Vasario 16-oji verta, kad ją minėtų, gerbtų, didžiuotųsi (=ja didžiuotųsi).

Views All Time
Views All Time
5325
Views Today
Views Today
1
0 0