Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Kitą savaitę Sofija iš Alberto Knokso nesulaukė jokių žinių. Taip pat negavo daugiau laiškų iš Libano, tačiau su Joruna dažnokai pasišnekėdavo apie atvirukus, rastus Majoro trobelėje. Joruna kurį laiką buvo visiškai išmušta iš pusiausvyros. Bet kadangi nieko daugiau neįvyko, pamokų darymas ir badmintonas užgožė jos pirmąjį išgąstį.

Sofija daug kartų perskaitė Alberto laiškus, ieškodama kokių nors užuominų, padėsiančių atskleisti Hildės paslaptį. Taigi turėjo progą geriau suvirškinti antikos filosofiją. Ji jau nesunkiai skyrė Demokritą nuo Sokrato ir Platoną nuo Aristotelio.

Penktadienį, gegužės 25-ąją, Sofija stovėjo prie viryklės ir taisė pietus, nes mama turėjo netrukus grįžti iš darbo. Tai buvo įprastinis penktadienio susitarimas. Šiandien ji virė žuvienę su žuvies kukuliais ir morkomis. Nieko sudėtinga.

Lauke pakilo vėjas. Maišydama puodą Sofija atsisuko ir pažvelgė pro langą. Beržai lingavo kaip javų varpos.

Staiga kažkas stuktelėjo į lango stiklą. Sofija vėl atsigrįžo ir šįkart išvydo prie lango prilipusį kartono gabalėlį.

Sofija priėjo artyn ir pamatė, jog tai – atvirukas. Jame perskaitė: „Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen…“

Ji taip ir pagalvojo. Sofija atidarė langą ir paėmė atviruką. Negi jis ilgą kelią iš Libano skriste atskrido?

Ir šis atvirukas buvo datuotas penktadienio, gegužės 15-osios, data.

Sofija nukaitė puodą ir atsisėdo prie virtuvės stalo. Atviruke buvo parašyta:

Miela Hilde! Nežinau, ar tuomet, kai skaitysi šį atviruką, tebešvęsi savo gimtadienį. Norėčiau tuo tikėti, bent viliuosi, kad dar nepraėjo pernelyg daug dienų. Kai praeina viena ar dvi savaitės Sofijai, nebūtinai tiek pat laiko praeina ir mums. Namo parvažiuosiu Joninių išvakarėse. Tuomet ilgai sėdėsim sodo sūpuoklėse ir kartu žiūrėsim į jūra, Hilde. Turim daug ką viens kitam papasakoti. Linkėjimų nuo tėčio, kurį kartais neviltin varo tūkstantmetį užsitęsusi kova tarp žydų, krikščionių ir musulmonų. Nuolatos turiu sau priminti, jog visų trijų religijų ištakos veda prie Abraomo. Bet tuomet jie visi turėtų melstis tam pačiam Dievui? Tačiau šioje šalyje Kainas su Abeliu tebežudo viens kitą.

P.S. Gal galėtum perduoti linkėjimų Sofijai? Vargšas vaikas, ji dar nesuprato, kaip viskas tarpusavy susiję. Bet gal tu supratai?

Išvargusi Sofija užsirėmė ant stalo. Žinoma, kad ji nesupranta, kaip viskas susiję,- O Hildė, vadinasi, supranta?

Jei Hildės tėtis prašo Hildę perduoti jai linkėjimų, vadinasi, Hildė apie Sofiją žino daugiau nei Sofija – apie Hildę. Viskas buvo taip painu, kad Sofija nusprendė grįžti prie puodų.

Atvirukas, kuris nei iš šio, nei iš to stukteli į virtuvės langą. Oro paštas – tikrąja žodžio prasme…

Vos tik Sofija vėl užstatė puodą ant viryklės, suskambo telefonas.

O, kad tai būtų tėtis! Jeigu jis sugrįžtų namo, papasakotų jam viską, ką patyrusi per pastarąsias savaites. Bet greičiausiai tai tik Joruna arba mama… Sofija nubėgo prie telefono.

– Sofija Amundsen.

– Tai aš,- pasigirdo kitame gale.

Sofija tvirtai žinojo tris dalykus: tai – ne tėtis, bet balsas vyriškas, be to, buvo tikra, jog šį balsą yra girdėjus anksčiau.

– Su kuo kalbu?

– Čia Albertas.

– O…

Sofija nežinojo, ką atsakyti. Balsas jai priminė videofilmą apie Atėnus.

– Gerai gyveni?

– Taip…

– Bet laiškų daugiau nebebus.

– Vadinasi, liksiu it musę kandusi.

– Mums reikia susitikti, Sofija. Laiko lieka vis mažiau, supranti?

– Dėl ko?

– Mus tuoj apsups Hildės tėvas.

– Kaip apsups?

– Iš visų pusių. Dabar turim bendradarbiauti.

– Kaip…

– Bet negalėsi man daug padėti, kol dar tau nepapasakojau apie viduramžius. Taip pat dar reikia išeiti Renesansą ir XVII amžių. Be to, didelis vaidmuo tenka Berkliui…

– Ar ne jo portretas kabėjo Majoro trobelėje?

– Taip, tu teisi. Galbūt dėl jo filosofijos ir vyks lemiama kova.

– Galima pamanyti, jog kalbi apie karą?

– Tai greičiau dvasinė kova. Turime sužadinti Hildės susidomėjimą ir patraukti ją savo pusėn, kol jos tėtis grįš namo į Lilesandą.

– Nieko nesuprantu.

– Bet galbūt filosofija atvers tau akis. Susitinkam rytoj ketvirtą valandą ryto Marijos bažnyčioje. Bet ateik viena, mano vaike.

– Eiti kažkur vidury nakties?

… klept!

-Alio?

Tai žaltys! Padėjo ragelį. Sofija nubėgo atgal prie viryklės. Sriuba tuoj tuoj būtų išbėgusi. Dabar ji į puodą subėrė žuvies kukulius bei morkas ir sumažino virimo temperatūrą. Marijos bažnyčioje? Tai buvo sena mūrinė viduramžių laikų bažnyčia. Sofija manė, kad ji naudojama tik koncertams ir ypatingoms proginėms pamaldoms. Vasarą bažnyčia kartais atidaroma turistams. Negi ji būna atvira vidury nakties?

Kai parėjo mama, atviruką iš Libano Sofija jau buvo padėjusi į spintą šalia kitų daiktų nuo Alberto ir Hildės. Pavalgiusi išėjo pas Joruną.

– Reikia susitarti dėl vieno svarbaus dalyko,- pasakė ji draugei, vos ši atidarė duris.

Daugiau Sofija nepasakė nė žodžio, kol juodvi neužsidarė Jorunos kambaryje.

– Tai ne taip paprasta,- toliau kalbėjo Sofija.

– Na, sakyk!

– Turiu mamai pasakyti, kad šiąnakt nakvosiu pas tave.

– Puiku.

– Bet, matai, aš taip tik sakysiu. Iš tiesų būsiu visai kitur.

– Čia jau blogiau. Tai dėl vaikino?

– Ne, tai dėl Hildės.

Joruną negarsiai švilptelėjo, o Sofija griežtai pažvelgė jai į akis.

– Ateisiu čia vakare,- tarė ji. – Bet apie trečią turiu dingti. Kol grįšiu, būk pasiruošus mane dengti.

– Bet kur tu eisi? Ką ruošies daryti?

– Atleisk, bet tikrai nieko negaliu sakyti.

Pernakvoti pas draugę nebuvo jokios problemos, veikiau priešingai. Kartais Sofijai atrodydavo, kad mamai patinka pabūti namie vienai.

– Bet pusryčiams pareisi?- buvo vienintelis mamos klausimas, jai išeinant.

– Jei ne, žinai, kur manės ieškoti.

Kam ji taip leptelėjo? Juk tai ir yra silpnoji vieta.

Viešnagė su nakvyne, kaip dauguma tokių pasisvečiavimų, prasidėjo intymiais pokalbiais, užsitęsusiais iki vėlyvos nakties. Tik šįkart, kai pagaliau apie pirmą valandą jiedvi atsigulė miegoti, Sofija penkiolikai minučių ketvirtos nusistatė žadintuvą.

Kai po dviejų valandų Sofija išjungė žadintuvą, Joruna tik vos praplėšė akis.

– Buk atsargi,- tarė ji.

Tuomet Sofija iškeliavo. Iki Marijos bažnyčios reikėjo eiti keletą kilometrų. Nors tebuvo miegojusi porą valandų, jautėsi žvalut žvalutėlė. Virš kalvų rytuose driekėsi raudona juosta.

Apie ketvirtą valandą ji sustojo priešais senąją mūrinę bažnyčią. Sofija pabandė stumtelėti sunkias bažnyčios duris. Jos atsivėrė!

Bažnyčia buvo tokia pat tuščia ir tyli, kaip kad buvo sena. Pro vitražus krito melsva šviesa, joje šoko tūkstančiai dulkelių. Rodėsi, kad dulkės susikaupusios storose sijose, kurios skersai ir išilgai dalijo bažnyčios erdvę. Sofija atsisėdo į klauptus navos viduryje. Įsižiūrėjo į altorių ir seną, blyškiom spalvom nudažytą krucifiksą.

Praėjo kelios minutės. Staiga užgrojo vargonai. Sofija nedrįso atsisukti. Melodija priminė labai seną psalmę, matyt, taip pat viduramžių.

Po valandėlės vėl viskas nuščiuvo. Bet netrukus už nugaros ji išgirdo artėjant žingsnius. Ar dabar atsisukti? Sofija nusprendė žiūrėt į nukryžiuotąjį.

Žingsniai nuaidėjo prošal, ir ji išvydo altoriaus link einančią žmogystą. Ši dėvėjo ilgu abitu. Sofija būtų galėjus prisiekti, jog tai – viduramžių vienuolis.

Ji bijojo, bet nepuolė į paniką. Priešais presbiterijos baliustradą vienuolis padarė lankstą ir užlipo į sakyklą. Pasilenkė virš turėklų, pažvelgė žemyn į Sofiją ir prakalbo lotyniškai:

– Gloria patri et filio et spiriti sancto. Sicut erat in principio et nunc et semper in saecola saecolorum.

– Norvegiškai kalbėk, avine!- riktelėjo Sofija.

Žodžiai senoje mūrinėje bažnyčioje atsikartojo aidu.

Ji suprato, kad vienuolis turi būti Albertas Knoksas. Vis dėlto pasigailėjo, taip nepagarbiai prašnekusi senoje bažnyčioje. Tačiau ji bijojo, o kai bijai, tabu laužymas kartais tampa savotiška paguoda.

– Cit!

Albertas iškėlė ranką kaip kunigas, prašantis bendruomenės narius sėstis.

– Kiek dabar valandų, mano vaike?- paklausė jis.

– Be penkių keturios, – atsakė Sofija, nė kiek nebebijodama.

– Tada jau laikas. Dabar prasideda viduramžiai.

– Viduramžiai prasideda ketvirtą valandą? – suglumusi paklausė Sofija.

– Taip, apie ketvirtą. Po to atėjo penkta, šešta ir septinta valanda. Bet rodės, tarsi laikas būtų sustojęs. Atėjo aštunta, devinta ir dešimta valanda. Bet vis tebebuvo viduramžiai, supranti? „Laikas keltis, diena išaušo“,- galbūt pamanysi. Suprantu, ką turi galvoje. Bet matai, dabar savaitgalis, ilgas savaitgalis. Išmuša vienuolikta, dvylikta ir trylikta valanda. Šį laiką vadiname brandžiaisiais viduramžiais. Tada Europoje pastatytos didžiosios katedros. Tik apie keturioliktą valandą užgieda vienas kitas gaidys. Ir dabar – tik dabar ilgieji viduramžiai ima išsikvėpti.

– Vadinas, viduramžiai truko dešimt valandų,- pasakė Sofija. Albertas krestelėjo galvą, kyšančią rudo abito gobtuve, ir apžvelgė bendruomenę, kurią šiuo momentu tesudarė keturiolikos metų mergaitė.

– Jei valanda lygi šimtui metų, tada – taip. Galim įsivaizduoti, kad Jėzus gimė vidurnaktį. Paulius savo misijų keliones pradėjo prieš pat pusę pirmos ir po penkiolikos minučių mirė Romoje. Iki trečios valandos Krikščionių bažnyčia buvo daugiau ar mažiau uždrausta, bet 313 metais krikščionybė Romos imperijoje tapo pripažinta religija. Tai įvyko valdant imperatoriui Konstantinui. Pats pamaldusis imperatorius pasikrikštijo tik po daugelio metų, gulėdamas mirties patale. Nuo 380 metų krikščionybė tapo valstybine religija visoje Romos imperijoje.

– Argi Romos imperija nežlugo?

– Taip, ji ėmė braškėt per visas siūles. Prieš mus – vienas svarbiausių kultūrinių posūkių per visą istoriją. IV amžiuje Romai grėsmę kėlė ir iš šiaurės besiveržiančios gentys, ir vidinis susiskaldymas. 330 metais imperatorius Konstantinas Romos imperijos sostinę perkėlė į Konstantinopolį, kurį pats ir įkūrė prie įplaukos į juodąją jūrą. Naująjį miestą kai kas laikė „antrąja Roma“. 395 metais Romos imperija buvo padalinta į dvi dalis – Vakarų Romos imperiją, kurios centras liko Roma, ir Rytų Romos imperiją, kurios sostine tapo naujasis miestas Konstantinopolis. 410 metais Romą nusiaubė barbarų gentys, o 476-aisiais Vakarų Romos valstybė žlugo. Rytų Romos imperija gyvavo iki pat 1453 metų, kai Konstantinopolį užgrobė turkai.

– Ir tuomet miestas buvo pavadintas Stambulu?

– Teisybė. Kita data, kurią turim įsidėmėti, yra 529 metai. Tada Bažnyčia uždarė Platono akademiją Atėnuose. Tais pačiais metais įsikūrė Benediktinų ordinas. Tai buvo pirmasis didelis vienuolių ordinas. Taigi 529 metai simbolizuoja, kaip Krikščionių bažnyčia uždėjo savo leteną ant graikų filosofijos. Nuo tada vienuolynams suteiktas švietimo, mąstymo ir tyrinėjimo monopolis. Laikrodžio rodyklė artėja prie pusės šešių…

Sofija jau seniai perprato, ką Albertas vadina valandomis. Pusiaunaktis buvo nuliniai metai, pirma valanda buvo 100 metai po Kristaus, šešta valanda – 600 metai, o keturiolikta valanda – 1400 metai…

Albertas kalbėjo toliau:

– „Viduramžiai“ iš tiesų reiškia laikotarpį, įsiterpusį tarp dviejų kitų epochų. Šis terminas atsirado Renesanso laikais. Viduramžiai buvo suvokiami kaip viena ilga „tūkstančio metų naktis“, temdžiusi Europą tarp antikos ir Renesanso. Žodis „viduramžiškas“ tebėra vartojamas neigiama prasme, apibūdinant viską, kas autoritariška ir sustabarėję. Tačiau kai kas viduramžius laiko „tūkstančio metų brendimu“. Pavyzdžiui, šioje epochoje susiformavo švietimo sistema. Dar viduramžių pradžioje susikūrė pirmosios vienuolynų mokyklos. Nuo XII amžiaus ėmė rastis katedrų mokyklos, o apie 1200 metus įsteigti pirmieji universitetai. Iki šių dienų mokslo dalykai skirstomi į įvairias grupes, arba „fakultetus“, kaip viduramžiais.

– Tūkstantis metų – labai ilgas laiko tarpas.

– Bet krikščionybei reikėjo laiko prasiskverbti į žmonių širdis. Be to, viduramžiais susiformavo įvairios tautos – su savo miestais ir pilimis, liaudies muzika ir tautosaka. Kas būtų pasakos ir liaudies dainos be viduramžių? Taip, kas būtų Europa be viduramžių, Sofija? Romėnų provincija? Tačiau vardų, tokių kaip Norvegija, Anglija ar Vokietija, skambesys ir yra ta bedugnė gelmė, vadinama viduramžiais. Šioje gelmėje nardo daug stambių žuvų, nors ne visada sugebame jas pastebėti. Štai Snoris buvo viduramžių žmogus. Šv. Olafas – taip pat. Ir Karolis Didysis. Jau neminint Romeo ir Džuljetos, Tristano ir Izoldos ar Parcifalio. Tai taip pat visas būrys išdidžių kunigaikščių ir didingų karalių, narsių riterių ir gražių mergelių, bevardžių vitražistų ir genialių vargonų meistrų. O aš dar nepaminėjau nei brolių vienuolių, nei kryžiuočių, nei išmintingų moterų.

– Nepaminėjai ir kunigų.

– Teisybė. Norvegijoje krikščionybė ėmė įsigalėti tik XI amžiuje, tačiau perdėtume sakydami, jog Norvegija po Stiklestado mūšio tapo krikščioniška šalimi. Senosios pagoniškos pažiūros gyvavo toliau po krikščioniška skraiste, ir netrukus ikikrikščioniškos apraiškos susipynė su krikščioniškąją pasaulėžiūra. Pavyzdžiui, krikščioniški ir senovės skandinavų papročiai susiliejo norvegų kalėdinėse tradicijose, ir ši „santuoka“ gyvuoja po šiai dienai. Čia irgi galioja sena taisyklė, jog sutuoktiniai ilgainiui supanašėja. Tokiu būdu Kalėdų pyragas, kiaulė ir alus gali pasidaryt panašūs į Rytų išminčius ir Betliejaus tvartelį. Tačiau reikia pabrėžti, kad ilgainiui krikščionybė tapo vyraujančia pasaulėžiūra. Todėl apie viduramžius neretai kalbama kaip apie „vieningos krikščioniškosios kultūros“ laikus.

– Tad jie nebuvo vien tamsūs ir niūrūs?

– Pirmaisiais amžiais po 400 metų kultūra tikrai išgyveno nuosmukį. Romos laikais buvo pasiekta „aukšta kultūra“ su dideliais miestais, turinčiais visuomeninį kanalizacijos tinklą, viešąsias pirtis ir bibliotekas. O kur dar didinga architektūra! Ši kultūra žlugo pirmaisiais viduramžių šimtmečiais. Tas pats pasakytina apie prekybą ir finansus. Viduramžiais vėl įsišliejo natūrinis ūkis ir prekių mainai. Ekonominę sanklodą nulėmė vadinamasis feodalizmas. Tai reiškia, kad keletui stambių žemvaldžių priklausė žemė, kurią turėjo dirbti žemės ūkio darbininkai, kad užsidirbtų pragyvenimui. Pirmaisiais šimtmečiais taip pat smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius. Štai Roma senovėje buvo milijoninis miestas. O VII amžiuje senajame pasaulinio garso mieste gyventojų tebuvo likę 40 000, taigi tik menka dalelė. Žmonės gyveno tarp didingų pastatų liekanų, menančių miesto klestėjimo laikus. Prireikus statybinių medžiagų, žmonės jų galėdavo užtektinai prisirinkti senuose griuvėsiuose. Žinoma, tai kelia apmaudą šių dienų archeologams, kurie norėtų, kad viduramžių žmonės būtų nelietą senųjų architektūros paminklų.

– Gera kalbėti po laiko.

– Savo politinę reikšmę Roma prarado dar IV amžiaus pabaigoje. Tačiau Romos vyskupas netrukus tapo visos Romos katalikų bažnyčios galva, jam buvo suteiktas „popiežiaus“, arba „tėvo“, titulas, ir ilgainiui jį imta laikyti Jėzaus vietininku Žemėje. Tokiu būdu beveik per visus viduramžius Roma buvo Bažnyčios sostinė. Ir ne kiekvienas išdrįsdavo „pakelti balsą prieš Romą“. Tačiau ilgainiui naujųjų nacionalinių valstybių karaliai ir kunigaikščiai įgijo tokią didelę galią, jog kai kurie išdrįso pasipriešinti stipriai Bažnyčios valdžiai. Vienas iš jų buvo mūsiškis karalius Sveris…

Sofija įsmeigė akis į mokslingąjį vienuolį.

– Sakei, kad Bažnyčia uždarė Platono akademiją Atėnuose. Ar visi graikų filosofai buvo pamiršti?

– Tik iš dalies. Vieniems buvo žinomi kai kurie Aristotelio raštai, kitiems – pora Platono veikalų. Tačiau senoji Roma ilgainiui buvo padalinta į tris kultūrines sritis. Vakarų Europoje įsigalėjo lotyniškoji krikščionių kultūra su sostine Roma. Rytų Europoje iškilo graikiškoji krikščioniu kultūra su sostine Konstantinopoliu. Vėliau šis miestas gavo graikiški pavadinimą Bizantijas. Todėl priimta skirti „bizantiškuosius viduramžius“ nuo katalikiškųjų viduramžių. Tačiau Romos imperijai taip pat priklasė Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai. Šiuose kraštuose viduramžiais susikūrė arabiškoji musulmonų kultūra. Po Mahometo mirties 632 metais Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje įsigalėjo islamas. Netrukus ir Ispanija tapo musulmonų pasaulio dalimi. Pagarsėjo tokios šventosios vietos kaip Meka, Medina, Jeruzalė ir Bagdadas. Kultūros istorijos požiūriu svarbus buvo faktas, kad arabai taip pat užgrobė senąjį helenistinį Aleksandrijos miestą. Taigi arabams atiteko nemažas graikų mokslo palikimas. Per visus viduramžius arabai pirmavo matematikos, chemijos, astronomijos ir medicinos srityse. Ir šiandien tebevartojame „arabiškuosius skaitmenis“. Taigi daugeliu požiūrių arabiškoji kultūra buvo pranašesnė už krikščioniškąją.

– Aš klausiau, koks likimas ištiko graikų filosofiją.

– Ar gali įsivaizduoti plačią upę, kuri trumpam išsiskiria į tris atšakas, o šios vėl susijungia į vieną didelę tėkme?

– Galiu.

– Vadinas, taip pat gali įsivaizduoti, kaip graikų-romėnų kultūra iš dalies buvo išsaugota Romos katalikų kultūroje vakaruose, iš dalies – Rytų Romos kultūroje rytuose ir iš dalies – arabų kultūroje pietuose. Labai apibendrintai galima būtų sakyti, kad neoplatonizmas buvo išsaugotas vakaruose. Platonas – rytuose, o Aristotelis – arabų žemėse pietuose. Tačiau visos trys upes atšakos nebuvo vienalytės. Svarbu tai, kad viduramžiams einam į pabaigą šios trys upės susijungia šiaurės Italijoje. Arabų įtaka šį kraštą pasiekė per Ispanijos arabus, o graikų įtaka – iš Graikijos ir Bizantijos. Tada ir prasidėjo „Renesansas“, antikinės kultūros „atgimimas“. Taigi, galima sakyti, antikinė kultūra pergyveno viduramžius.

– Suprantu.

– Tačiau neužbėkim įvykiams už akių. Iš pradžių trumpai aptarsim viduramžių filosofiją, mano vaike. Bet užteks kalbėti nuo pakylos. Lipu žemyn.

Sofija iš akių jautė, kad tebuvo miegojusi vos porą valandų. Kai išvydo keistąjį vienuolį lipant iš Marijos bažnyčios sakyklos, pamanė, jog sapnuoja.

Albertas nuėjo presbiterijos link. Ten jis pirmiausia žvilgtelėjo į altorių su senu krucifiksu. Tada atsisuko į Sofijos pusę, priėjo lėtais žingsniais ir atsisėdo šalia.

Buvo keista jį jausti greta. Iš po gobtuvo į Sofiją žvelgė rudos akys. Jų savininkas buvo tamsiaplaukis vidutinio amžiaus vyriškis smailia barzdele.

„Kas tu esi?- pagalvojo ji.- Kodėl įsibrovei į mano gyvenimą?“

– Ilgainiui geriau pažinsim viens kitą,- tarė jis, lyg perskaitęs Sofijos mintis.

Kol jie taip sėdėjo, o šviesa, krentanti į bažnyčią pro vitražo langus, vis ryškėjo, Albertas Knoksas ėmė pasakoti apie viduramžių filosofiją.

– Kad krikščionybė tolygi tiesai, viduramžių filosofai net neabejojo, -prabilo jis.

Tik buvo keliamas klausimas, ar krikščioniškuoju apreiškimu privalome vien tikėti, ar prie krikščionybės tiesų taip pat galime priartėti protu. Kas sieja graikų filosofus ir tai, kas parašyta Biblijoje? Ar Biblija prieštarauja protui, o gal tikėjimą ir žinojimą galima suderinti? Beveik visa viduramžių filosofija nagrinėja šį vieną klausimą.

Sofija nekantriai linktelėjo. Į klausimą dėl tikėjimo ir žinojimo ji jau buvo atsakiusi tikybos kontroliniame darbe.

– Pažiūrėsim, kaip šią problemą sprendžia du žymiausi viduramžių filosofai. Pradedam nuo Augustino, gyvenusio 354-430. Šio vieno žmogaus gyvenime galime įžvelgti vėlyvosios antikos perėjimą į viduramžių pradžią. Augustinas gimė mažame Tagastės miestelyje Šiaurės Afrikoje, bet dar būdamas šešiolikos metų išvyko į Kartaginą studijuoti. Vėliau nukeliavo į Romą ir Milaną, o paskutiniais gyvenimo metais vyskupavo Hipono mieste, esančiame už kelių mylių į vakarus nuo Kartaginos. Bet krikščioniu jis nebuvo visą gyvenimą. Prieš pereidamas į krikščionybę, Augustinas išbandė ne vieną religinę ir filosofinę kryptį.

– Gal galėtum pateikti pavyzdžių?

– Vienu metu jis prisijungė prie manichėjų. Tai buvo tipiška vėlyvosios antikos sekta. Manichėjai skelbė pusiau religinę, pusiau filosofinę išganymo teoriją. Pagrindinė mintis buvo ta, jog pasaulis padalintas į dvi dalis: gėrį ir blogį, šviesą ir tamsą, dvasią ir materiją. Savo dvasia žmogus galįs pakilti viri medžiaginio pasaulio ir padėti pamatus sielos išganymui. Tačiau Augustinui ramybės nedavė ryški skirtis tarp gėrio ir blogio. Jaunystėje jis labai domėjosi vadinamąja „blogio problema“. Čia turimas galvoje blogio atsiradimo klausimas. Kurį laiką Augustinui taip pat turėjo įtakos stoikų filosofija, kuri teigia, jog tarp gėrio ir blogio nėra ryškios ribos. Didžiausią poveikį Augustinui padarė kita svarbi vėlyvosios antikos kryptis – neoplatonizmas. Jį patraukė mintis, jog visa būtis esanti dieviškos prigimties.

– Ir tada jis tapo vyskupu neoplatonininku?

– Galima sakyti, taip. Visų pirma jis tapo krikščioniu, tačiau Augustino krikščionybė labai paveikta platoniškos mąstysenos. Ir todėl, kaip matai, Sofija, graikų filosofija niekur nedingsta, įžengus į krikščioniškuosius viduramžius. Nemaža graikų filosofijos dalis naujuosius laikus pasiekė per Bažnyčios tėvus, tokius kaip Augustinas.

– Nori pasakyti, kad Augustinas buvo penkiasdešimt procentų krikščionis ir tiek pat – neoplatonininkas?

– Jis pats, žinoma, tarėsi esąs šimtaprocentis krikščionis. Tačiau nematė didelio prieštaravimo tarp krikščionybės ir Platono filosofijos. Krikščioniškasis mokymas ir Platono filosofija, jo manymu, turėjo tokių akivaizdžių panašumų, kad jis net svarstė, ar tik Platonas nebus skaitęs kai kurių Senojo Testamento dalių. Žinoma, tai labai abejotina. Tačiau galime teigti, jog Augustinas „sukrikščionino“ Platoną.

– Jis bent neišsižadėjo visko, kas susiję su filosofija, nors ir perėjo į krikščionybę?

– Tačiau jis pabrėžė, kad religiniai klausimai turi ribą, kurios negali peržengti protas. Krikščionybė taip pat yra dieviškoji misterija, prie kurios mus priartina vien tikėjimas. Bet jeigu išpažįstame krikščionybę. Dievas „apšviečia“ mūsų sielą ir mes pasiekiame tarsi antgamtinį Dievo pažinimą. Augustinas pats patyrė, jog filosofija turi ribas. Tik tapęs krikščioniu jis atgavo sielos ramybę. „Mūsų širdis nerami, kol ji nenurimsta Tavyje“,- rašė jis.

– Iki galo nesuprantu, kaip Platono idėjų teoriją galima sujungti su krikščionybe,- įsiterpė Sofija.- O kaip amžinosios idėjos?

– Augustinas, tiesa, manė, jog Dievas pasaulį sukūręs iš nieko, o tai -biblinė mintis. Graikai buvo labiau linkę manyti, kad pasaulis amžinas. Tačiau, Augustino manymu, prieš Dievui sukuriant pasaulį, „idėjos“ egzistavusios Dievo mintyse. Taigi idėjas jis priskyrė Dievui ir taip išgelbėjo Platono mintį apie amžinąsias idėjas.

– Šaunu.

– Bet tai parodo, kad Augustinas ir kiti Bažnyčios tėvai turėjo stengtis iš paskutiniųjų, norėdami suvienyti graikų ir žydų pasaulėžiūras. Jie buvo tarsi dviejų kultūrų piliečiai. Išsakydamas savo požiūrį į blogį Augustinas taip pat remiasi neoplatonizmu. Kaip ir Plotinas, jis teigia, kad blogis – tai „Dievo nebuvimas“. Jis neturi savarankiškos būties, tai yra kažkas, ko nėra. Nes Dievo kūrinijai būdingas tik gėris. Augustino manymu, blogis atsirado dėl žmonių nepaklusnumo. Arba, tariant jo paties žodžiais: „Gera valia – tai Dievo kūrinys, bloga valia – tai nukrypimas nuo Dievo kūrinio“.

– Ar jis taip pat manė, kad žmogus turi dievišką sielą?

– Ir taip, ir ne. Augustinas teigia, jog tarp Dievo ir pasaulio žioji neperžengiama praraja. Čia jis tvirtai remiasi į biblinį pagrindą ir atmeta Plotino teoriją, kad viskas yra viena. Tačiau Augustinas taip pat pabrėžia, jog žmogus yra dvasinga būtybė. Jis turi medžiaginį kūną, priklausantį fiziniam pasauliui, kurį ėda kandys ir rūdys, tačiau turi ir sielą, kuri gali pažinti Dievą.

– Kas įvyksta su žmogaus siela, kai mes mirštam?

– Anot Augustino, nuopuolis užtraukęs prakeikimą visai žmonių giminei, tačiau Dievas nusprendęs, jog kai kurie žmonės bus išgelbėti nuo amžinojo Prakeiksmo.

– Tada, man rodos, jis lygiai taip pat galėjo nuspręsti, kad niekas nebūtų prakeiktas,- paprieštaravo Sofija.

– Tačiau šioje vietoje Augustinas užginčija bet kokią žmogaus teisę kritikuoti Dievą. Čia jis pasiremia Pauliaus žodžiais iš Laiško romiečiams: „Ak žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: „Kam mane tokį padarei?!“ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnu o kitą paprastą?!“

– Vadinasi, Dievas sėdi Danguje ir žaidžia žmonėmis? Vos tik jam nebepatinka tai, ką pats sukūrė, išmeta į atliekas.

– Augustinas nori pabrėžti, kad nė vienas žmogus nėra vertas Dievo išganymo. Vis dėlto Dievas išrinko, kurie bus išgelbėti nuo prakeikimo. Todėl jam tai nėra paslaptis, kas bus išganytas, o kas – prakeiktas. Tai nulemta iš anksto. Taip, vadinas – esame molis Dievo rankose. Mes visiškai priklausomi nuo jo malonės.

– Jis tarsi grįžta prie senojo tikėjimo likimu.

– Galbūt tai iš dalies tiesa. Bet Augustinas neatima iš žmonių atsakomybės už savo gyvenimą. Jis patarė gyventi taip, kad gyvendami suprastume, jog esam tarp išrinktųjų. Nes jis neneigia, jog turime laisvą valią. Tačiau Dievas „numato“, kaip mes gyvensim.

– Ar tai nėra šiek tiek neteisinga?- paklausė Sofija.- Sokratas sakė, kad visų žmonių galimybės vienodos, nes visi turi tą patį protą. O Augustinas žmones dalija į dvi grupes. Vieni bus išganyti, o kiti – prakeikti.

– Taip, su Augustino teologija šiek tiek nutolome nuo Atėnų humanizmo. Bet juk ne Augustinas dalija žmones į dvi grupes. Jis remiasi Biblijos mokymu apie išganymą ir prakeikimą. Savo didžiajame veikale „Apie Dievo valstybe“ jis tai paaiškina išsamiau.

– Papasakok!

– Posakis „Dievo valstybė“, arba „Dievo karalystė“, kilęs iš Biblijos ir Jėzaus apreiškimo. Augustinas laikėsi nuomonės, kad istorijoje svarbu, kaip pasibaigs kova tarp „Dievo valstybės“ ir „Žemiškosios valstybės“. Šios dvi „valstybės“ nėra griežtai atskirtos. Jos kaunasi dėl valdžios kiekviename žmoguje. Vis dėlto „Dievo valstybė“ labiau pasireiškia Bažnyčioje, o „Žemiškoji“ – politinėse struktūrose, pavyzdžiui, Romos imperijoje, kuri žlugo Augustino laikais. Tokia samprata ėmė vis labiau įsigalėti, kai viduramžiais prasidėjo Bažnyčios ir valstybės kova dėl valdžios. Tada imta teigti, jog išganymo už Bažnyčios ribų nėra. Taigi galiausiai Augustino „Dievo valstybė“ buvo sutapatinta su Bažnyčia, kaip organizacija. Tik reformacijos metais XVI amžiuje kilo protestas prieš tai, kad žmogus, siekiantis išganymo, į Dievą turi kreiptis per Bažnyčią.

– Ir pačiu laiku.

– Taip pat verta įsidėmėti, kad Augustinas yra pirmasis iš mums žinomų filosofų, į kurio filosofiją įeina ir istorija. Pati mintis apie gėrio ir blogio kovą nebuvo nauja. Nauja tai, kad ši kova perkeliama į istoriją. Šiuo požiūriu Augustino mintyse nerasime daug platonizmo bruožų. Jis tvirtai remiasi linijine istorijos samprata, kurią sutinkame Senajame Testamente. Esmė tokia, kad „Dievo valstybės“ įgyvendinimui Dievui reikalinga visa istorija. Istorija būtina norint išauklėti žmones ir sunaikinti blogį. Arba, tariant Augustino žodžiais: „Dieviškoji apvaizda vadovauja žmonijos istorijai nuo Adomo iki istorijos galo, tarsi tai būtų atskiro žmogaus, kuris pamažu bręsta nuo vaikystės iki senatvės, istorija“. Sofija pažvelgė į laikrodį.

– Jau aštuonios,- pasakė ji.- Man greitai reiks eiti.

– Bet pirmiau papasakosiu tau apie kitą žymų viduramžių filosofą. Gal eime atsisėsti į lauką?

Albertas pakilo. Jis sudėjo delnus ir nužingsniavo bažnyčios viduriu durų link. Rodės, lyg melstųsi Dievui ar svarstytų kokias nors dvasines tiesas. Sofija nusekė jam iš paskos, daugiau nebuvo ko daryti.

Lauke žemę tebegaubė plona rūko skraistė. Saulė jau seniai buvo pakilusi, tačiau dar negalėjo visiškai prasiskverbti pro ryto miglą. Marijos bažnyčia stovėjo senamiesčio pakrašty.

Albertas atsisėdo ant suolelio priešais bažnyčią. Sofija pamanė, kas būtų, jei kas nors eitų pro šalį. Jau savaime gana keista sėdėti ant suolelio aštuntą valandą ryto, o kad sėdi su viduramžių vienuoliu, nė kiek ne geriau.

– Dabar aštuonios valandos,- prabilo jis.- Nuo Augustino laikų praėjo beveik keturi šimtai metų, ir prasideda ilga mokslo diena. Iki dešimtos valandos Švietimo srityje viešpatauja vienuolynų mokyklos. Tarp dešimtos ir vienuoliktos valandos įkuriamos pirmosios katedrų mokyklos, o apie dvyliktą – pirmieji universitetai. Be to, pastatomos didžiosios gotikinės katedros. Ir ši bažnyčia pastatyta XIII amžiuje – arba brandžiaisiais viduramžiais. Šis miestas neturėjo už ką pasistatyti didesnės katedros.

– Tikriausiai ir nebuvo būtina,- įsiterpė Sofija.- Man nieko nėra baisiau už tuščias bažnyčias.

– Tačiau didžiosios katedros nebuvo skirtos vien tam, kad jose tilptų didelės bendruomenės, jos buvo statomos Dievo garbei ir savaime reiškė tam tikrą Dievo pašlovinimą. Tačiau viduramžiais dėjosi ir kitokių dalykų, kurie ypač turėtų dominti tokius filosofus kaip mudu.

– Papasakok!

Albertas kalbėjo toliau:

– Tuo metu padidėjo Ispanijos arabų įtaka. Per visus viduramžius arabai išsaugojo gyvybingą Aristotelio tradiciją, ir nuo XII amžiaus pabaigos į Šiaurės Italiją vietinių kunigaikščių kvietimu ėmė vykti mokyti arabai. Tokiu būdu paplito daugelis Aristotelio raštų ir ilgainiui buvo išversti iš graikų ir arabų kalbų į lotynų kalbą. Tai sukėlė naują susidomėjimą natūrfilosofijos temomis. Be to, vėl tapo aktualus krikščioniškojo apreiškimo ir graikų filosofijos santykis. Gamtos mokslų klausimuose viską imta sieti su Aristoteliu. Tačiau kada klausyti „filosofo“, o kada – išimtinai laikytis Biblijos? Ar supranti?

Sofija linktelėjo, o vienuolis kalbėjo toliau:

– Didžiausias ir svarbiausias brandžiųjų viduramžių filosofas buvo Tomas Akvinietis, gyvenęs 1225-1274 metais. Jis buvo kilęs iš nedidelio Akvino miestelio, esančio tarp Romos ir Neapolio, bet taip pat dėstytojavo Paryžiaus universitete. Aš jį vadinu „filosofu“, tačiau jis buvo ir teologas. Kokios nors aiškios ribos tarp „filosofijos“ ir „teologijos“ tuo metu nebuvo. Trumpai tariant. Tomas Akvinietis „sukrikščionino“ Aristotelį taip, kaip Augustinas viduramžių pradžioje sukrikščionino Platoną.

– Ar ne juokinga krikščioninti filosofus, gyvenusius daugelį šimtmečių prieš Kristų?

– Gal ir taip. Tačiau, kalbėdami apie dviejų didžiųjų graikų filosofų „sukrikščioninimą“, turim gaivoje tokį jų supratimą ir aiškinimą, kuris nebekeltų grėsmes krikščioniškajam mokymui. Apie Tomą Akvinietį sakoma, kad jis „griebė jautį už ragų“.

– Išties nežinojau, kad filosofija turi ką nors bendra su bulių kautynėmis.

– Tomas Akvinietis buvo vienas iš tų, kurie pabandė sujungti Aristotelio filosofiją su krikščionybe. Sakoma, kad jis sukūręs didžiąją tikėjimo ir žinojimo sintezę. Tai jis padarė nagrinėdamas Aristotelio filosofiją ir kibdamas prie žodžių.

– Arba į ragus. Deja, šiąnakt beveik nemiegojau, bijau, kad turėsi man paaiškinti išsamiau.

– Tomas sakė, jog tai, ką mums sako filosofija arba protas ir tai, ką skelbia krikščioniškasis apreiškimas arba tikėjimas, nebūtinai turi prieštarauti. Labai dažnai krikščionybė ir filosofija pasako tą patį. Todėl protu galime prieiti tas pačias tiesas, apie kurias skaitome Biblijoje.

– Kaip tai įmanoma? Ar gali protas mums pasakyti, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas? Arba kad Jėzus buvo Dievo sūnus?

– Ne, grynosios „tikėjimo tiesos“ prieinamos tik per tikėjimą ir krikščioniškąjį apreiškimą. Bet Tomas teigė, kad taip pat esama „prigimtinių teologinių tiesų“. Čia jis minty turi tiesas, kurios mums atsiveria ir per krikščioniškąjį apreiškimą, ir per mūsų įgimtą, arba „prigimtinį“, protą. Pavyzdžiui, viena tokių tiesų būtų tai, kad Dievas yra. Taigi Tomas manė, kad į Dievą veda du keliai. Vienas kelias – tikėjimas ir apreiškimas, kitas – protas ir juslinis suvokimas. Pats tikriausias, beje, būtų tikėjimo ir apreiškimo kelias, nes vadovaujantis vien protu labai lengva paklysti. Tačiau svarbiausia Tomo mintis yra ta, jog tarp filosofo, sakykim, Aristotelio, ir krikščioniškojo mokymo nebūtinai turi būti prieštaravimas.

– Vadinasi, galim lygiai taip pat vadovautis ir Aristoteliu, ir Biblija?

– Ne, ne. Aristotelis tik paėjėjo keliu, nes nežinojo krikščioniškojo apreiškimo. Tačiau paėjėti keliu nėra paklysti. Pavyzdžiui, nepadarysim klaidos sakydami, jog Atėnai yra Europoje. Tačiau tai nėra ir labai tikslus pasakymas. Jei knygoje apie Atėnus nebus parašyta, kad tai – Europos miestas, ne pro šalį atsiversti ir geografijos vadovėlį. Ten sužinotum visą tiesą: kad Atėnai yra Graikijos, nedidelės valstybės Europos pietryčiuose, sostinė. Jei pasiseks, galbūt dar ką nors sužinosi apie Akropolį. Jau nekalbant apie Sokratą, Platoną ir Aristotelį!

– Bet ir pirmoji informacija apie Atėnus buvo teisinga.

– Tikrai taip! Tomas norėjo parodyti, jog tėra viena teisybė. Kai Aristotelis pasako ką nors, ką protu suvokiame kaip tiesą, tai neprieštarauja ir krikščioniškajam mokymui. Dalį tiesos galim nesunkiai pasiekti protu ir jusliniu suvokimu – ir būtent apie tokias tiesas kalba Aristotelis, kai, pavyzdžiui, aprašo augalų ir gyvūnų pasaulį. Kitą dalį tiesos Dievas yra mums apreiškęs Biblija. Tačiau šios dvi tiesos dalys sutampa daugeliu svarbių punktų. Yra nemažai klausimų, į kuriuos ir Biblija, ir protas atsako vienodai.

– Pavyzdžiui, kad yra Dievas?

– Būtent. Ir Aristotelio filosofija daro prielaidą, kad yra Dievas, arba pirminė priežastis, sukelianti visus gamtos reiškinius. Bet jis nepateikia išsamesnio Dievo aprašymo. Mums belieka vadovautis Biblija ir Jėzaus žodžiais.

– Bet ar tikrai aišku, kad yra Dievas?

– Žinoma, dėl to galima ginčytis. Tačiau dauguma šiandien sutiktų, kad žmogaus protas bent jau nesugeba įrodyti, jog Dievo nėra. Tomas nuėjo toliau. Jis teigė, kad, remdamasis Aristotelio filosofija, galįs įrodyti Dievo buvimą.

– Neblogai.

– Anot jo, mes ir protu galim suvokti, kad viskas aplinkui privalo turėti „pirminę priežastį“. Taigi Dievas apsireiškęs žmonėms ir per Bibliją, ir per protą. Tokiu būdu tėra viena „akivaizdi teologija“ ir viena „prigimtinė teologija“. Ne kitaip ir moralės srityje. Biblijoje galime perskaityti Dievo prisakymus, kaip žmogus turi gyventi. Tačiau Dievas mums taip pat davė sąžinę, kuri padeda atskirti teisinga nuo neteisinga, remiantis tuo, kas įgimta. Taigi į moralų gyvenimą veda du keliai. Mes žinome, kad negerai daryti žmonėms bloga, net neperskaitę Biblijoje: „Ko nenori, kad tau darytų, to taip pat nedaryk niekam kitam“. Bet ir čia tiesiausias kelias būtų paklusti Biblijos įstatymams.

– Manau, kad suprantu,- tarė Sofija.- Panašiai, kaip, pamatę žaibuojant ir išgirdę griaudžiant, sužinome apie perkūniją.

– Teisybė. Net būdami akli galime girdėti griausmą. Ir net jei esam kurti galim pamatyti audrą su perkūnija. Žinoma, visų geriausia yra ir matyti, ir girdėti. Tačiau tarp to, ką matome ir girdime, nėra jokio prieštaravimo. Priešingai – šie du įspūdžiai papildo viens antrą.

– Suprantu.

– Leisk man pateikti dar vieną palyginimą. Skaitydama kokį nors romaną – pavyzdžiui. Knuto Hamsuno „Viktoriją“…

– Jau perskaičiau…

– Ar neįgyji tam tikrų žinių apie rašytoją, vien perskaitydama jo parašytą romaną?

– Galiu bent spręsti, jog yra toks rašytojas, kuris parašė tą knygą.

– Ar gali sužinoti ką nors daugiau apie jį?

– Jo gana romantiškas požiūris į meilę.

– Taigi skaitydama šį romaną,- kuris yra Hamsuno kūrinys,- susidarai šiokį tokį vaizdą ir apie Hamsuno būdą. Bet negali tikėtis rasti asmeninių duomenų apie rašytoją. Pavyzdžiui, ar gali iš „Viktorijos“ sužinoti, kiek buvo rašytojui metų, kai jis ją rašė, kur jis gyveno arba, pavyzdžiui, kiek turėjo vaikų?

– Žinoma, kad ne.

– Tačiau šiuos duomenis gali rasti Knuto Hamsuno biografijoje arba autobiografijoje. Tik ten galėsi iš arčiau susipažinti su rašytojo asmenybe.

– Taip, tiesa.

– Panašus santykis yra tarp Dievo kūrinijos ir Biblijos. Vien būmdami gamtoje galim suvokti, kad yra Dievas. Galbūt galim pamatyti, kad jis myli gėles ir gyvūnus, kitaip tikriausiai nebūtų jų sukūręs. Tačiau žinių apie Dievo asmenybę randame tik Biblijoje, arba Dievo „autobiografijoje“.

– Įtikinamas pavyzdys.

– Hm…

Pirmą kartą Albertas pasinėrė į savo mintis ir nieko neatsakė.

– Ar tai kaip nors susiję su Hilde?- dabar išsprūdo Sofijai.

– Mes juk tikrai nežinome, ar „Hildė“ išvis egzistuoja.

– Bet žinome, kad ji tai šen, tai ten palieka savo pėdsakų. Atvirukai ir šilkinis šalikėlis, žalia piniginė, kojinė…

Albertas linktelėjo:

– Ir atrodo, kad nuo Hildės tėvo pareina, kiek palikti tokių pėdsakų. Bet kol kas mes težinome, kad yra asmuo, kuris mums siuntinėja atvirukus. Norėčiau, kad jis šiek tiek parašytų ir apie save. Bet prie to dar grįšime.

– Dabar dvylika valandų. Šiaip ar taip, prieš baigiantis viduramžiams turiu grįžti namo.

– Pabaigoje tarsiu keletą žodžių apie tai, kaip Tomas Akvinietis perėmė Aristotelio filosofiją visose srityse, kur ji neprieštaravo Bažnyčios teologijai. Tai pasakytina ir apie Aristotelio logiką, ir apie jo pažinimo filosofiją, ir natūrfilosofiją. Pavyzdžiui, ar atsimeni, kaip Aristotelis kylančia tvarka aprašė gamtos pakopas nuo augalų ir gyvūnų iki žmonių?

Sofija linktelėjo.

– Dar Aristotelis teigė, kad aukščiausias šios hierarchijos dydis yra Dievas, sudarantis savotišką būties maksimumą. Šią schemą buvo nesunku pritaikyti krikščioniškajai teologijai. Pasak Tomo, būties kiekis didėja, kylant nuo augalų ir gyvūnų prie žmonių, nuo žmonių prie angelų ir nuo angelų prie Dievo. Kaip ir gyvuliai, žmogus turi kūną su jutimo organais, bet taip pat – „mąstantį“ protą. Angelai kūno ir juslių neturi, todėl jų protas yra betarpiškas ir momentinis. Jiems nereikia „mąstyti“ kaip žmonėms, nereikia iš nieko darytis išvadų. Jie žino viską, ką žmogus gali žinoti, jiems nereikia kaip mums žingsnis po žingsnio judėti į priekį. Kadangi angelai neturi kūno, niekada ir nemiršta. Jie nėra amžini kaip Dievas, nes ir juos Dievas kažkada sukūrė. Bet jie neturi kūno, nuo kurio galėtų būti atskirti, ir todėl yra nemirtingi.

– Kaip puiku.

– Bet virš angelų viešpatauja Dievas, Sofija. Jis viską gali pamatyti ir sužinoti viena visa apimančia vizija.

– Vadinasi, jis ir dabar mus mato.

– Taip, galbūt jis mus mato. Bet ne „dabar“. Dievui neegzistuoja laikas kaip mums. Mūsų „dabar“ Dievui nėra „dabar“. Kai mums praeina kelios savaitės, nebūtinai ir Dievui praeina tiek laiko.

– O siaube!- išsprūdo Sofijai.

Ji prisidengė ranka burną. Albertas pažvelgė į ją, o Sofija kalbėjo toliau:

– Aš gavau dar vieną atviruką nuo Hildės tėvo. Jis labai panašiai parašė, esą kai praeina viena ar dvi savaitės Sofijai, nebūtinai tiek pat laiko praeina mums. Tai buvo beveik tas pats, ką tu pasakei apie Dievą!

Sofija pastebėjo, kad veidą po rudu gobtuvu iškreipė grimasa.

– Kaip jam ne gėda!

Sofija nesuprato, ką jis tuo norėjo pasakyti, gal jam šiaip išsprūdo. Albertas pasakojo toliau:

– Deja, Tomas Akvinietis taip pat perėmė Aristotelio požiūrį į moterį. Galbūt atsimeni, kad Aristotelis moterį laikė netobulu vyru. Be to, sakė, kad vaikai paveldį tik tėvo savybes. Nes moteris esanti pasyvi gavėja, o vyras aktyvus formos suteikėjas. Tokios mintys, anot Tomo, visiškai sutampančios su Biblijos žodžiais – kad ir ta vieta, kur pasakojama, kad moteris buvusi sukurta iš vyro šonkaulio.

– Nesąmonė!

– Čia reikėtų pridurti, jog žinduolių kiaušinėliai tebuvo atrasti 1827 metais. Tad nenuostabu, jog vyravo nuomonė, kad, pratęsiant žmonių giminę, vyras suteikia formą ir gyvybę. Be to, verta įsidėmėti, jog, pasak Tomo, moteris žemesnė už vyrą tik kaip gamtos būtybė. Moters siela yra lygiavertė vyro sielai. Danguje vyrauja lyčių lygybė, nes tarp jų tiesiog nelieka jokių kūno skirtumų.

– Menka paguoda. Ar viduramžiais nebuvo nė vienos filosofės?

– Viduramžiais Bažnyčios gyvenime viešpatavo vyrai. Bet tai nereiškia, kad tarp moterų nebuvo mąstytojų. Viena iš jų – Hildegarda fon Bingen… Sofija išpūtė akis:

– Ar ji turi ką nors bendra su Hilde?

– Labai mėgsti klausinėti! Hildegarda gyveno kaip vienuole Reino slėnyje nuo 1098 iki 1179 metų. Nors ir moteris, ji buvo pamokslininkė, rašytoja, gydytoja, botanike ir gamtos tyrinėtoja. Galbūt ji simbolizuoja tai, kad viduramžiais praktiškiausios – ir mokslingiausios – buvo moterys.

– Aš klausiau, ar ji turi ką nors bendra su Hiide?

– Nuo seno krikščionys ir judėjai buvo įsitikinę, kad Dievas nėra vien vyras. Jis taip pat turįs moteriškąją pusę, arba „motiniškąją prigimtį“. Nes ir moterys sukurtos pagal Dievo atvaizdą. Graikų kalboje moteriškoji Dievo pusė buvo vadinama Sophia. Tai reiškia „išmintis“.

Sofija sutrikusi papurtė galvą. Kodėl jai niekas to nepasakė anksčiau? Ir kodėl pati niekada apie tai nepaklausė?

Albertas kalbėjo toliau:

– Ir žydų tikėjime, ir Stačiatikių bažnyčioje „Sophia“, arba motiniškoji Dievo prigimtis, viduramžiais vaidino tam tikrą vaidmenį. Vakaruose ji buvo užmiršta. Bet tuomet atsirado Hildegarda. Ji papasakoja, kad Sophia pasirodžiusi jai vizijose, ši buvo apsirengusi auksine tunika, papuošta brangakmeniais…

Sofija pašoko nuo suolelio. Sophia rodėsi Hildegardai vizijose…

– Galbūt aš rodausi Hildei.

Ji vėl atsisėdo. Trečią kartą Albertas uždėjo ranką jai ant peties.

– Tai mes turime išsiaiškinti. Bet dabar jau beveik pirma valanda. Tau reikia pavalgyti pusryčius, artėja naujieji laikai. Aš pakviesiu tave į pokalbį apie Renesansą. Hermis ateis į sodą tave atvesti.

Tai pasakęs keistasis vienuolis atsistojo ir nuėjo bažnyčios link. Sofija sėdėjo mąstydama apie Hildegardą ir Sophią, Hildę ir save. Staiga ją nupurtė drebulys. Ji atsistojo ir šūktelėjo filosofijos mokytojui vienuolio drabužiais:

– Ar Albertas taip pat gyveno viduramžiais?

Jis kiek sulėtino žingsnį, tada pasuko galvą ir tarė:

– Tomas Akvinietis turėjo garsų filosofijos mokytoją. Jo vardas buvo Albertas Didysis…

Tai taręs jis palenkė galvą ir dingo už Marijos bažnyčios durų.

Sofijai to nepakako. Ji taip pat grįžo į bažnyčią. Bet dabar visur buvo tuščia. Negi jis skradžiai žemę prasmego?

Išeinant iš bažnyčios jos žvilgsnis užkliudė vieną Marijos atvaizdą. Sofija priėjo prie paveikslo ir atidžiai įsižiūrėjo. Staiga po viena akimi ji pastebėjo vandens lašelį. Kas tai – ašara?

Sofija nėrė lauk iš bažnyčios ir parbėgo pas Joruną.

Views All Time
Views All Time
3610
Views Today
Views Today
1
0 0