Aš buvau pirmas, supratęs senesnį, dar gyvastingą ir veržlų helenų instinktą ir rimtai pažvelgęs į stulbinantį fenomeną, kuris turėjo Dioniso vardą: jis paaiškinamas tik jėgos p e r t e k l i u m i. Kas graikus supranta taip, kaip dabar gyvenantis puikus jų kultūros žinovas Jakobas Burckhardtas iš Bazelio, tas iškart suvokia, kad tuo pasakyta kažkas labai svarbaus: Burckhardtas savo „Graikų kultūrą“ papildė skyriumi, kuriame nagrinėjamas minėtas fenomenas. Jei norima ko nors priešingo, reikia tik pažvelgti į beveik komišką instinktų skurdą, būdingą vokiečių filologams, kai jie susiduria su Dioniso fenomenu. Štai įžymusis Lobeckas – tarp knygų sudžiūvęs kirminas, jis garbiai ir tvirtai įšliaužė į šį paslaptingą pasaulį ir įsišnekėjo, kad esąs labai moksliškas, kai iš tikrųjų buvo šlykščiai lengvabūdiškas ir naivus,- tai išryškėjo nepaisant viso jo mokslingumo, o iš tikrųjų su visais savo kuriozais jis nieko nepasakė. Iš tiesų tokių orgijų dalyviams šventikai galėjo pasakyti šį bei tą vertinga, pavyzdžiui, kad vynas sužadina geidulingumą, kad žmogus pagal aplinkybes maitinasi vaisiais, kad augalai pavasarį pražysta, o rudenį nuvysta. O kai dėl tos stulbinančios ritualų, simbolių ir bakchanališkos kilmės mitų gausos, kuria antikinis pasaulis tiesiog perpildytas, tai Lobeckas joje įžvelgia dingstį parodyti savo aukštesnį dvasingumą. „Jei graikai,- sako jis veikale „Aglaophamus“ (I,672),- neturėdavo daryti ką nors kita, tai jie juokdavosi, šokinėdavo, siautėdavo arba, kadangi žmogui kartais ir tai malonu, atsisėsdavo, verkdavo ir dejuodavo. K i t i ateidavo vėliau ir bandydavo kaip nors paaiškinti tokį keistą dalyką; taip, norint paaiškinti tuos įpročius, atsirado daugybė sakmių ir mitų. Kita vertus, buvo tikima, kad švenčių dienomis pasitaikydavę k o m i š k i p o e l g i a i yra būtinas švenčių elementas, ir jie tapo neatskiriama pamaldų dalimi.“- Tai niekingi plepalai; į Lobecką nė akimirkos negalima žiūrėti rimtai. Visai kitaip jaučiamės nagrinėdami „graikiškumo“ sampratą, kurią susikūrė Winckelmannas ir Goethe; matome, kad ji glaudžiai susijusi su ta stichija, iš kurios išauga dionisiškasis menas,- su bakchanalijomis. Aš visai neabejoju, kad Goethe kažką panašaus visiškai pašalino iš graikų sielos galimybių lauko. G a l ų g a l e G o e t h e n e s u p r a t o g r a i k ų. Juk tik per dionisiškąsias misterijas, per dionisiškos būsenos psichologiją atsiskleidžia s v a r b i a u s i a s heleno instinkto b r u o ž a s – jo „valia gyventi“. K ą helenas norėjo pasiekti tomis misterijomis? A m ž i n ą j į gyvenimą, amžinąjį gyvenimo sugrįžimą; ateitį sutaurinti ir užsitikrinti praeitimi; įtvirtinti gyvenimo triumfą, nugalėti mirtį ir kaitą; t i k r ą gyvenimą kaip visuotinio gyvenimo pratęsimą užsitikrinti per gimdymą, per lytiškumo misterijas. Todėl l y t i e s simbolis graikams buvo savaime gerbtinas simbolis, viso graikiškojo pamaldumo tikroji ir didžiausioji prasmė. Visos lytinio akto, nėštumo, gimimo detalės žadino tauriausius ir pakiliausius jausmus. Misterijų moksle sutaurinamas s k a u s m a s: „gimdyvės dejonės“ sutaurina skausmą apskritai – visoks tapsmas ir augimas, visa, kas užtikrina ateitį, s u k e l i a skausmą… Kad egzistuotų amžinas kūrybos džiaugsmas, kad amžinai teigtų save valia gyventi, t u r i amžinai egzistuoti ir „gimdyvės kančia“… Visa tai ir išreiškia žodis „Dionisas“: aš nežinau jokios aukštesnės simbolikos už šią, graikiškąją, dionisijų simboliką. Ji religiškai išreiškia stipriausią gyvenimo instinktą, gyvenimo ateitį, gyvenimo amžinybę,- net pats kelias į gyvenimą, gimdymas laikomas š v e n t u o j u k e l i u… Tik krikščionybė, remdamasi pagieža gyvenimui, lytiškumą pavertė kažkuo nešvariu: ji apdrabstė i š m a t o m i s mūsų gyvenimo pradžią ir prielaidą…

Views All Time
Views All Time
1600
Views Today
Views Today
1
0 0