Graikams aš visai nesu dėkingas už panašius stiprius įspūdžius; ir – pasakykime tiesiai – jie mums n e g a l i būti tuo, kas mums yra romėnai. Iš graikų n e s i m o k o m a – jų stilius pernelyg svetimas ir pernelyg laisvas, kad veiktų kaip imperatyvas, kaip „klasika“. Kas mokėsi rašyti iš kokio nors graiko! Kas išmoko rašyti b e romėnų!.. Tegul man niekas neprimena Platono. Jo atžvilgiu aš esu radikalus skeptikas ir niekada negalėjau žavėtis m e n i n i n k u Platonu, kas taip įprasta mokslininkams. Galų gale rafinuočiausi skonio teisėjai iš pačių antikos žmonių yra mano pusėje. Man atrodo, kad Platonas sumaišo visas stiliaus formas ir tokiu būdu tampa p i r m u o j u stiliaus dekadentu; jam galima prikišti kažką panašaus kaip ir cinikams, kurie išrado satura Menippea 57 . Kad žavėtų Platono dialogas, ši siaubingai patenkinta savimi ir kūdikiška dialektikos rūšis, žmogus neturi būti skaitęs gerų prancūzų – pavyzdžiui, Fontenelle’io. Platonas nuobodus.- Galiausiai mano nepasitikėjimas Platonu yra gilesnis: man atrodo, kad jis taip nukrypęs nuo visų pamatinių heleno instinktų, toks moralizuotas, toks „krikščioniškas“- juk sąvoka „geras“ jam yra aukščiausia sąvoka,- kad visą platonizmo fenomeną aš mieliau apibūdinčiau rūsčiais žodžiais „kilni apgavystė“, arba, jei kieno ausiai tai maloniau, „idealizmas“- negu kokiais nors kitais. Brangiai sumokėta už tai, kad šitas atėnietis mokėsi iš egiptiečių (arba Egipto žydų?..). Didžiojoje krikščionybės lemtyje Platonas yra toji „idealu“ pavadinta dviprasmybė ir apžavas, kuris lėmė, kad kilnios senovės pasaulio natūros negalėjo suprasti savęs ir žengė ant t i l t o, vedančio prie „kryžiaus“… O kiek daug Platono vis dar yra „Bažnyčios“ sąvokoje, Bažnyčios architektonikoje, sistemoje, praktikoje! – Mano poilsis, mano mėgstamas autorius, mano v a i s t a s nuo visokio platonizmo visada buvo T u k i d i d a s. Jis ir galbūt Machiavelli’o principe man labiausiai giminingi savo besąlygiška valia neapsigaudinėti ir protą įžvelgti t i k r o v ė j e, o n e „prote“, juo labiau ne „moralėje“… Nuo apgailėtino graikų idealizavimo, kurį „klasikinį išsilavinimą“ gavęs jaunuolis išsineša į gyvenimą kaip atlyginimą už gimnazijos dresūrą, niekas negydo taip radikaliai, kaip Tukididas. Reikia jį skaityti eilutę po eilutės ir potekstėje glūdinčias jo mintis suprasti taip aiškiai, kaip ir jo žodžius: nedaug yra mąstytojų, tokių turtingų potekstėje glūdinčia mintimi. Jis geriausiai išreiškia s o f i s t ų k u l t ū r ą, t. y. r e a l i s t ų k u l t ū r ą – neįkainojamą sąjūdį, atsiradusį į visas puses plintančio sokratiškųjų mokyklų moralinio ir idealistinio svaigulio stichijoje. Graikų filosofija kaip graikiškojo instinkto d e k a d a n s a s; Tukididas kaip rūstaus, tvirto ir stipraus dalykiškumo, būdingo senovės helenų instinktui, didžioji apraiška. Tokios natūros, kaip Tukididas ir Platonas, galiausiai skiriasi d r ą s a realybės akivaizdoje: Platonas yra bailys, jis bijosi tikrovės – t o d ė l jis ieško idealo priedangos; Tukididas valdo s a v e – todėl jis valdo ir daiktus…

57 – Turimi galvoje kiniko Menipo (III a.pr.m.e.) filosofiniai-satyriniai dialogai.

Views All Time
Views All Time
2058
Views Today
Views Today
1
0 0