Pabaigai keletas žodžių apie tą pasaulį, į kurį aš ieškojau kelių, į kurį galbūt suradau naują kelią,- apie senovės pasaulį. Mano skonis, kuris galėtų būti pavadintas pakantaus skonio priešingybe, ir čia man anaiptol neleidžia viskam sakyti Taip: jis apskritai nenoriai sako Taip, mieliau – Ne, o mieliausiai visai nieko… Toks mano požiūris į ištisas kultūras, toks požiūris į knygas,- taip pat į vietas bei landšaftus. Iš esmės labai nedaug antikinių knygų įėjo į mano gyvenimą; tarp jų nėra pačių garsiausių. Mano stiliaus, epigramos kaip stiliaus jausmas pabudo beveik iškart, susilietus su Saliustijumi. Aš neužmiršau savo gerbiamo mokytojo Corrsseno nustebimo, kai savo blogiausiam lotynistui jis turėjo parašyti geriausią pažymį,- o aš iškart buvau tam pasirengęs. Glaustumas, griežtumas, turtingumas, piktas abejingumas „gražiam žodžiui“ ir „gražiam jausmui“,- štai kur aš suradau save. Mano kūriniuose, neišskiriant Zaratustros, galima apčiuopti labai rimtų pastangų siekti r o m ė n i š k o stiliaus, stilistinio „aere perennius“ 56 . – Panašiai man atsitiko pirmąkart susidūrus su Horacijumi. Joks poetas iki šiol nesuteikė man tokio estetinio pasitenkinimo, kokį iškart suteikė Horacijaus odės. Negalima net n o r ė t i, kad kitomis kalbomis būtų pasiekta tai, kas padaryta čia. Žodžiu mozaika, kur kiekvienas žodis – kaip skambesys, kaip vieta, kaip sąvoka – į dešinę, į kairę ir į visas puses išspinduliuoja savo jėgą; ženklų skaičiaus minimumas; šitaip pasiekta maksimali ženklų energija; visa tai yra romėniška ir, jei manimi norima tikėti, k i l n u par excellence. Visa kita poezija palyginti yra pernelyg populiari – tik jausmingi plepalai.

56 – tvirtesnis už varį, t.y. ilgalaikis (lot.)

Views All Time
Views All Time
1859
Views Today
Views Today
1
0 0