Kuršių ir skandinavų santykiai sagų literatūroje [1]

Regisi man tavo vyrai, konunge, benarsiai ir veikiau tinkami tarnauti čia, tavo menėje, negu stoti į kautynes su narsiaisiais kariais iš Kuršių žemės ar Šaltojo Svitjodo.

„Saga apie Sorlį Stipruolį“

Sagos užima ypatingą vietą pasaulinės literatūros lobyne. Viena vertus, jos unikalios, būdingos tik skandinavų kraštams; kita vertus, jos įdomios ir vertingos viso pasaulio skaitytojams. Be savo estetinės, literatūrinės vertės, jos domina mus ir kaip tam tikras istorijos šaltinis, ar veikiau, Vésteinno Ólasono žodžiais tariant, dialogas su vikingų epocha. Apie sagų, kaip istorijos šaltinio, patikimumą, netrukus pakalbėsime kiek plačiau, o kol kas konstatuokime, kad mus, baltus, ypač domina tie sagų epizodai, kuriuose minimi skandinavų susidūrimai su baltais. Dažniausiai iš báltų tautų sagose minimi kuršiai. Bet pradėkime nuo pradžių. Kas gi tos sagos?

Senovės skandinavų literatūra

Viduramžių (XII – XIV a.) skandinavų literatūra labai įvairi. Šiuo laikotarpiu užrašyta daug religinių bei pasaulietinių (juridinių, mokslinių, grožinių) originalių ir verstinių tekstų. Rašyta tiek lotynų, tiek gimtosiomis skandinavų kalbomis. Šioje publikacijoje aptarsime tik nedidelės šios raštijos dalies, vadinamųjų sagų, ypatybes ir raidą. Žodis saga (dgs. sögur) yra susijęs su veiksmažodžiu segja ‘pasakoti, sekti, sakyti’[2]. Taigi pirminė jo reikšmė yra ‘(žodinis) pasakojimas, sakmė, poringė’. Visose sagose pasakojama apie praeitį – vienose apie tolimą, netgi mitologinę praeitį, kitose – apie netolimą, apie tokius įvykius, kurių amžininkai, liudininkai ir dalyviai dar tebegyvi tuo metu, kai pasakojama pati saga. Šie pasakojimai apie praeitį – sagos – viduramžiais būdavo mėgstama skandinavų pramoga (Pálsson 2000: 19-23). Vėliau, ėmus sagas užrašinėti, užrašytieji pasakojimai irgi imti vadinti sagomis, ir dabar išgirdę žodį saga visų pirma įsivaizduojame būtent raštijos paminklus. Kai kalbame apie sagų datavimą, irgi turime omenyje, kada viena ar kita saga buvo užrašyta. (Mėginti nustatyti, kada kuri saga buvo pradėta pasakoti, kada ji atsirado žodinėje tradicijoje – bergždžias reikalas; aišku tik tiek, kad jokia saga negali būti senesnė nei įvykiai, apie kuriuos joje kalbama. Taigi jei sagoje kalbama apie X a. pabaigos įvykius, akivaizdu, kad saga ir pradėta pasakoti ne anksčiau nei šis laikotarpis. Bet jei sagoje kalbama apie legendinę-mitologinę praeitį, tai galima mėginti nustatyti tik jos užrašymo, bet ne „atsiradimo“ datą.)

Sagų klasifikacija

Žinoma, viduramžių islando sąmonėje nebuvo nieko panašaus į  šį skirstymą. Nei „islandų sagos“, nei kiti sagų tipai – „sagos apie senovę“, „karalių sagos“, „vyskupų sagos“ (visi šie pavadinimai atsirado tik naujaisiais laikais) – nebuvo suvokiamos kaip skirtingi literatūros žanrai.

Стеблин-Каменский 1984: 31.

Sagas įprasta grupuoti pagal tai, apie kokio laikmečio ir kokios šalies įvykius jose pasakojama, bei pagal tai, kas yra pagrindiniai vienų ar kitų sagų veikėjai. Sagos tyrinėtojų paprastai skiriamos į karalių (konunga sögur), islandų (Íslendinga sögur), amžininkų (samtíðar sögur), vyskupų (biskupa sögur), riterių sagas (riddara sögur), sagas apie Šiaurės kraštų senovę (fornaldar sögur Norðrlanda) ir kt. Visi šie pavadinimai yra sąlyginiai, kartais – ne visai tikslūs, ir, suprantama, juos vartoti ėmė ne viduramžių skandinavai, kurie pasakojo ir užrašė sagas, o XIX a. filologai. Bet skandinavų raštija prasidėjo ne nuo sagų.

Seniausi rašytiniai tekstai. Tarp pirmųjų skandinavų raštijos žanrų – teisynai, genealogijos, istoriniai traktatai bei religinė literatūra. „Pirmojo gramatikos traktato“, datuojamo apie XII a. vid., autorius liudija: „ …kad būtų parankiau rašyti ir skaityti, kaip dabar įprasta ir šioje šalyje, tiek įstatymus, tiek genealogijas arba šventuosius aiškinimus, arba tas mokslingąsias žinias  [t. y., istoriją – U. M.], kurias Aris Torgilsonas su išmintingu protu surašė knygose, tai ir aš parašiau mums, islandams, raidyną […]“. (Cit. iš Benediktsson 1972: 208-209, išryškinta mano  – U. M.). Patys ankstyviausi skandinavų rašytiniai tekstai – teisynai. Manoma, kad jau XI a. pab. buvo užrašyti kai kurių Norvegijos sričių įstatymai. Aris Torgilsonas liudija, kad Islandijoje pirmieji įstatymai buvo užrašyti 1117 – 1118 m. žiemą. Anksčiau už bet kurias skandinavų sagas užrašomi iš užsienio atėję raštijos žanrai: religinė literatūra, ypač populiarus žanras buvo hagiografijos (šventųjų gyvenimai )[3]. Kartais vartojamas ir terminas šventųjų sagos (heilagra manna sögur), tačiau šie kūriniai – ne pačių skandinavų sukurti, o iš lotynų kalbos versti šventųjų gyvenimai. Tai ankstyvas literatūros baras – šie vertimai ar sekimai ėmė rastis matyt jau XII a. pradžioje. Iš lotynų kalbos versti  Šv. Blažiejaus, Šv. Eustacijaus, Šv. Motiejaus Švč. Marijos, Šv. Mikalojaus, Šv. Silvestro, Šv. Erazmo gyvenimai (ar, imituojant lotyniškus kūrinius, kurti sekimai). Anksti verčiamas ir Šventasis Raštas. P. Hallbergas teigia: „Tikriausiai ir pačios Biblijos dalys anksti buvo išverstos į skandinavų kalbas. Spėjama, kad tokie vertimai į norvegų kalbą egzistavo prieš 1150 m., o gal ir visu šimtmečiu anksčiau.“ (Hallberg 1972: 57).

Tokie sekimai turėjo įtakos sagų žanro atsiradimui. Kaip netrukus pamatysime, ankstyvųjų sagų kompozicija didele dalimi nusižiūrėta nuo hagiografijų, tik jų turinys jau ne paskolintas iš kitų Europos kraštų literatūrų, o savas, skandinaviškas. Taigi hagiografijos yra ankstyvųjų sagų pirmtakai kompozicijos atžvilgiu.

Istorijos traktatai ir pirmosios karalių sagos. Dar vienas labai ankstyvas senosios skandinavų raštijos baras – istoriniai veikalai. Juose daugiausiai kalbama apie Islandijos apgyvendinimą ir pirmuosius Islandijos gyventojus. Tačiau labai anksti imama domėtis ir Norvegijos valstybės  bei jos valdovų istorija, tad tematikos požiūriu istorijos veikalai yra karalių sagų pirmtakai. Žymus islandų filologas Vésteinnas Ólasonas rašo: „[Islandai] sukūrė gana daug ha­gio­gra­fijų įtakotų darbų, tačiau netrukus išvystė istoriografijos tradiciją, kuri dabar dažnai laikoma sagų kūrimo ištakomis.“ (Ólason 1998: 48f). Pirmasis žinomas skandinavų istorikas – islandas Semundas Sigfusonas Išminčius († 1133 m.). Jo darbai nėra išlikę iki mūsų dienų, tačiau žinoma, kad jis lotynų kalba rašė apie Norvegijos konungus (karalius), pradėdamas tikriausiai nuo pasaulio sukūrimo ir baigdamas, ko gero, konungo Magnaus Gerojo laikais.

XI – XII amžiuje gyveno ir kitas islandų istorikas, mūsų jau minėtas Aris Torgilsonas, irgi vadintas Išminčiumi († 1148 m.). Iki mūsų dienų išliko jo darbas Íslendingabók [Islandų knyga] (datuojamas ~ 1125 m.), – glausta islandų tautos istorija, pasakojanti apie laikus nuo krašto apgyvendinimo iki maždaug 1120 metų. Aris parašė dvi Íslendingabók versijas. Į pirmąją, be pasakojimų apie Islandijos praeitį, įėjo ir „Norvegijos konungų gyvenimai“ (Nóregs konungaævi) bei genealogijos, kuriuos vėliau autorius išbraukė. Ario veikalas parašytas islandiškai, tačiau ženkli lotynų kalbos įtaka (kai kuriais atvejais tai galbūt Semundo įtaka). Sausam jo stiliui būdingas objek­ty­vumas. Aris Torgilsonas skrupulingai nurodo savo informacijos šaltinius – tai visų pirma žodiniai liudininkų pasakojimai.

Seniausiu žinomu karalių sagų autoriumi laikomas Eirikas Odsonas. Jo veikalas Hryggjarstykki („Nugaros gabalas“?) nėra išlikęs, apie jį žinoma tik iš perpasakotų fragmentų Snorio Sturlusono „Žemės rate“ ar kituose šaltiniuose. Hryggjarstykki mokslininkų datuojamas maždaug 1150 – 1170 metais ir vadinamas pirmąja karalių saga skiriant nuo Semundo bei Ario istorijos traktatų. „Žemės rate“ Hryggjarstykki atpasakojamas bent šešetą kartų. Iš šių vietų sprendžiama, kad Eiriko Odsono pasa­ko­jimas buvęs kur kas gyvesnis, detalesnis negu Ario Torgilsono, nors abu šie autoriai rėmėsi iš esmės analogiškais šaltiniais – daugiausia liudininkų pasako­jimais. Ypač įspūdingas konungo Sigurdo Slembiro žūties aprašymas, kurį Snoris pasiskolino iš Eiriko Odsono. Tačiau negalime būti tikri, ar tai paties Eiriko, ar jį atpasakojančio Snorio, stiliaus bruožai, tad ir tiksliau ką pasakyti apie Hryggjarstykki vargu ar įmanoma.

XII a. pabaigoje benediktinų vie­nuo­lis norvegas Teodorikas (Theodoricus) lotynų kalba parašo veikalą „Norvegijos karalių senovės istorija“ (Historia de antiquitate regum Norwagiensium, datuojamas 1177 – 1180 metais). Šiame darbe pasakojama apie Norvegijos valdovus nuo Haraldo Gražiaplaukio iki Sigurdo Keliautojo į Jeruzalę. Maždaug tuo pat metu, tačiau visiškai nepriklausomai, buvo sukurta nežinomo autoriaus „Norvegijos istorija“ (Historia Norvegiæ).

Seniausia išlikusi Norvegijos istorija, parašyta skandinavų kalba, yra vadinamasis „Norvegijos karalių sagų sąvadas“ (Ágrip af Nóregs konunga sögum), datuojamas maždaug 1190 metais. Neišliko šio kūrinio pradžia ir pabai­ga, tačiau manoma, kad jame pasakota apie Norvegijos valdovus nuo Halvdano Juodojo iki 1177 metų, kai valdžios ėmė siekti Sveriras. „Sąvado“ autorius rėmėsi ankstesniais istorikų darbais: Teodoriko Historia, Ario Konungaævi, Semundo kronika, taip pat ir skaldų – viduramžių skandinavų poetų – eilėmis. Šio kūrinio stilius jau gerokai skiriasi nuo Ario raštų: jam būdingos antitezės, aliteracijos, autorius stengiasi pasakojimą padaryti smagų ir įdomų. Tačiau didele menine verte Ágrip nepasižymi. Spėjama, kad šis kūrinys buvo sukurtas Norvegijoje, nors vienintelis dabar išlikęs jo nuorašas yra islandiškas.

Taigi iš aptartų žanrų – hagiografijų („šventųjų gyvenimų“) bei istorijos veikalų – išsirutulioja ir karalių sagų žanras. Jas aptarsime pirmiausiai ir galbūt plačiausiai, nes jos laikomos anksyviausiomis sagomis (kaip jau minėta, šį pasakymą reikia suprasti taip, kad islandai karalių sagas ima užrašyti anksčiau nei visas kitas sagas, bet tai nereiškia, kad žodinėje tradicijoje dar neklajojo kitokio turinio pasakojimai – pavyzdžiui, herojinio turinio sagos vadinamos vėlyvesnėmis, nes jos vėliau užrašytos; kada jos imtos pasakoti žodinėje tradicijoje – nustatyti neįmanoma, bet akivaizdu, kad kai kurie siužetai yra archaiški, kai kuriais atvejais – gal net ne skandinaviški, o bendragermaniški).

Pirmosios sagos apie karalius – misionierius.  XII a. pabaigoje ima rastis ir pirmųjų tekstų  apie pačių skandinavų šventuo­sius. Maždaug 1180 m. datuojama „Seniausioji Olavo Šventojo saga“. Kūrinio tikslas – šlovinti Olavą Šventąjį, kurio kultas Skandinavijoje išplito neilgai trukus po jo žūties 1030 m. Stiklestado mūšyje. „Seniausiosios sagos“ stilius yra grakštesnis, sintaksė  – sklandesnė negu Ario Torgilsono. Tačiau autoriui sunkiai sekasi suderinti įvairius šaltinius – lotyniškuosius tekstus, skaldų posmus, žodinius padavimus – tad „Seniausiosios sagos“ kompozicija yra nevieninga, neretai pasakotojas prieštarauja pats sau. Veikėjų paveikslai nesudėtingi – jie arba teigiami, arba neigiami. Olavo gyvenimą čia nuo pat vaikystės lydi stebuklai, ženklinantys jo kaip šventojo misiją. Labai panaši į ją ir dešimtmečiu vėliau užrašyta „Legendinė Olavo Šventojo saga“ (datuojama ~ 1190 m.).

Netrukus du Tingeiraro vienuolyno vienuoliai parašo Olavo Triugvasono gyvenimus lotynų kalba: Odo Snorasono kūrinys (datuojamas ~ 1190 m.) iki mūsų dienų išliko tik išverstas į islandų kalbą, o Gunlaugo Leivsono (prieš 1200 m.) – neišliko visai. Odas Snorasonas nevengia įterpti legendinių motyvų, paimtų iš Biblijos ar kitokios krikščioniškos literatūros. Kita vertus, jis remiasi ir islandų istorikais. Tingeiraro vienuolių darbai nuo „Seniausiosios Olavo Šventojo sagos“ skiriasi ne tik tuo, kad buvo sukurti lotynų kalba, bet ir prašmatnesniu stiliumi, tobulesne kompozicija.

Šiuos kūrinius galime laikyti karalių sagomis, tačiau ir nuo šventųjų gyvenimų jie nelabai tesiskiria. Karaliai Olavas Triugvasonas bei Olavas Haraldsonas vaizduojami kaip šventieji, valdovo gyvenimui būdinga šventojo vita (gyvenimas), passio (kentėjimas) ir miracula (stebuklai).

Morkinskinna ir Fagrskinna. Pirmojoje XIII a. pusėje (1220 – 1230 m.) sukuriami dar du reikšmingi sinoptiniai (t. y., apžvelgiantys ne vieno valdovo karaliavimą) istorijos veikalai: Morkinskinna („Tamsioji oda“) ir Fagrskinna („Šviesioji, ar Gražioji, oda“), taip vadinami pagal pergamento spalvą. „Tamsiojoje odoje“ pasakojama apie 1030 – 1157 metų Norvegijos istoriją. Šiam kūriniui būdingos vadinamosios islandų gijos – nuo pagrindinės temos nukrypstantys kompoziciškai išbaigti pasakojimai apie islandus. „Šviesiojoje odoje“ aprėpiama ilgesnė istorijos atkarpa – čia pasakojimas, kaip ir „Sąvade“, pradedamas nuo Halvdano Juodojo. Tačiau pats kūrinys yra dvigubai trumpesnis nei Morkinskinna. Fagrskinna nėra labai meniškas kūrinys, užtat jos autoriui būdingas blaivus, kritiškas istoriko mąstymas. Viena vertus, jis dažnai cituoja senųjų skaldų eiles, kurios tradiciškai laikomos itin patikimu šaltiniu; kita vertus, atmeta antgamtines istorijas, būdingas ankstesnėms sagoms, ypač pasakojimams apie abu Olavus.

Brandžiosios karalių sagos. XII a. pab. ar XIII a. pr. minėtojo Tingeiraro benediktinų vienuolyno abatas Karlas Jonsonas († 1213 m.) ėmėsi rašyti „Sveriro sagą“ (Sverris saga). Ji buvo pradėta kurti paties konungo Sveriro († 1202 m.) nurodymu ir rašyta jam diktuojant. Nėra tikrai žinoma, ar Karlas Jonsonas pats užbaigė visą sagą, o jei ne – tai kokią mums žinomos sagos dalį sudaro jo veikalas. Vis dėlto dauguma tyrinėtojų tvirtina, kad kūrinys pasižymi vientisumu, ir veikiausiai yra sukurtas vieno autoriaus (Kristjánsson 1988: 153; Schach 1984: 59). Karalių sagų žanro raidos požiūriu ypač svarbu tai, kad šioje sagoje vaizduojamas ne prieš šimtmetį ar kelis, o autoriaus gyvenamuoju laikotarpiu valdęs karalius. Taigi pasakotojo ir herojaus neatskiria „epinė distancija“, be to, Sveriras, skirtingai nuo Olavo Triugvasono ar Olavo Šventojo – ne misionierius, ne rex justus, nors ir stengiasi dėtis Olavo Šventojo įpėdiniu ir pranašo Samuelio (taigi ir paties Dievo) globotiniu. Iš čia išplaukia sudėtingas konungo Sveriro paveikslas. Jis vaizduojamas tiek šalininkų, tiek priešininkų akimis, nemenkinamas nei jo kaip valdovo talentas, nei priešiškumas norvegų didžiūnams bei Bažnyčiai. Didžiausi Sveriro  priešai – konungas Magnus ir šio tėvas, jarlas Erlingas Kreivys, – vaizduojami objektyviai, pabrėžiamas jų populiarumas tarp gyventojų. Dar vienas reikšmingas šios sagos, kaip literatūros kūrinio, privalumas – pirmą kartą nuosekliai naudojamas policentrinis pasakojimas, leidžiantis autoriui tuo pat metu plėtoti keletą siužetinių linijų ir vaizduoti įvykius iš skirtingų požiūrio taškų. Paulas Schachas, vadindamas „Sveriro sagą“ pirmuoju literatūriniu šio žanro šedevru, tvirtina: „Būtų sunku įvertinti šio veikalo svarbą Snoriui Sturlusonui ir kitiems sagų rašytojams.“ (Schach 1984: 70).

Vis dėlto pačiu žymiausiu karalių sagų autoriumi laikomas Snoris Sturlusonas [4]. Jam priskiriamas veikalas „Žemės ratas“ (isl. Heimskringla; spėjama, kad parašytas apie 1220-1230 metus). Šį kūrinį sudaro „Prologas“ ir 16 sagų, kuriose pasakojama apie Norvegijos valdovus, pradedant mitiniais konungais ir baigiant Sveriro siekimu užimti sostą [5]. Kiekvienam konungui skiriama atskira saga chronologine tvarka. Ilgiausia yra „Saga apie Olavą Šventąjį“, sudaranti kone  trečdalį viso veikalo. Manoma, kad ji parašyta pirmiausia kaip atskiras kūrinys ir vėliau, ne ką tepakeista, įtraukta į „Žemės ratą“.

Ši ankstesnioji „Olavo Šventojo sagos“ redakcija vadinama „Atskirąja Olavo Šventojo saga“. Ji akivaizdžiai skiriasi nuo visų ligtolinių sagų apie šį karalių. Pasakojime, kaip ir „Sveriro sagos“ atveju, persipina kelios siužetinės linijos. Olavas čia iš pradžių vaizduojamas kaip vikingas, vėliau – įnirtingas misionierius, ir galiausiai – kaip kankinys ir šventasis. Taigi pirmąsyk susiduriame su dinamišku veikėjo portretu. Šventajam būdingi stebuklai ima reikštis tik  artinantis mirčiai ir ypač – po jos. (Prisimename, kad „Legendinėje Olavo Šventojo sagoje“ tokie stebuklai jį lydėjo nuo pat gimimo.) Olavo priešai vaizduojami daug objektyviau, su didesne simpatija negu ankstesnėse sagose.

„Žemės ratas“ visiškai nepanašus ir į Ario istoriją. Snoris ne sausai pasakoja apie praeities įvykius, o gyvai juos atkuria, remdamasis įvairiausiais šaltiniais ir savo paties vaizduote. Tačiau būtume neteisūs, jei sakytume, kad Snoris nė neketino perteikti istorinės tiesos, kad jo tikslas tebuvo sukurti įdomų, pagaulų, bet neteisingą pasakojimą apie praeitį. Gyvas praeities atkūrimas nebuvo suvokiamas kaip falsifikacija, ir sagų pasakotojai, stengdamiesi istoriją pateikti kuo gyviau, vaizdingiau, nesistengdavo nieko prikurti, sąmoningai pridėti nuo savęs nukrypdami nuo tiesos.

Labai tiksliai santykį tarp istorinės tiesos, meninės išmonės ir „Žemės rato“ turinio apibūdina M. I. Steblin-Kamenskis straipsnyje „‘Žemės ratas’ kaip literatūros paminklas“:

Viduramžių islando sąmonėje nebuvo skirstymo į pasakojimą apie praeitį, atitinkantį istorijai, kaipo mokslui, keliamus reikalavimus, ir  pasakojimą apie praeitį, atitinkantį grožinei literatūrai keliamus reikalavimus. Todėl pasakojimas apie praeitį buvo, taip sakant, „proistorija“. Mėginti atsakyti į klausimą, kas yra „Žemės ratas“ remiantis tokiomis sąvokomis kaip „istorija“ ir „istorinis romanas“, pavyzdžiui, – interpretuoti jį kaip kažką tarpinį tarp istorijos ir istorinio romano, arba kažką, apimantį ir viena, ir kita, – vadinasi, priskirti viduramžių islandui tai, kas buvo visiškai svetima jo sąmonei. Proistorija – tai kažkas labai skirtinga ir nuo istorijos, ir nuo istorinio romano, o tam tikra prasme netgi priešinga jiems.

Proistorija skiriasi nuo istorijos visų pirma tuo, jog užduotis, kurią ji sau kėlė, buvo nepalyginamai platesnė nei ta, kurią gali sau kelti istorija.

Proistorija pretendavo į tai, kad ji – teisybė, o ne išmonė, bet drauge siekė atkurti praeitį kaip gyvą, pilnakrauję tikrovę. Antai, nors „Žemės rato“ autorius neabejotinai suvokė savo pasakojimą apie praeitį kaip visiškai teisingą, jis praeities įvykius vaizdavo kaip konkrečių žmonių veiksmus ir žodžius, t. y., kaip gyvą tikrovę, kurią galima stebėti taip, kaip žmogus gali stebėti tai, kas vyksta jo regėjimo ir klausos ribose. Dalyvavimo „Žemės rate“ aprašomuose įvykiuose iliuziją stiprina dar ir tai, jog, kadangi įvykiai nekomentuojami, skaitytojui tenka pačiam susigaudyti, kas slypi už vienų ar kitų veiksmų ar žodžių, panašiai kaip kad paprastai tenka daryti tiesioginiam įvykių stebėtojui.

Стеблин-Каменский, М. И.1980.

Čia cit. iš interneto svetainės: < http://www.shel.gribok.net/VikingsPage/russian/sagas/heimskringla/heimskringla.htm >

Karalių sagos po „Žemės rato“. Snorio veikalas turėjo labai didelės įtakos vėlesniems sagų autoriams. Būdinga, kad po „Žemės rato“ sukurta vos viena kita karalių saga – tarp jų „Hakono Hakonarsono saga“ ir „Kniutlingų saga“. Galima pasakyti, kad karalių sagų žanras po „Žemės rato“ kaip ir išsisėmė, viskas jau buvo pasakyta. Užtat pats „Žemės ratas“ buvo gana dažnai perrašomas – nepaisant įspūdingos apimties, jo rankraščių yra daugiau nei ankstesniųjų karalių sagų. Pavyzdžiui, kai kurių mokslininkų tvirtinama, kad imituojant „Žemės rato“ kompoziciją „Kniutlingų sagoje“ vidurinė dalis skirta pasakojimui apie šventąjį karalių – Šv. Knutą (mat „Žemės rato“ vidurinę dalį sudaro „Saga apie Olavą Šventąjį“).

Kiek vėliau nei karalių sagos pradedamos užrašyti vad. islandų sagos (kartais jos dar vadinamos giminių sagomis). Čia kalbama daugiausia apie vad. „sagų amžiaus“ (~ 930 – 1030 m., pirmasis šimtmetis po Islandijos apgyvendinimo) Islandijos įvy­kius. Jų siužetas beveik visada rutuliojasi tragiškai, jos baigiasi pagrindinio herojaus mirtimi ar žūtimi. O pagrindinis giminių sagų herojus esti iškili asmenybė – narsus karžygys ar išminčius. Svetlana Steponavičienė rašo: „Sagų herojumi niekada nebūna menkas žmogus su nežymiu likimu. Sagos centre stovi žmogus, kuris, kad ir žūva, bet įveikia likimo siunčiamus išmėginimus.“ (Steponavičienė 1975: 303-304). Mums giminių sagų siužetas gali pasirodyti labai brutalus, žiaurus. Čia kalbama apie vaidus, nesantaiką, kruviną kerštą, žudynes. Dažnai veikėjai priversti žudyti vienas kitą netgi nenoromis, verčiami likimo užgaidos ar šventos keršto pareigos. Svarbus vaidmuo dažnoje giminių sagoje tenka moterims-kurstytojoms, raginančioms savo vyrus ar sūnus keršyti įžeidėjams. Mums gali susidaryti įspūdis, kad islandai buvo labai žiauri tauta. Tačiau tai tik paviršutiniškas įspūdis. Tiesiog vaidai ir žudynės laikytos svarbiu įvykiu, apie jas pasakota, o apie taikingus laikotarpius sagose pasakoma glaustai: „Nieko svarbaus nevyko; buvo ramu“.Turint omenyje, kad sagose ko gero aprašyti visi svarbūs Islandijos įvykiai (taigi – visos žudynės), nutikę per gerą šimtmetį, jų išeina ne tiek ir daug – nors, kita vertus, tai kad sagose pasakojama būtent apie šitokius įvykius irgi, matyt, ne atsitiktinumas.

Sagos – unikalus žanras. Viduramžių Europai būdinga didaktinė, moralizuojanti literatūra. Sagos yra visai kitokios. Giminių sagų tikslas – ne pamokyti, ne palinksminti, o papasakoti apie svarbius praeities įvykius. Paprastai giminių sagoms būdinga tokia kompozicija: herojaus jaunystė, vikingų žygiai, tarnyba pas užsienio konungus ir grįžimas į Islandiją. Nūdieniam skaitytojui į akis krenta gausybė informacijos, kuri grožinės literatūros kūriniui būtų bereikalinga; bet tas ir yra, kad sagos – tai ypatinga, savotiška literatūra (ar net neliteratūra). Giminių sagose labai daug pasakojama apie veikėjų giminystės ryšius, gyvenamąsias vietoves (beje, tai – visuomet realios, neišgalvotos vietovės) ir panašius sausus faktus. Meninio kūrinio kompozicijos požiūriu tai būtų tiesiog balastas. Tačiau sagų klausytojams, skaitytojams, sekėjams, užrašytojams buvo svarbu viskas, kas jų supratimu siejosi su reikšmingais praeities įvykiais. Sagų kompozicija gali pasirodyti „netobula“ ir dėl to, kad dažnai pasakojimas jose prasideda ir baigiasi lyg ir nemotyvuotai, lyg ir per daug pasakojama apie pagrindinio veikėjo protėvius bei palikuonis, kurių istorijos per silpnai susijusios su pagrindine istorija, taigi kaip ir bereikalingos. Daugelis sagų herojų sutinkami ne vienoje, o bent keliose sagose. Tad giminių sagos tematiškai yra susijusios tarpusavyje, jose veikia tie patys veikėjai, tik įvairiose sagose pagrindinis vaidmuo tenka  skirtingiems veikėjams ir skirtingiems įvykiams. Giminių sagos sudaro tarytum vieningą epopėją. A. Gurevičius rašo: „Sagos autorius suvokia savo sagą kaip didesnės Sagos apie islandus dalį, ir kiekvienas autorius sakytum papildo šią Sagą arba, tiksliau, detaliai paaiškina tą ar kitą jos dalį.“ (Гуревич 1979).

Neretai giminių sagos vadinamos „grynos“, arba „absoliučios“, prozos paminklais. Turima omenyje, kad jose nėra jokių pagražinimų: gamtovaizdžio aprašymų, palyginimų, metaforų ar pan. Jei gamta ir aprašoma, tai ne tam, kad lyriškai ar melancholiškai nuteiktų skaitytoją, o tik tam, kad paaiškintų kokį nors konkretų įvykį. M. Steblin-Kamenskis rašo: „Gamtos aprašymas kaip literatūrinė priemonė buvo neįmanomas, kol gamta buvo ãplinka, iš kurios žmogus savęs neišskirdavo. […] Jei „islandų sagose“ kartais ir pateikiami kokie nors duomenys apie landšaftą, kurio fone kažkas vyksta, tai tik tam, kad paaiškintų įvykius, aprašomus sagoje. Pavyzdžiui, kada „Njalio sagoje“ pasakoma, jog „ant tako prie brastos gulėjo plokšti akmenys“, tai tik tam, kad paaiškintų, dėl ko prijojusieji prie brastos negalėjo pasprukti nuo Gunaro. Tik sagoje aprašomiems įvykiams paaiškinti reikalinga informacija apie tai, kas tam tikru momentu vyko gamtoje (šalo ar težo, snigo ar lijo, nusileido saulė ar patekėjo mėnulis ar pan.“ (Стеблин-Каменский 1973). Sagų kalba – santūri. Tiesiogiai neaprašomi veikėjų išgyvenimai, jausmai, mintys, jų vidinis pasaulis, nejusti autoriaus požiūrio į jų veiksmus ar autoriaus vertinimo. Kaip pastebi S. Steponavičienė: „Faktai turi kalbėti patys – štai kodėl sagos tokios santūrios. Lygiai taip pat ramiai pasakojama ir apie nežymius atsitikimus, ir apie tragiškus, lemtingus įvykius, niekšiški darbai tiesiogiai nesmerkiami, didvyriški – nešlovinami. […] Niekad nevaizduojama sagose ir meilė, spėtina tik iš poelgių.“ (Steponavičienė 1975: 304). Ir vėlgi – mums gali pasirodyti, jog šis santūrumas, kuomet apie jausmus paliekama spręsti pačiam skaitytojui iš herojų veiksmų, – tai subtili literatūrinė priemonė. Bet greičiausiai viduramžių islandams herojų jausmai paprasčiausiai buvo neįdomūs, sagų tikslas buvo pavaizduoti įvykius (dar konkrečiau – kautynes), o ne žmones, ne jų išgyvenimus (Стеблин-Каменский 1973). Bet būtent dėl šito „nemeniškumo“, „nepoetiškumo“, dėl šitos savo autentikos, betarpiškumo, objektyvumo  sagos ir pasižymi nepakartojama estetine verte.

Dauguma šių sagų užrašytos XIII ar net XIV a., praėjus keletui šimtmečių nuo jose vaizduojamų įvykių. Dėl to labai sunku pasakyti, ar giminių sagose pasakojami įvykiai iš tiesų yra istoriški, ar  galbūt pasakojimai amžių būvyje tapo iškraipyti, supainioti, apsipynė legendomis, o gal apskritai visa, kas pasakojama giminių sagose, – tik meninė išmonė. Tarp tyrinėtojų  šiuo klausimu būta labai didelių nesutarimų.

Šio pogrupio sagos daugiausiai yra anoniminės. Žymiausi kūriniai – „Egilio saga“ (vienintelė iki šiol išleista lietuvių kalba), „Njalio saga“, „Gretiro saga“, „Gislio saga“, „Saga apie Lašišų  slėnio gyventojus“ ir kt. Prie šios grupės šliejasi ir vad. islandų gijos (Íslendinga þættir) – trumpi, kompoziciškai išbaigti pasakojimai, įpinti į stambesnius kūrinius – karalių sagas ar istorijos veikalus. Islandų gijų pagrindinis veikėjas taip būna koks nors islandas, tačiau, skirtingai nuo islandų sagų, siužetas čia paprastai esti smagus ar pamokantis.

Amžininkų sagose pasakojama apie XIII a. Islandijos įvykius – daugiausia apie islandų pilietinio karo epochą. Šios sagos taip vadinamos todėl, kad jose pasakojama apie netolimą praeitį lyginant su tuo, kada jos buvo užrašytos (taip pat XIII a.). Žymiausias šio pogrupio veikalas – sagų ciklas „Sturlungų saga“. Prie amžininkų sagų priskiriamos ir vyskupų sagos – pasakojimai apie Skálholto ir Hólaro vyskupus. Amžininkų sagos laikomos gana patikimu istorijos šaltiniu, nes jų autoriai patys buvo aprašomų įvykių liudininkai ar bent turėjo patikimų informantų.

Sagose apie Šiaurės kraštų senovę pasakojama apie tolimą, legendinę praeitį. Čia dažni mi­to­lo­giniai motyvai, kai kurie jų pažįstami ir kitų germanų tautų tradicijos. Pavyzdžiui, „Volsungų sagoje“ pasakojama apie Sigurdą – Favniro Žudiką, žinomą ir iš „Vyresniosios Edos“ giesmių, Nibelungų ciklo bei anglosaksų poemos „Beovulfas“. Šių sagų skiriami keli pogrupiai: herojinės, vikingų, melų sagos. Nors šių sagų siužetai archaiški ir žodinėje tradicijoje, matyt, klajojo ilgai, bet užrašyti jos imtos palyginti vėlai – ko gero, į jas žiūrėta kaip į nelabai svarbias, nelabai reikšmingas, nes daugelio jų siužetas akivaizdžiai neistoriškas. Taigi šios sagos pateikia nedaug istoriškai patikimos medžiagos, ir vis dėlto būtent kai kuriose sagose apie senovę minimi skandinavų susidūrimai su kuršiais. Į juos taipogi nedera visai numoti ranka. Privačiame pokalbyje su garsiu rusų skandinavistu Jurijumi Konstantinovičiu Kuzmenka šių eilučių autorius išgirdo labai taiklią mintį: sagas apie senovę galima palyginti su Homero epu. Regis, viskas jame sukurta, išgalvota, viskas – pasaka, bet Troją Schliemannas taigi atrado.

Riterių sagomis vadinami XIII a. vertimai iš kitų Europos kalbų. Karaliaus Hakono IV paliepimu į norvegų kalbą buvo verčiami romanai apie karalių Arturą ir jo Apvaliojo stalo riterius, apie Tristaną ir Izoldą bei kt. Šioms „sagoms“ būdingas puošnus, daugiažodis stilius – tuo jos labai skiriasi nuo giminių sagų (nekalbant jau apie visai kitokią tematiką). Veikiausiais būtent išpopuliarėjusios riterių sagos paskatino skandinavus imti užrašinėti ir savąsias herojines sagas.

Yra buvę pasiūlymų sagas skirstyti ir kitaip, tačiau čia pateikta klasifikacija yra labiausiai paplitusi.

Reikia pastebėti, kad toks skirstymas nėra nuoseklus ir remiasi ne vienu kriterijumi. Todėl kai kurios sagos gali būti priskirtos skirtingoms grupėms. Pavyzdžiui, Hryggjarstykki ar „Sveriro saga“ kartais vadinamos ne tik karalių, bet ir amžininkų sagomis, nes jose pasakojama apie valdovus, valdžiusius beveik tuo pat metu, kai šios sagos buvo užrašytos. Arba „Inglingų saga“ iš „Žemės rato“ laikoma karalių saga, bet paprastai priduriama, jog ji turi daug panašumo su sagomis apie senovę. Ir iš tiesų, pirmieji joje aprašomi karaliai – ne istoriniai skandinavų valdovai, bet Odinas, Njordas, Frėjas ir kiti (o juk tai – skandinavų dievybių vardai). Be to, nepamirština, kad patys senovės skandinavai, t. y. sagų pasako­tojai ir klausytojai, sagų į tokias grupes neskirstė. Jiems visos sagos buvo tiesiog sagos – pasakojimai apie svarbius praeities įvykius.

Sagų autorystė

… autorystė viduramžiais […] buvo nepalyginti mažiau indi­vi­du­alios, labiau korporacinės prigimties negu povidur­am­žinė, ir ypač poromantinė, autorystė.

Whaley 1991: 17

Nemaža dalis senovės islandų literatūros kūrinių yra anoniminiai. Nežinomas beveik nė vienos islandų (kitaip – giminių) sagos autorius. Apie kai kurių autorystę spėjama tik iš netiesioginių duomenų – leksikos bendrybių su kitais kūriniais, kurių autorystė nustatyta, ar pan. Dažniau  – nors irgi anaiptol ne visada – žinomi karalių sagų autoriai: matyt, pats jų kūrimas laikytas svarbiu, įsidėmėtinu įvykiu [6]. Tačiau net ir tais atvejais, kai kūrinio autorius tikrai žinomas,  reikia turėti omenyje,  kad autorystės samprata šiuo atveju visiškai skiriasi nuo mūsų laikais įprastos. Tekstų nesaugojo autorinių teisių įstatymai, ir vėlesni autoriai nesivaržydami naudodavosi ankstesniųjų darbais, kartais juos daugmaž pažodžiui perpasakodami, kartais paredaguodami pagal savo poreikius – priderindami prie kito konteksto, pataisydami pagal kitus šaltinius. Daugelis kūrinių yra grynai kompiliacinio pobūdžio. Antra vertus, XII – XIV a. nebuvo ne tik kompiuterių, bet ir spausdinimo mašinų. Kūriniai būdavo rašomi ir perrašomi ranka. Kiekvienas raštininkas buvo – ar bent turėjo galimybę būti – drauge ir redaktorius, ir kompiliatorius. Diana Whaley rašo: „Atskiras tekstas yra ne tiek išbaigta visuma, kiek tam tikro proceso stadija, mat, kol nėra spaudos, kiekvienas rankraštis gali būti bet kuo, nuo daugmaž tikslios kopijos iki visiškai naujo kūrinio, o tarp šių kraštutinumų yra visokiausios pataisytos redakcijos. Visiškai nauji tekstai yra reti, ir tai, kaip viduramžių rašytojas naudojasi tradiciniais šaltiniais, kaip jis derina perrašytojo, redaktoriaus ir kūrybingo autoriaus vaidmenis, leidžia jo veiklą vadinti kompiliavimu […]“ (Whaley 1991: 19). Atkreiptinas dėmesys, kad senovės islandų kalboje netgi nėra atskiro žodžio, reiškiančio „rašyti, kurti, būti [prozos] autoriumi“.[7] Vartojami pasakymai láta skrifa, láta rita (parašydinti, liepti užrašyti) ir saman setja (sudėti, komponuoti, kompiliuoti) tiksliausiai atspindi tokios neįsisąmonintos autorystės pobūdį. Neretai būna ne taip paprasta pasakyti, ar turėtume kalbėti apie kelis to paties kūrinio nuorašus, ar apie skirtingus kūrinius. Pasitaiko atvejų, kai egzistuoja keletas tos pačios sagos versijų. Taigi raštininko darbą nuo autoriaus dažnai teskyrė vienas žingsnis, ir neretas nuorašas gali bent iš dalies būti pavadintas nauju kūriniu.

Istorinė tiesa, meninė išmonė ar sinkretinė tiesa?

Viena iš įdomiausių ir svarbiausių problemų kalbant apie sagų literatūrą – ar sagos yra patikimi istorijos šaltiniai, t. y., ar viskas, apie ką pasakojama sagose, iš tiesų vyko, ar sagos veikiau panašios į istorinius romanus, skirtus intelektualiai pramogai, bet su tikrąja Skandinavijos senove nedaug teturinčius bendro? Dvi pa­grin­dinės teorijos, kalbant apie sagų, – visų pirma islandų sagų, nes apie šio sagų pogrupio genezę apskritai diskutuota daugiausiai, – atsiradimą, yra vadinamoji laisvosios prozos (Freiprosa) teorija ir knyginės prozos (Buchprosa) teorija. Pasak pirmosios, sagos jau žodinėje tradicijoje susiformavo tokios, kokios vėliau (XIII a.) buvo užrašytos ir kokios pasie­kė mūsų laikus. Iš to išplaukia: 1) kad jokių konkrečių autorių sagos niekada neturėjo, jos – kolektyvinės kūrybos vaisius, 2) kad sagos yra gana patikimi istorijos šaltiniai, nes jos susiklostė tada, kai ir vyko jose vaiz­duo­jami įvykiai, arba praėjus palyginti neilgam laikui po to. Antroji teorija žodinę tradiciją lai­ko tik vienu iš šaltinių, kuriais naudojosi XIII a. gyvenę jų autoriai. Šios teorijos šalininkai į sagas žiūri kaip į meno kūrinius, taigi siūlo visiškai nesikliauti jomis kaip istoriniais šal­ti­niais – lygiai kaip istoriniais šaltiniais nelaikome O. Wilde’o ar H. Senkevičiaus istorinių romanų.

Iš tiesų, mes dabar galime į sagas žiūrėti kaip į grožinės literatūros kūrinius, meninę išmonę. Vargu, ar jos buvo taip pat suvokiamos ir viduramžiais. Žymus rusų skandinavistas M. Steblin-Kamenskis teigia, kad sagų visuomenėje nebūta skirtumo tarp meninės ir istorinės tiesos. Sagų pasakotojai ir klausytojai žinojo tik vienos rūšies tiesą, kurią šis mokslininkas siūlo vadinti „sinkretine“. Juk sagose apstu tokių dalykų, kuriuos mes vadintume „menine išmone“ arba „menine tiesa“: visų pirma, tai veikėjų dialogai, kurių ne tik niekas nebuvo užfiksavęs, bet galbūt ir niekada nebuvo girdėjęs (pavyzdžiui, „Kniutlingų sagoje“ pasakojama, ką kalbėjosi konungas su kunigu, nors čia pat pasakyta, kad jiedu kalbėjosi vienudu, slapta). Tačiau viduramžių Islandijoje greičiausiai viskas, kas pasakojama sagose, laikyta tiesa. Nors sagų kūrėjai ir leisdavo sau įterpti tokius išgalvotus dialogus, kitas detales, vis dėlto jie matyt jautėsi tik pasakoją apie iš tiesų įvykusius įvykius, o ne kurią meno kūrinius. Tiek karalių, tiek islandų sagos nebūdavo „kuriamos“, o tik pasakojamos ar užrašomos. Atitinkamai, ir sagų „autorių“ (tiksliau – pasakotojų ir užrašytojų) tikslas buvo ne tiek sukurti meniškai išbaigtus kūrinius, kiek papasakoti apie svarbius praeities įvykius. Štai kodėl tiek daug neva balastinės informacijos (apie giminystės ryšius, vietoves ir pan.) – ne dėl to, kad jos reikėtų kūrinio išbaigtumui, o paprasčiausiai dėl to, kad visa ši informacija laikyta tiesa. Tokią autorystę M. Steblin-Kamenskis vadina „neįsisąmoninta“. Aišku, neįsisąmoninta autorystė nereiškia, kad sagų užrašytojai neįdėdavo jokio indėlio į galutinį sagos apipavidalinimą. Aaronas Gurevičius rašo:

Akivaizdu, kad autorinis aktyvumas, poveikis tekstui, jo kūrimas iš vienos pusės, ir autorinė savimonė, supratimas apie šį aktyvumą, jo prigimtį, apimtį ir reikšmę iš kitos, – skirtingi dalykai. Autoriaus aktyvumas nukreiptas į medžiagą, savęs vertinimas – į kūrėją. Epinio kūrinio prigimtis nepaneigia autoriaus kūrybinės inciatyvos. Apipavidalindamas žodinį pasakojimą, autorius, savaime suprantama, stengdavosi suteikti jam išbaigtumo ir įtikimumo, ir šiuo tikslu pasitelkdavo visas turimas priemones, kurios sagų užrašymo laikais buvo pakankamai įvairios. Bet, kadangi forma, siužetas herojai, įvykiai, vaizduojamo veiksmo vieta ir laikas buvo jam duoti, taip pat kaip ir pasaulėžiūrinės nuostatos, etika, patsai sagos patosas, tai jam negalėjo ateiti į galvą, kad jis ir yra autorius, kūrėjas, – jis suvokė save kaip užrašytoją, kaip sagos sudarytoją, kaip grandį ilgoje kolektyvinės tradicijos grandinėje.

Гуревич, А. Я. 1979.

Čia cit. iš interneto svetainės: < http://norse.narod.ru/articles/gurevich/eddasaga/6.html >

Skaldų poezija

Norėtųsi atskirai pasakyti keletą žodžių apie skaldų posmus kaip istorinį šaltinį. Paprastai akcentuojamas skaldų poezijos patikimumas lyginant su kitomis šaltinių grupėmis. Mat skaldai savo giesmėse pasakodavo apie įvykius, kuriuose būdavo patys dalyvavę arba gavę informaciją apie juos „iš pirmų lūpų“. Neretai ir šiuolaikinių mokslininkų cituojami paties Snorio žodžiai iš „Žemės rato“: „Mes laikome tiesa visa tai, kas pasakojama šiose giesmėse apie [valdovų ar jų sūnų] žygius ir mūšius. Ir nors skaldai buvo labiausiai įpratę girti tą valdovą, kurio akivaizdoje stovi, nė vienas skaldas nebūtų išdrįsęs kalbėti apie tokius jo žygdarbius, apie kuriuos visi, kas klauso, o ir pats konungas, žino, kad tai grynas melas ir nebūti dalykai. Tai būtų pajuoka, o ne pagyrimas.“ (Heimskringla, „Prologas“, iš senosios islandų kalbos vertė Rasa Ruseckienė).

Teigiama, kad skaldų žodžiai dėl metrinių ypatybių per amžius nepakito, net ir perduodami iš lūpų į lūpas. Visgi tyrinėtojai ne visuomet taip pasitiki skaldų poezijos autentiškumu, kaip Snoris. J. Steenstrupas netgi rašė: „Istorikas, kuris nori pasinaudoti sagų (sic! – U. M.) posmais kaip svarbiausiu įrodymu ir istorinio pasakojimo pagrindu, iš tikrųjų veltui švaisto laiką.“ (čia  cit. iš Moberg 1941: 17). Viena iš problemų, su kuriomis susiduria istorikas, besiremiantis skaldų posmais – šių posmų (o kai kuriais atvejais gal ir pačių skaldų asmenybių) autentiškumas. Ne visada galime būti tikri, kad skaldų posmai, cituojami sagose, tikrai buvo sukurti tada ir to asmens, kaip teigia sagos. Tiesa, ši problema labiausiai liečia pavienius posmus, vadinamąsias „paskirąsias strofas“ (lausavísur). Žymiausių skaldų poemų apie konungus autentiškumas tokių abejonių mokslininkams paprastai nekelia. (Žr. Moberg 1941: 17f ir jo nuorodas į Nat. Beckmano darbus).

Kita akivaizdi problema – skaldų posmų interpretavimas. Dėl įmantrios sintaksės ir ne visuomet aiškių keningų, skaldų poeziją gali būti sunku suprasti ne tik dabarties skaitytojams bei tyrinėtojams, bet ir patiems sagų autoriams. Ne taip jau retai sagose pasitaiko atvejų, kai cituojamai posmai ne patvirtina prozinį sagos tekstą, kaip įsivaizduoja autorius, o tiesiog jam prieštarauja. Tokiu atveju mūsų laikų mokslininkams gali kilti pagunda, kur tik įmanoma, „pataisyti“ skaldų posmus („atrasti pirminį jų pavidalą“), kad šio prieštaravimo nebeliktų. Šitoks „redagavimas“ labai būdingas Finnuro Jónssono parengtiems skaldų poezijos leidimams. Vėlesni tyrinėtojai labai skeptiškai žiūri į tokį metodą. Tais atvejais, kai posmo reikšmė yra mums nesuvokiama, tikslingiau ir moksliškiau yra pripažinti, kad nesuprantame, ką skaldas turėjo omenyje, negu paredaguoti skaldo žodžius taip, kad jie atitiktų mūsų įsivaizdavimą apie tai, ką jie neva „turėtų“ reikšti.

Kuršių paminėjimai sagose

Negalima tvirtinti, jog lietuvių istorikams kuršių (ar kitų baltų bei Pabaltijo tautų) paminėjimai sagose visai nežinomi. Yra netgi specialiai šiai temai skirtų straipsnių (pvz., Mickevičius 2001);  ji liečiama kai kuriose disertacijose (Šarūno Radvilavičiaus magistro disertacijoje, apgintoje Oslo universitete; Arturo Mickevičiaus daktaro disertacijoje, 1993 m. apgintoje Vilniuje).  Vis dėlto šis šaltinis yra, be abejonės, pernelyg mažai pažįstamas. A. Mickevičius yra tyrinėjęs baltų paminėjimus runų įrašuose. Viena iš svarbiausių kliūčių lietuvių mokslininkams, matyt, yra kalbos barjeras. Vis dar beveik neturime senosios skandinavų literatūros vertimų į lietuvių kalbą. Reikšmingiausias vertimas tebėra dar 1975 m. „Vagos“ leidyklos išleista „Egilio saga“ – svarbus, bet tik vienas kūrinys. Palyginimui – estų kalba 1982 m. išleista „Gretiro saga“, 2001 m. – „Njalio saga“ (abi vertė A. Alas). Beje, estai yra išsivertę ir „Vyresniąją“, ir „Jaunesniąją Edą“. Neseniai internete teko skaityti, kad „Vyresniąją Edą“ iš originalo kalbos išsivertė bulgarai. Tiesa, ir lietuvių kalba laukiame gana greitai pasirodant senųjų skandinavų tekstų antologijos (ji veikiausiai vadinsis „Mimiro šaltinis“) bei „Kniutlingų sagos“.

O kol kas iš citatų lietuvių autorių straipsniuose akivaizdu, kad mums vis dar nesuprantami netgi sagų pavadinimai (vienoje pakankamai rimtoje, mokslinėje knygoje rašoma „Hervararo saga“, „Knytlingaro saga“ – greičiausiai čia bus aklai išsiversta iš anglų k. „The Saga of Knýtlingar“ ar pan…). Neatsikratoma ir, sakyčiau, gana naivių stereotipų. Rašoma: „Vienas iš įdomiausių šaltinių yra poetiškosios Islandijos sagos“ (Bliujienė 1999: 15, išryškinta mano – U. M.). Argi tikrai Islandijos sagos tokios jau poetiškos? Regis, priešingai, dauguma tyrinėtojų jas vadina „absoliučiosios“, arba „grynosios prozos“ paminklais.

Rengiant šią publikaciją, buvo pasinaudota kompiuterine technika. Internete galima rasti gana daug senųjų skandinavų tekstų, taip pat ir sagų. Buvo pamėginta surasti visas vietas, kur minimi kuršiai (Kúrir) arba Kuršas (Kúrland, Kúrlönd). Be to, į šią publikaciją įtraukta ir viena saga („Kniutlingų saga“), kurios nepavyko rasti internete, bet kurioje irgi yra porąsyk minimi kuršiai. Aišku, galimas daiktas, kad tokių sagų yra ir dar daugiau, be to, vertėtų surasti visas vietas, kur minimos ir kitos baltų ar Pabaltijo tautos (lyviai ir kt.), upėvardžiai (tokie kaip Dauguva) ar pan. Savai istorijai pažinti būtų svarbu žinoti ir tai, ką sagos pasakoja apie baltų kaimynus – vendus, lenkus, finougrų tautas. O galbūt dar svarbiau būtų išversti ir parengti mokslinius, komentuotus leidimus bent tų sagų, kurios cituojamos šioje publikacijoje. Nepakanka perskaityti pavienes, iš konteksto ištrauktas citatas, būtina plačiau susipažinti su vikingų pasauliu, jų užmojais, o tam reikia išsiversti bent keletą sagų ištisai, ne vien po citatą, po trupinėlį. Tai – ateities (tikėkimės, ne pernelyg tolimos) darbai.

Taigi senosios islandų kalbos tekstai šiai publikacijai paimti iš „Netútgáfan“ interneto svetainės (http://www.snerpa.is/); vienintelė išimtis – „Kniutlingų saga“; kadangi šios sagos minėtoje svetainėje (ir, regis, apkritai internete) nėra, jos tekstas pateikiamas pagal leidinį: Danakonunga sÄgur. SkjÄldunga saga. Knýtlinga saga. Ágrip af sÄgu Danakonunga. – Bjarni Guðnason gaf út. – Reykjavík: Hið Íslenzka fornritafélag. – 1982. (Iš serijos Íslenzk fornrit, XXXV. bindi.) Akylus skaitytojas pastebės, kad skiriasi Íslenzk fornrit bei Netútgáfan vartojama ortografija; vertėjas nesiryžo jos vienodinti, juoba, kad skirtumai ne tokie jau dideli (Netútgáfan vartojama ortografija gerokai artimesnė dabartinei islandų kalbai).

Čia pateikiami vertimai yra ne tiek meniniai, kiek filologiniai, t. y., stengiamasi originalą perteikti kuo tiksliau, beveik paraidžiui. Kai kuriais atvejais skliaustuose paaiškinami islandiški terminai, pvz. „hovdingai (karvedžiai)“ arba „hovdingas (valdovas)“. Visi tokie skliaustuose pateikti paaiškinimai yra vertėjo. Danmörk nuosekliai verčiama ‘Danija’, Danaveldi – ‘Danų valstybė’, Svíþjóð – ‘Svitjodas’ (mat tai ne visai tas pat, kas ‘Švedija’, o veikiau ‘dabartinė Švedija minus Getalandas’), Svíaveldi – ‘Švedų valstybė’.

Pirmiausia pateikiame kelias ištraukas iš vadinamųjų sagų apie Šiaurės kraštų senovę. Jos istoriškai bene mažiausiai patikimos ir pasakoja apie seniausius laikus.

Göngu-Hrólfs saga

Þeir herja um sumarit. Býtti Hrólfr silfrinu úr sjóðnum á tvær hendr, ok var þeim öllum vel til hans nema Jólgeir, því at Hrólfr var bæði latr ok svefnugr, en kunni eigi í skipi at gera. Aldri var hann í bardögum né nokkurum mannraunum. Jólgeirr fór illa með herskap sínum ok rænti mest búþegna ok kaupmenn, en herjuðu oftast um Kúrlönd ok fengu of fjár.

Saga apie Hrolvą Pėstįjį

Jie kariauja vasarą. Hrolvas dalijo sidabrą iš kapšų abiem rankom, ir visi buvo jam palankūs, išskyrus Jolgeirą, mat Hrolvas buvo ir tinginys, ir miegalius, ir nemokėjo triūsti laive. Niekuomet jis nedalyvaudavo kautynėse ar kokiuose nors vyriškumo išbandymuose. Jolgeiras labai siautėjo su savo karo žygiais ir smarkiai apiplėšinėjo ūkininkus bei prekijus, o dažniausiai kariaudavo Kurlande (Kurše) ir prisigobdavo ten turto.

 

Hervarar saga ok Heiðreks

Ívarr inn víðfaðmi kom með her sinn í Svíaveldi, sem segir í konunga sögum, en Ingjaldr konungr inn illráði hræddist her hans ok brenndi sik sjálfr inni með allri hirð sinni á þeim bæ, er á Ræningi heitir. Ívarr inn víðfaðmi lagði þá undir sik allt Svíaveldi. Hann vann ok Danaveldi ok Kúrland, Saxland ok Eistland ok öll austrríki allt til Garðaríkis. Hann réð ok vestra Saxlandi ok vann hlut Englands; þat er kallat Norðumbraland. Ívarr lagði þá undir sik allt Danaveldi, ok síðan setti hann þar yfir Valdar konung ok gifti honum Álfhildi, dóttur sína. Þeira sonr var Haraldr hilditönn ok Randvér, er fell í Englandi. En Valdarr andaðist í Danmörk; tók þá Randvér Danaríki ok gerðist konungr yfir. En Haraldr hilditönn lét gefa sér konungsnafn í Gautlandi, ok síðan lagði hann undir sik öll framar nefnd ríki, er Ívarr konungr inn víðfaðmi hafði átt.

 

Saga apie Hervor ir Heidreką

Ivaras Plačiasiekis atvyko su savo kariauna į Švedų valstybę, kaip pasakojama konungų sagose, o konungas Ingjaldas Nedorasis (paž.: Blogų Patarimų Davėjas) išsigando jo kariaunos ir susidegino pats su visa savo palyda dvare, kuris vadinasi Reningas. Tada Ivaras Plačiasiekis pajungė savo valdžion visą Švedų valstybę. Taip pat jis nukariavo Danų valstybę ir Kurlandą (Kuršą), Sakslandą ir Eistlandą (Estiją), ir visas rytų šalis iki pat Gardarikio (Rusios). Taip pat jis valdė ir Sakslando vakarus, ir nukariavo dalį Anglijos; ji vadinama Nordumbralandu (Nortumbrija). Tada Ivaras pajungė savo valdžion visą Danų valstybę, o vėliau jis jos valdovu paskyrė konungą Valdarą ir išleido už jo Alvhildą, savo dukterį. Jų sūnus buvo Haraldas Karo Dantis ir Randveras, kuris žuvo Anglijoje. O Valdaras mirė Danijoje; tada Randveras perėmė Daniją ir pasidarė jos konungu. O Haraldas Karo Dantis prisiėmė (paž.: leidosi suteikiamas) konungo vardą Gautlande (Getalande, dab. šved. k. Götaland), ir vėliau pajungė savo valdžion visas anksčiau suminėtas šalis, kurios buvo priklausiusios konungui Ivarui Plačiasiekui.

 

Norna-Gests þáttur

Sjám vér þá mörg skip sigla norðan. Váru Gandálfs synir fyrir þeim. Sækja þá hvárirtveggja. Sigurðr hringr var eigi þar, því at hann varð at verja land sitt, Svíþjóð, því at Kúrir ok Kvænir herjuðu þangat. Sigurðr var þá gamall mjök. Síðan lýstr saman liðinu, ok verðr þar mikil orrosta ok mannskæð. Gandálfs synir gengu fast fram, því at þeir váru bæði meiri ok sterkari en aðrir menn.

Gija apie Norna-Gestą

Tada mes matome daug laivų plaukiant iš šiaurės. Jiems vadovavo Gandalvo sūnūs. Tada jie puola vieni kitus. Sigurdo Žiedo ten nebuvo, mat jis gynė savo šalį, nes ten siautėjo kuršiai ir kvenai. Sigurdas tuomet buvo labai senas. Paskui sušaukė kariauną, ir ten užvirė didelės ir kruvinos kautynės. Galdalvo sūnūs ryžtingai žengė pirmyn, nes jie buvo ir aukštesni, ir stipresni nei kiti žmonės.

 

Örvar-Odds saga

Garðaríki er svá mikit land, at þat var þá margra konunga ríki. Marró hét konungr. Hann réð fyrir Móramar; þat land er í Garðaríki. Ráðstafr hét konungr. Ráðstofa heitir þar, er hann réð fyrir. Eddval hét konungr. Hann réð fyrir því ríki, er Súrsdal heitir. Hólmgeirr hét sá konungr, er næst Kvillánus réð fyrir Hólmgarði. Paltes hét konungr. Hann réð fyrir Palteskjuborg. Kænmarr hét konungr. Hann réð fyrir Kænugörðum, en þar byggði fyrst Magok, sonr Japhets Nóasonar. Þessir konungar allir, sem nú eru nefndir, váru skattgildir undir Kvillánus konung.

Ok áðr en Oddr kæmi til Hólmgarðs, þá hafði Kvillánus lið safnat um ina næstu þrjá vetr. Þykkir mönnum sem hann hafi vitat fyrir þangatkvámu Odds. Þar váru allir fyrr nefndir konungar með honum. Svartr Geirríðarson var ok þar. Hann var svá kallaðr, síðan Ögmundr Eyþjófsbani hvarf. Þar var ok mikill herr af Kirjálalandi ok Rafestalandi, Refalandi, Vírlandi, Eistlandi, Líflandi, Vitlandi, Kúrlandi, Lánlandi, Ermlandi ok Púlínalandi. Þetta var svá mikill herr, at eigi mátti hundruðum telja. Undruðust menn mjök, hvat þetta ógrynni hers, er saman var dregit, skyldi.

 

Saga apie Orvar-Odą

Gardarikis (Rusia) yra tokia didelė šalis, kad ten tuo metu buvo daugelio konungų valdos. Vienas konungas buvo vardu Maro. Jis valdė Moramarą; tas kraštas yra Gardarikyje. Vienas konungas buvo vardu Radstavas. Jo valdos vadinasi Radstova. Vienas konungas buvo vardu Edvalis. Jis valdė tą kraštą, kuris vadinasi Sursdalis. Holmgeiras buvo vardu tasai konungas, kuris po Kvilanaus valdė Holmgardą (Novgorodą). Vienas konungas buvo vardu Paltesas. Jis valdė Palteskjuborgą. Vienas konungas buvo vardu Kenmaras. Jis valdė Kenugardarą (Kijevą?), o ten iš pradžių gyveno Magokas, Jafeto sūnus, Nojaus vaikaitis. Visi šie konungai, kurie dabar yra išvardinti, mokėjo mokesčius konungui Kvilanui.

O prieš Odui atvykstant į Holmgardą, Kvilanus telkė kariauną tris žiemas. Žmonėms atrodė, kad jis daug reikšmės skiriąs Odo atvykimui. Ten su juo buvo visi anksčiau išvardinti konungai. Svartas Geiridės sūnus irgi buvo tenai. Jis buvo taip pramintas nuo tada, kai pradingo Ogmundas Eitjovo Žudikas. Ten buvo ir didžiulė kariuomenė iš Kirjalalando (Karelijos) ir Ravestalando, Revalando, Virlando, Eistlando (Estijos; estų / aisčių šalies), Livlando, Vitlando, Kurlando (Kuršo, kuršių žemės), Lanlando, Ermlando ir Pulinalando (Lenkijos). Tai buvo tokia didelė kariuomenė, kad negalėjai suskaičiuoti šimtais. Žmonės labai stebėjosi, kam sutelkta tokia milžiniška kariuomenė.

 

Sörla saga sterka

En at morgni komanda, er lítt var ljóst, sendi Högni tólf menn til hallarinnar, ok var Svalr fyrir liði þeira. Bað Högni, at þeir segðu þeim Sörla inum sterka ok Erlingi konungi, föður hans, at hann byði þeim bardaga þegar samstundis. Fóru nú sendimenn ok létta eigi fyrr en þeir koma í höllina, þar er Erlingr konungr inni sat með öllum sínum höfðingjum ok lendum lýð.

Heilsar Svalr upp á konung ok mælti svá: „Högni, sonr Hálfdanar konungs, hefir oss hingat sent ok lætr kunngera þér, konungr, at hann býðr Sörla inum sterka bardaga, ef hann er hér innan lands, ella sjálfum þér, ef hann er eigi heima, ok vill nú Högni hefna á ykkr feðgum makligra svívirðinga. Uggir mik eigi muni ykkr betr fara en þeim leiðu þrælum, er verja skyldu land þitt ok drekann Skrauta, hverir fljótt fellu fyrir oss sem ragar skógargeitr. Lítast mér þínir menn, konungr, heldr huglausir vera ok heldr hentir til at þjóna hér í höll þinni heldr en bardaga halda við vaska stríðsmenn þá af Kúrlandi ok Köldu-Svíþjóð. Því er þat mitt it bezta ráð, at þú gefir þik fanginn ok allt þitt ríki á vald Högna, undir þá miskunn, sem honum þykkir þú makligr til vera at þiggja.“

 

Saga apie Sorlį Stipruolį

O ateinantį rytą, kai truputį prašvito, Hognis pasiuntė dvylika vyrų į menę, ir jų vadas buvo Svalas. Hognis paprašė, kad jie pasakytų Sorliui Stipruoliui ir konungui Erlingui, jo tėvui, jog jis siūląs jiems kautynes iškart tą pat valandą. Dabar pasiuntiniai nuėjo ir nesustojo, kol įėjo į menę, kurioje sėdėjo konungas Erlingas su visais savo hovdingais (karvedžiais) ir lendrmanais (didikais).

Svalas pasveikino konungą ir taip prabilo: „Hognis, konungo Halvdano sūnus, pasiuntė mus čionai ir liepė paskelbti tau, konunge, kad jis kviečia kautis Sorlį Stipruolį, jeigu jis yra čia šalyje, arba patį tave, jei jo nėra namuose, ir dabar Hognis nori deramai atkeršyti jums, tėvui ir sū

Views All Time
Views All Time
121
Views Today
Views Today
1
0 0

No Comments Yet

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *