Teisės samprata

Norint nagrinėti teisės mokslą, kaip ir kiekvieną mokslą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką mes nagrinėsime, kadangi pastangos perprasti objektą, kurio reikšmė nežinoma, yra bevaisės ir betikslės.

Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas “Teisės enciklopedijos paskaitose” mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin protingą asmenį Epimetėą, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais kovai dėl būvio. Vienai būtybei Epimetėas davęs aštrius nagus, kitai – didelius sparnus, dar kitai – stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkę dovanų ir jis apdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties žmogus – tai nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai. Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai suprantamas bei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės negali gyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.

Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo teisė skiriasi nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuo teisinė pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi? Kas yra normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos? Daugelio mokslininkų darbų pagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į šiuos klausimus. Buvo stengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi nors nemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti – apibrėžti ribą, kas yra teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja posakis “Kai matau dramblį, aš galiu jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti”. Taigi, nors teisininkai ir puikiai išmano teisę, tačiau ir joje yra dalykų, ryšių, kurių jie iki galo nesupranta.

Kartais galima naudoti grynai verbalinį apibrėžimą, kuris paaiškina žodžius, išreikšdamas juos plačiai paplitusiomis ir visiems suprantamomis sąvokomis. Neaiškūs žodžiai apibrėžiami nusakant jų priklausymą kokiai nors grupei bei taip pat parodant objekto išskirtines savybes, kurios jį atskiria nuo grupės. Pavyzdžiui, “dramblys yra keturkojis gyvūnas, turintis dideles iltis, straublį ir uodegą”. Šis apibrėžimo būdas yra pats paprasčiausias, tačiau jis tinka ne bet kokiems žodžiams paaiškinti. Ar apibrėžimas bus tikslus priklauso nuo tam tikrų sąlygų: apibrėžiamas daiktas turi priklausyti didesnei grupei, kurios pobūdis būtų aiškus. Teisės sąvokos atžvilgiu šis apibrėžimo būdas visiškai netinka, kadangi nėra tokios gerai žinomos ir bendros kategorijos, kuri apimtų teisę. Šia kategorija galėtų būti bendroji elgesio normų šeima, tačiau normos samprata taip pat reikalauja atskiro paaiškinimo. Be šio apibrėžimo būdo dar yra ir nemažai kitų, tačiau trys pagrindinės problemos, slypinčios klausime “kas yra teisė?” reikalauja platesnio apibūdinimo, kadangi jos yra labai skirtingos.

Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų, formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų, visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių sistemos, samprata ilgą laiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į teisę, kaip į sustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinis reiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, jo emocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar nesuprantantys žodžių valstybė, įstatymas, teisė, suvokia, kas yra teisinga ir kas ne, kad egzistuoja bendri didžiajai pasaulio tautų daugumai draudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisės mokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisės sampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.

Teisės sąvoką apibrėžti stengiasi nemažai mokslininkų, tačiau galutinės nuomonės kol kas neprieinama. Tačiau jei yra “teisės” sąvoka, tai turi būti ir jos turinys, kurį reikėtų išnagrinėti norint geriau suprasti pačią sąvoką.

Protaujantis žmogus gyvenime visada veikia turėdamas tikslą ir jo siekdamas. Veikdamas savo tikslo link žmogus laikosi tam tikrų taisyklių, kurios vadinamos normomis. Pagal tikslus normos yra labai skirtingos, tačiau pagrinde jos skiriamos į dvi grupes: techninės normos (taisyklės) ir etinės normos.

Techninė norma yra tokia taisyklė, kuri nusako, kaip siekti tikslo, kad jį pasiekti kuo efektyviau bei sulaukti geriausių rezultatų. Kiekvienas darbas, kurį atlieka žmogus, yra apibrėžtas techninėmis normomis, kurios pasako žmogui, kaip jam geriausiai atlikti tą darbą. Kadangi žmogaus darbų (ir tikslų) yra be galo daug, todėl ir techninių normų yra labai daug.

Tačiau siekdamas savo asmeninių tikslų žmogus susiduria su tokia problema, kaip tikslų prieštaravimas kitiems tikslams, kadangi vieno žmogaus tikslo siekimas trukdo kitam žmogui siekti savo tikslo. Pavyzdžiui ta pačia prekybos vieta nori naudotis du prekeiviai, tačiau abu joje tilpti negali, todėl kažkuris vienas iš jų savo tikslo pasiekti negali dėl kito prekeivio tikslo įvykdymo.

Atsiranda žmonių poreikis derinti tikslus, kadangi nors jie pagal Hobbesą yra vienas kitam priešai, tačiau jie taip pat yra vienos visuomenės nariai. Iš to, kaip visuomenėje išsprendžiamas skirtingų tikslų susidūrimas galime spręsti apie žmonių veikimo papročius. Taisyklės, kurios nustato žmonių gyvenimo įvairių tikslų santykius, yra vadinamos etikos normomis (taisyklės).

Technikos normos yra žmogaus veikimo taisyklės atskiriems tikslams vykdyti, o etikos normos yra taisyklės, kurios padeda suderinti skirtingus žmonių tikslus. Šios skirtingos taisyklės nepakeičia vienos kitų, jos tik papildo viena kitą. Etikos normos riboja žmonių veiksmus vykdant technikos normas. Technikos normos kinta keičiantis atliekamam darbui, o tuo tarpu etikos normos visada galioja tos pačios. Etikos normos skiriasi įvairiais laikais ir įvairiose vietose, tačiau tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje to paties žmogaus veiklai galioja nekintančios etikos normos.

Technikos normas žmogus gali vykdyti, tačiau gali ir nevykdyti. Nesilaikydamas darbo atlikimo taisyklių žmogus paprasčiausiai blogai atliks darbą ir pakenks sau pačiam. Etikos normos, kurios suderina įvairių žmonių tikslų siekimus, yra privalomos. Jos privalomos dėl paprastos priežasties: jei žmonės jų nesilaikys, tai trukdys ne tik savo, bet ir savo kaimynų darbus, trukdys svetimiems tikslams. Visuomenė, kurios pagrindu ir kuriamos etinės normos, pasmerks poelgį, prieštaraujantį toms normoms, o jų nevykdytojas turės savo poelgių padarinius atitaisyti. Etikos normas reikalauja vykdyti visuomenė, kurios nariais yra žmonės, todėl jos ir privalomos kiekvienam konkrečios visuomenės nariui.

Technikos normos yra objektyvios – gamtos reiškiniai vyksta pagal tam tikrus dėsnius, kuriems žmogus technikos atžvilgiu negali paprieštarauti. O etikos normų turinys dažniausiai yra subjektyvus: vienoks ar kitoks normos nevykdymas priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, tikybinių pažiūrų, tautybės ir panašiai.

Akivaizdu, jog teisė priklauso etikos normoms, tačiau kas yra teisė, jos turinys, dar nežinome. Norint nustatyti reiškinių sąvoką reikia nurodyti bendrą visiems tos rūšies reiškiniams požymį ir požymį, skiriantį tos rūšies reiškinius nuo kitų reiškinių.

Rūta Bakševičienė. Teisė – kas tai? Kelios teisės sampratos // Teisė. – 1996. T30. – p.15-28