Šią sampratą taip pat išvystė amerikiečiai. Jos pagrindas – skeptiškumas teisės mokslo atžvilgiu. Teisės teorijoje manipuliuojama sąvokomis, kurios nesuprantamos paprastiems žmonėms, bei teisės praktikams. Todėl teisės mokslui vertėtų remtis praktika, o ne teisės filosofija. Teisė turėtų būti labiau empiriška – paremta praktiškomis situacijomis. Empiriškumo bandoma ieškoti teisėsaugos organų, pirmiausia teismų, praktiniame darbe. Įvairūs teismai labai skirtingai taiko teisės normas, todėl iš tikrųjų teise galima taikyti tai, ką jie daro, kokius priima sprendimus ir nuosprendžius.

Realus idealios teisės įgyvendinimas neegzistuoja, kadangi visuomenėje yra per daug žmonių, kuriems parankiau nesilaikyti teisės normų. Teisė yra visuomet neaiški ir neapibrėžta ir tas neapibrėžtumas yra natūralus jos bruožas. Ji tokia yra dėl to, kad visuomenėje gyvena labai skirtingi žmonės, kurių santykiai yra labai įvairūs, o gyvenimas nuolat keičiasi. Tik lanksti teisė gali susidoroti su nuolat iškylančiomis naujomis problemomis, todėl teisės neapibrėžtumas yra vertinga jos savybė. Teismų darbą veikia įvairūs subjektyvūs veiksmai, todėl verta nagrinėti teisėjų asmeninių psichologinių savybių, ekonominių, politinių veiksnių įtaką teismų sprendimams.

Rūta Bakševičienė. Teisė – kas tai? Kelios teisės sampratos // Teisė. – 1996. T30. – p.15-28

Views All Time
Views All Time
2330
Views Today
Views Today
1
0 0