Šioje sampratoje akcentuojamas teisės ir vienos iš visuomeninių normų sistemos – religijos, santykis. Šiuolaikinėje visuomenėje religija yra labai asmeniškas dalykas – jei nori tiki, jei nenori, netiki. Pažvelgus iš šalies susidaro įspūdis, jog religija yra kažkur šalia visuomenės gyvenimo, juolab, kad daugelis teisės sistemų į religiją tiesiogiai neatsižvelgia.

Atskiram visuomenės individui religija gali būti reikšminga kaip asmeninis patyrimas, ekstaziškas nežinomos kilmės jausmas, kurį lydi nepaprasto netikrumo jausmas. Visuomenė stengiasi riboti kulminacinius išgyvenimus nukreipdama juos į tam specialiai skirtas aplinkas: bažnyčias, cerkves, klubus ir pan. Tokiose aplinkose susidaro religinės bendruomenės, atliekamos religinės apeigos. Religija tampa atsaku į esminius egzistencijos klausimus.

Religija ir teisė egzistuoja nukreipdama religinius išgyvenimus, ribodama religinių aplinkų veiklą, tačiau šių dviejų reiškinių santykis turi ir kitą pobūdį – vadinamąją pilietinę religiją. Politinių institucijų kuriami “šventi” dokumentai (kaip, pavyzdžiui, konstitucijos), tam tikrų valstybės piliečių išaukštinimas – pagrindiniai “pilietinės” religijos požymiai. Ji įsitvirtina tuomet, kai valstybinės institucijos pradeda kurti šventumą. Jis gali būti kuriamas esamai padėčiai garbinti arba skatinti socialines permainas. Sumaniai panaudota tikroji religija tampa pilietinės religijos pagrindu. Teisė taip pat gali tapti pilietinės religijos pagrindu. Tokį teisės virsmą lemia kai kurie teisinių bei religinių struktūrų panašumai. Religiją sudaro ideologija, psichologija, veiksmai, organizacijos ir normos. Panaši teisės struktūra dar labiau sustiprina įspūdį, jog teisė – tai tam tikra religija. Dar ir dabar yra valstybių, kurių teisinę sistemą galima laikyti religine-teisine.

Senosios žydų teisės, viduramžių kanonų teisės normos buvo ypatingos tuo, kad jų vykdymas garantuojamas valstybės prievarta, nors pačios normos yra religinio pobūdžio, ir tuo, kad jos sutapatina, kas yra nuodėminga su tuo, kas yra nusikalstama. Kitaip sakant nuodėminga veikla yra nusikalstama veikla ir turi būti baudžiama valstybės turimomis priemonėmis. Gyvos religinės teisės pavyzdys – musulmonų teisė, kur visuomenės narių elgesį reglamentuoja nacionalinė religija, kuri yra privaloma kiekvienam esančiam tos šalies teritorijoje. Kiekvienas musulmonas dėl savo kasdieninių veiksmų yra atsakingas prieš dievą. Religinės-teisinės normos reglamentuoja kulto veiksmus ir žmogaus religines pareigas. Musulmonų teisės normos reglamentuoja visą žmogaus asmeninį gyvenimą, bausmes už jų nesilaikymą, civilinius-teisinius santykius ir dar daugiau individo veiklos sferų. Teisinių normų vykdymą užtikrina ne tik valstybės sankcijos, bet ir religinio poveikio priemonės. Normų pažeidėjas – tai nusidėjėlis, kurį nubaus Alachas, o jo atstovai bei valstybė tik įvykdys dievo valią.

Nepaisant gausybės archaiškų formų, islamo šalyse asmenines teises, šeimos santykius, paveldėjimą, dovanojimą ir kitus veiksmus reguliuoja šariato normos. Daugelyje islamo šalių galioja šariato baudžiamoji teisė. Pagrindinė tokios teisės egzistavimo priežastis yra tai, kad musulmonų teisė suteikia žmonėms bendruomenės pojūtį. Žmonės religinius idealus įgyvendina kasdienybėje, kartu sureikšmindami monotonišką egzistavimą. Kitose pasaulio valstybėse bendruomenė arba prarado savo reikšmę – visuomenė tapo “individualistų klubu” arba ją pakeitė kitokio tapatumo idėjos. Teisė – “pilietinė” religija pakeitė religinę teisę. Ji pakilo virš religijos.

Teisės, kaip “pilietinės” religijos normos pačią religiją laiko saugotinu visuomenės idealu ir ima ją globoti, tačiau religinė laisvė negali būti absoliuti. Tačiau ribojama ne įsitikinimų, o tiktai veiksmų laisvė. Religinės laisvės ribų reglamentavimas leidžia žmogui pasirinkti religiją tik tada, kai jis sulaukia tam tikro amžiaus, pasiekia brandą. Tačiau religiniai įsitikinimai neatleidžia nuo įstatymų laikymosi, religinių įsitikinimų negalima skleisti tarp vaikų, jei to nenori vaikų tėvai arba globėjai. Taip pat negalima organizuoti religinių mokymų, jei jie prieštarauja įstatymui. Religinės laisvės ribojimas laikomas būtina valstybės gyvavimo sąlyga.

Rūta Bakševičienė. Teisė – kas tai? Kelios teisės sampratos // Teisė. – 1996. T30. – p.15-28

Views All Time
Views All Time
4585
Views Today
Views Today
1
0 0