Teisės, kaip religijos, samprata artima teisės – nepasiekiamos idėjos sampratai. Ir vienoje ir kitoje teisės pobūdis – idealistinis, pirmuoju atveju teisė saugo visuomenės idealus, antruoju teisė pati yra amžinai siektinas idealas. Veikiančiajai teisei priešpastatoma idealioji teisė, nes ji pasiekiama žmogaus prigimtyje esančiu sugebėjimu kritikuoti ir siekti teisingumo idealo.

Dar senovės Graikijoje buvo skiriami dalykai, laikomi teisingais dėl įstatymų reikalavimo ir dalykai laikomi teisingais iš prigimties. Idealioji nerašytoji teisė graikams buvo aukštesnė už oficialiai veikiančią. Romėnai idealiąją teisę vadino prigimtine teise.

Racionalizmas, išaukštinęs proto viešpatavimą ir išsilaisvinimą iš autoritetų valdžios, suteikė prigimtinės teisės teorijai kitokį turinį. Mokslininkai manė, kad teisės teorija gali būti taip išvystyta, jog būtų rasti visuomenės gyvenimo dėsniai, kaip kad buvo atrasti gamtos dėsniai. Atrastaisiais teisės mokslo dėsniais galima valdyti visuomenę. Teisės dėsniai glūdi žmogaus prigimtyje, prote, todėl tvarkant visuomenę prigimtinė teisė yra veikiančiosios teisės pagrindas ir tobulumo kriterijus.

Teisės mokslo srityje nepavyko pasiekti tokių rezultatų kaip gamtos moksluose. Pagrindinė to priežastis – prigimtinė teisė yra socialinis mokslas, nagrinėjantis žmonių santykius, todėl jame praktiškai negali būti jokių pastovių dėsnių, kurie apibrėžtų žmonių bendravimo formas. Ieškant bendrų žmonijos gyvavimo dėsnių mokslininkai atrado, kad individo gyvenimas yra komplikuotas ir painus. Žmogus yra sudėtingas individas, jam nėra jokių aksiomų. Buvo padaryta išvada, kad žmogaus moralinę prigimtį veikia istorija, politika, kiti veiksniai, todėl kiekvieno žmogaus prigimtis yra vis kitokia. Prigimtinės teisės teoretikai, kurdami teisės sistemas taip pat buvo veikiami įvairių išorinių veiksnių, todėl ir jų prigimtinės teisės teorijos skiriasi.

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos prigimtinės teisės idealus pabandžius paversti įstatymų oficialiąja teise paaiškėjo, kad asmens laisvė taip nepasiekta. Teisės mokslą tai paskatino atsižvelgti į visuomenės gyvenimo istorijos nuoseklumus, tyrinėti veikiančią ir veikusiąją teisę kartu.

Tuomet pasklido idėja, kad žmogus teisės sąvoką supranta jau gimęs. Dėl psichologijos, sociologijos mokslo, psichoanalizės įtakos pakito idealiosios teisės turinys, tačiau teisės kaip neapčiuopiamos idėjos branduolys (žmonių prigimtyje egzistuojantis teisingumo jausmas) nepakito.

Rūta Bakševičienė. Teisė – kas tai? Kelios teisės sampratos // Teisė. – 1996. T30. – p.15-28

Views All Time
Views All Time
2376
Views Today
Views Today
1
0 0