Miestas ant Jūros upės kranto, prie kelio Karaliaučius-Tilžė-Šiauliai-Ryga. Tauragės vardas susideda iš dviejų žodžių: tauras ir ragas ir primena mūsų protėvių gyvenimo būdą, stiprybę, narsą.

Tauragė – apskrities ir rajono centras, kuriame apie 35 tūkst. nuolatinių gyventojų. Miestas istoriniuose šaltiniuose pradėtas minėti 1507 m. Tuo laiku čia buvo pastatyta bažnyčia ir įsteigta parapinė mokykla. 1526 m. Tauragė jau buvo gana nemažas miestelis. 1567 m. čia pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia.

Miestui pradžią davė Tauragės dvaras, apie kurį žinių randame jau XV a. rašytiniuose šaltiniuose. Šis dvaras įvairiais laikotarpiais priklausė Vilniaus, Trakų, Žemaitijos, Prūsijos, Brandenburgo, Rusijos, LDK valdovams ir didžiūnams. 1807 m. Tauragėje rezidavo Rusijos caras Aleksandras I. Jis iš čia kurį laiką sekė Prancūzijos-Rusijos karo veiksmus. Apsistojęs Tauragėje, caras rengėsi susitikimui su Napoleonu Tilžėje. Garsi ir Tauragės konvencija, kuri buvo pasirašyta tarp Prūsijos ir Rusijos generolų H. Jorko ir I. Dibičiaus.

Tauragės miesto pietiniame pakraštyje – Dauglaukio kaimas. Čia archeologai yra aptikę seniausius Nemuno deltos kultūros laidojimo paminklus, kurie datuojami 70-260 m. po Kristaus.

Spaudos draudimo laikais Tauragė buvo svarbus knygnešių kelio objektas. Pro čia iš Tilžės bei Ragainės ėjo jų keliai į Šiaulius ir Biržus bei šakojosi toliau.

Miestas sparčiai augo XIX a., tačiau I-asis pasaulinis karas visą Tauragę tiesiog nušlavė nuo žemės, palikęs styroti tik keletą apdaužytų, apdegusių pastatų. Po karo miestas greitai ėmė kilti ir 1919 m. jis jau buvo apskrities centras, o po 2-3 dešimtmečių – vienas iš moderniausių, gražiausiai tvarkomų pramonės ir kultūros miestų Lietuvos provincijoje. 1932 m. Tauragė gavo miesto teises.

Per II-ąjį pasaulinį karą sugriauta apie 80 proc. pastatų. Pokario metais Tauragė atstatyta ir gerokai išplėsta. Dabar tai vienas iš stambiausių pramonės centrų Žemaitijoje.

Views All Time
Views All Time
2529
Views Today
Views Today
1
0 0