Tarptautiniai santykiai (international relations) reiškia pirmiausia tarpvalstybinius santykius, žodis “tauta” (nation) šiame derinyje yra “valstybės” sinonimas. Tarptautiniai santykiai yra skirstomi pagal veiklos sferas ir formas į politinius, diplomatinius, ekonominius, karinius, ideologinius, teisinius ir t.t. ir teritoriniu atžvilgiu į globalinius, tarpregioninius, regioninius, subregioninius, daugiašalius ir dvišalius.

Užsienio politika yra bendras valstybės kursas tarptautiniuose reikaluose, vykdomas įvairiomis, pirmiausia diplomatinėmis priemonėmis. Jo principai reguliuoja valstybės santykius su kitomis valstybėmis.

Valstybės užsienio politiką sąlygoja daug faktorių. Pirmiausia tai geografinė padėtis: kaimyninės šalis, išėjimas prie jūros ar jo nebuvimas. Suspausta tarp dviejų kaimynų (kaip Nepalas ar Bhutanas Himalajuose), valstybė neturi didelio pasirinkimo ir yra priversta arba orientuotis į vieną iš jų, arba bandyti balansuoti. Geografijos ir užsienio politikos santykis ilga laiką buvo specialios politinės teorijos – geopolitikos – objektu. Nors kai kurie geopolitiniai faktoriai (pav., atstumas kaip abipusio saugumo garantija) šiais laikais neteko reikšmės, valstybinių sienų ilgumas, teritorijos konfigūracija, išėjimas prie jūros, atstumas nuo svarbiausių ekonominių centrų, gamtiniai ištekliai iki šiol turi įtakos valstybių, ypač mažiau išsivysčiusių, užsienio politikai.

Didelę reikšmę turi ekonominis ir karinis potencialas, neretai taip pat ideologija, religija, priklausomumas vienai ar kitai civilizacijai.

Kiekviena valstybė kaip tarptautinių santykių subjektas siekia išsaugoti suverenitetą ir kartu užsitikrinti optimalias gyvavimo sąlygas, tarp kurių pirmoji yra saugumas. Dėl to iškyla viena iš sudėtingiausių tarptautinių santykių problemų – taip vadinama saugumo dilema (security dilemma). Jos esmė yra ta, kad vienos valstybės siekimas sustiprinti savo saugumą gali būti kitos, ypač kaimyninės valstybės įvertintas kaip pavojus savo saugumui ir sukelti atsakomąją reakciją: diplomatinį ar ekonominį spaudimą, grasinimą panaudoti jėgą, ginklavimosi varžybas ir net “preventyvinį karą” (užpulti priešą, kol jis tai nepadarė pirmas). Saugumo dilemą vaizdžiai iliustruoja ginkluotės varžybos tarp SSRS ir JAV, Indijos ir Pakistano santykių raida ir daug kitų pavyzdžių. Baltijos valstybės siekia NATO narystės, norėdamos užsitikrinti savo saugumą nuo Rusijos, Rusija vertina tai kaip pavojų savo saugumui ir jos pastangos sukliudyti Baltijos prisijungimui prie Vakarų karinio bloko savo ruožtu vertinamos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kaip hegemoninių Rusijos užmačių pasireiškimas ir dar labiau stiprina saugumo siekimą po NATO skėčiu.

Lemiamą reikšmę tarptautinių santykių vystymesi turi veikiančių tarptautinėje sistemoje jėgų balansas. Valstybės pajėgumas priklauso nuo daugelio faktorių. Anksčiau svarbiausiu kriterijumi buvo skaitoma karinė galia, kuri užtikrindavo ne tik saugumą, bet ir buvo svarbi sėkmingos teritorinės ekspansijos prielaida. Šiuolaikiniame pasaulyje situacija pasikeitė: galingiausios armijos gali pralaimėti partizaniniame kare (JAV Vietname, Sovietų Sąjunga Afganistane), karas gali atsieti visais atžvilgiais brangiai ir turėti vien neigiamas pasekmes (Irano-Irako karas, Irako bandymas užgrobti Kuveitą). Dar svarbiau, kad karinės galios didinimas gali turėti bumerango efektą: milžiniškos ir niekaip neatsiperkančios išlaidos ginkluotei (dalinai išskyrus high-tech vystymą, spartinanti technologinį progresą), šiuolaikiniai brangūs ginklai ir armijos išlaikymas tampa sunkia našta ekonomikai ir gali išsekinti šalį. Ginkluotės varžybos galiausiai sužlugdė Sovietų Sąjungos ūkį, visiškai išsekino nedaug resursų turinčią Šiaurės Korėją. Valstybės saugumą dabar daugiau nulemia ekonominis potencialas (persipynę ekonominiai ryšiai su potencialiu priešu), sugebėjimas mobilizuoti resursus, diplomatija ir ypač regioninės saugumo sistemos, t.y. kariniai politiniai blokai. Viso šiaurės pusrutulio vakarinės dalies saugumą dabar užtikrina NATO (North Atlantic Treaty Organization), įkurta 1949 m., kitose pasaulio dalyse buvo blokai SEATO (South East Asia Treaty Organization, 1954-1977, jungusi JAV, D.Britaniją, Prancūziją, Pakistaną, Filipinus, Australiją ir N.Zelandiją), CENTO (Central Treaty Organization, 1955-1979: D.Britanija, Turkija, Iranas, Pakistanas, iki 1958 m. taip pat Irakas).

Views All Time
Views All Time
5453
Views Today
Views Today
1
0 0