Tarptautinė mokslinė konferencija „Kalevala ir Lietuva“
2002 m. balandžio 25-26 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „Kalevala ir Lietuva”, skirtą suomių tautosakininko Eliaso Lönnroto 200-osioms gimimo metinėms. Ši sukaktis buvo proga ne tik prisiminti garsų mokslininką ir jo darbus, bet ir aptarti šiuolaikinius lyginamuosius folkloro tyrimus. Visi konferencijos pranešimai savaime skilo į dvi grupes: pranešimai apie E. Lönnroto asmenybę ir jo veiklą bei lyginamosios folkloristikos tyrimai, kurių centre – Kalevala.
Eliasas Lönnrotas (1802-1884) – žymus suomių folkloristas, vienas iš pirmųjų surengęs ekspedicijas į atkampias Suomijos, Karelijos vietas, užrašinėjęs senąją liaudies poeziją ir ją publikavęs. Žymiausias E. Lönnroto darbas – tai jo surinktas ir 1835 m. pirmą kartą publikuotas vieningas epinis kūrinys Kalevala. Vėliau surengęs dar keletą ekspedicijų į Karelijos Archangelsko sritį, E. Lönnrotas parengė naują papildytą Kalevalos versiją, kuri buvo išleista 1849 m. E. Lönnroto dėka suomiai turi nacionalinį epą, kuris statomas į vieną gretą su Homero Iliada ir Odisėja, senovės skandinavų Eda. Dabar Kalevala – pasaulinės literatūros dalis, išversta į 51 kalbą, tarp jų ir lietuvių.
Konferencijos dalyvius pasveikino Suomijos ambasadorė Lietuvoje Taina Kiekko. Ambasadorė neapsiribojo, kaip įprasta tokiomis progomis, tik sveikinimo žodžiais, bet perskaitė išsamų pranešimą apie E. Lönnrotą, jo darbus, papasakojo įdomių istorijų ir net nuotykių iš mokslininko gyvenimo.
Mokslininkas Jussi Lehtonenas iš Tamperės E. Lönnrotą įvertino kaip vieną iš reikšmingiausių asmenybių Suomijos istorijoje. E. Lönnroto veikla kartu reiškė ir pasipriešinimą nutautėjimui, nes iki 1809 m. Suomiją valdė švedai, o 1809-1917 m. ji buvo Rusijos imperijos dalis. J. Lehtonenas išvedė paralelę tarp E. Lönnroto ir Kalevalos personažo Veinemeineno, rasdamas atitikmenų netgi jų gyvenime (pvz., abu grojo kanklėmis…). Suomijoje Kalevala iki šių laikų tokia reikšminga, jog kai kurie žmonės, dažniausiai menininkai, susitapatina ar sutapatinami su jos personažais. Anot prelegento, Suomijoje iki šiol, kitaip nei visame pasaulyje, ne menininkai reflektavo realybę, o realybė reflektavo Kalevalą.
Profesorius Stasys Skrodenis, šios konferencijos sumanytojas, pristatė E. Lönnrotą kaip lietuvių liaudies dainų vertėją. Iš vokiečių į suomių kalbą E. Lönnrotas išvertė dar P. Ruigio paskelbtą dainą „Aš atsisakiau savo močiutei” ir publikavo ją su kitų tautų dainų vertimais. Tai buvo pirmoji suomių pažintis su lietuvių liaudies dainomis.
Kiti konferencijos pranešimai buvo tiesiogiai susiję su lyginamąja folkloristika: buvo ieškoma baltų, slavų ir finougrų folkloro paralelių įvairiuose poetikos lygmenyse. Nijolė Laurinkienė, pradėdama savo pranešimą apie baltų ir finougrų dievą kalvį, visų pirma pabrėžė Kalevalos reikšmę lyginamųjų tyrimų srityje. Pranešėja aptarė baltų ir finougrų mitologijos paralelę – dieviškojo kalvio vaizdinį. Ir baltų, ir suomių tradicijose kalvis – dangaus šviesulių gamintojas, vienas iš pasaulio kūrėjų. Kalvis (lietuvių – Teliavelis, suomių – Ilmarinenas) arba su kalvyste susijęs personažas abiejose tradicijose dalyvauja saulės pagrobimo ir išlaisvinimo siužete. Paprastai saulė pagrobiama požemio karalystės personažo, o išlaisvinama kalvio, kalvio dukters ar kalvio instrumentu. Taigi ir baltų, ir finougrų areale kalvio personažas siejamas su saule ir kitais dangaus šviesuliais. Kuri tradicija kuriai turėjusi įtakos, kol kas beveik netyrinėta. Savo tema ir hipotezėmis pastarajam pranešimui buvo artimas Gintaro Beresnevičiaus pranešimas apie dangaus kūnų mitologiją. Tyrinėtojas pastebėjo, jog baltų ir finougrų tautos savo mitologiją tvarko pagal tokią schemą: jau įvykus pasaulio sukūrimui, pagrobiama saulė, herojus demiurgas vyksta į požemio karalystę vaduoti saulės, ir ji vėl grąžinama. Po šio veiksmo įvyksta galutinis pasaulio sutvarkymas.
Latvių folkloristė Janina Kursytė pastebėjo, jog tiesioginės įtakos latvių folklorui Kalevala neturėjusi, tačiau esama ryškių tipologinių paralelių tarp abiejų tradicijų. Viena iš tokių paralelių – motinų kultas. Kalevaloje kuriančiajam pradui atstovauja Leminkeineno motina. Ji – žiniuonė ir stebukladarė, iš gabalėlių sudėjusi sukapotą sūnų ir jį atgaivinusi. Latvių folklore ypač išplėtotas deivių motinų kultas. Čia, anot J. Kursytės, priskaičiuojama apie 100 motinų (Jūras māte, Vēja māte, Bangu māte…). Motinos personažų beveik neturi lietuvių, suomių, vengrų tradicijos, bet jų gausu latvių, lyvių ir estų folklore. Motinų kulto dominavimas ilgiausiai išsilaikė Pietų Estijoje, kuri kontaktavo su Latvija. Anot J. Kursytės, motinų kultai ilgiausiai išliko tose šalyse, kurios ilgą laiką neturėjo valstybingumo.
Ülo Valkas, Tartu universiteto Folkloristikos katedros vedėjas, savo tyrinėjimo metodu pasirinkęs F. de Saussure‘o kalbos kaip ženklų sistemos sampratą, J. Lotmano kultūros semiotikos principus ir M. Bachtino dialogo principą, analizavo pokalbius su mirusiaisiais – menamus dialogus Pabaltijo finų liaudies dainose, legendose, jose atsispindintį tikėjimą prisikėlimu, anapusinio pasaulio vaizdiniais.
Madis Arukaskas iš Estijos pateikė precizišką erdvės sistemos analizę setiškose Kalevalos eilėdaros dainose.
Rita Repšienė pranešime „Burtų galios Kalevaloje: suomių – baltų paralelės” aptarė burtų, magijos galią Kalevalos pasaulyje. Veinemeinenas, vienas iš pagrindinių Kalevalos veikėjų, tekste vadinamas pirmuoju, amžinuoju burtininku. Kalevaloje burtų galiomis veikiama viskas: gydoma, kariaujama, prikeliama iš mirusiųjų, tačiau žmogaus galios burtų pasaulyje ribotos.
Iryna Koval-Fuchylo iš Lvovo analizavo vieną karelų, ingrų, kitų tautų folklore ir Kalevaloje randamą motyvą – akmens įkepimą į duoną. Kalevaloje akmenį į duoną įkepa ir ją paduoda Ilmarinenui jo žmona, tarsi norėdama pajuokauti, tačiau vien iš Kalevalos teksto ne visai aiški šio veiksmo intencija. Remdamasi paraleliais siužetais iš karelų folkloro, tyrinėtoja bandė išaiškinti tikrąsias, „paslėptas” minėtojo siužeto reikšmes. Tyrinėjant kitų tautų folklorą aiškėja akmens simbolika. Akmuo naudojamas norint ką nors sustabdyti, padaryti nepajudinamą, užkirsti kelią, taigi ir Ilmarinenui įkeptas akmuo reiškęs slaptą linkėjimą jį numarinti, paversti „nejudančiu”.
Aušra Žičkienė, tyrinėdama lietuvių ir finougrų raudų melodinės struktūros ryšius, pastebėjo ne tik melodikos atitikmenų, bet įžvelgė paralelių formos, turinio, pasaulio suvokimo plotmėje. Slavų, baltų ir finougrų arealo raudas vienija tas pat struktūrinis melodikos modelis, o raudų mikrosiužetas dėliojamas beveik iš analogiškų motyvų.
Justyna Prusinowska iš Poznanės A. Mickevičiaus universiteto, lygindama Kalevalą ir J. Kraševskio „Vitolio raudą”, bandė tarsi reabilituoti pastarąjį kūrinį, įžvelgdama daugybę abiejų tekstų panašumų siužeto, poemų konstravimo lygmenyje. Tik iš pranešimo liko kiek neaišku, kokio pobūdžio šie panašumai – tipologiniai ar radęsi dėl Kalevalos įtakos.
Justinas Marcinkevičius, Kalevalos vertėjas, papasakojo apie pirmąją pažintį su Kalevala, jos tekstu, veikėjais, vertimo patirtį. Darbą su šiuo tekstu poetas apibūdino kaip dvasinę adaptaciją, ilgalaikį persikėlimą į Šiaurę. Turėjęs galimybę palyginti dvi kultūras, poetas konstatavo, jog lietuvio santykis su tikrove lyriškesnis nei suomio, gal todėl mes ir neturime savo epo.
Ši konferencija buvo pirmoji Lietuvoje, sukvietusi mokslininkus aptarti baltų ir finougrų folkloro sąsajas. Iki šiol lietuvių tautosakos lyginamieji tyrimai ribojosi slavų folkloru, o ši konferencija įrodė, jog lietuvių ir latvių tautosaka sėkmingai lygintina su Šiaurės šalių folkloru. Beje, net patys pranešėjai, konferencijai pasibaigus, nustebo, jog rado tiek daug panašumų tarp skirtingoms kalbų šeimoms priklausančių tradicijų.
Visi konferencijos pranešimai bus išspausdinti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinyje Tautosakos darbai.
