1997 sausis

Apie švietimo reformą Lietuvoje galima atsiliepti įvairiai. Vienų politologų ar visuomenės veikėjų akimis tai buvo sistemos tobulinimas su tikslu demokratinti valstybę, kad galėtume integruoti į Vakarų Europą. Kiti manė, kad reforma yra tik įsigyvenusių tvirtų ir patikrintų tradicijų sujaukimas. Pasikeitus politinei situacijai, Lietuvoje buvo bandoma “apsivalyti” nuo senosios santvarkos institucijų, darbuotojų ir t.t. Kaip teigia ex-sekretorius švietimo bei mokslo ministerijoje pagal atskirų srovių ir asmenų rekomendacijas “apsivalyti” nebuvo atleistas nė vienas ministerijos darbuotojas. Žinoma, spaudimą dėl kadrų darę nesulaukė juos tenkinančių veiksmų, buvo imtasi įvairių priemonių. Pavyzdžiui, 1995m. birželio mėnesį LDDP frakcijos Seime valdyba priėmė nutarimą “Dėl švietimo ir jo problemų Lietuvoje” ir įteikė Vyriausybės bei ministerijos vadovams. Jame reikalauta reorganizuoti Pedagogikos institutą, Pedagogų kvalifikacijos institutą, Pedagogų kvalifikacijos centrą prie Pedagoginio universiteto ir vietoj jų iki 1995m. rugsėjo 1d. įsteigti Lietuvos pedagogikos tyrimo ir kvalifikacijos institutą. Tokį nutarimą įgyvendinus, būtų visiškai centralizuotas pedagogų rengimas bei kvalifikacijos tobulinimas. Pastaruoju metu mokytojui suteikiama alternatyva rinktis kur tobulintis: Pedagogų kvalifikacijos institute, aukštojoje mokykloje ar regioniniuose mokytojų švietimo centruose. Bet ano sumanymo tikslai buvo kitokie.

Dažnai buvo kaltinama, kad nuo vykdomos švietimo reformos “nušalinami” edukologijos mokslininkai, pedagogai praktikai. Bet juk svarbiausi švietimo reformos dokumentai, naujų mokymo planų ir programų projektai buvo skelbiami spaudoje arba atskirais leidiniais pedagoginiai visuomenei susipažinti bei siūlymais teikti. Prie švietimo ir mokslo ministerijos yra sudaryta per 30 ekspertų komisijų ir jų pakomisių. 1996 metais į patvirtintas ekspertų komisijas yra įtraukti labiausiai kvalifikuoti mokslininkai ir praktikai. Mokytojai taip pat turi pačias aukščiausias kvalifikacijos kategorijas. Prie švietimo politikos formavimo ir vykdymo taip pat aktyviai prisideda mokytojų asociacijos (mokomųjų dalykų), šiuo metu yra 20. Be to, apie svarbiausią dokumentų (mokymo planų , programų, standartą ir kt.) rengimą ir svarstymą informuoja pedagoginė spauda, kitos visuomenės informavimo priemonės.

Nuoseklų švietimo reformos darbą 1996m. norėta sutrikdyti, kai kuriems Seimo nariams parengus ir pateikus svarstyti įstatymo projektą “Dėl Lietuvos respublikos švietimo įstatymo bei papildymo”. Siūlomomis pataisomis norėta revizuoti esmines reformos nuostatas, supainioti įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios funkcijas, riboti mokyklų apsisprendimo laisvę, apsunkinti dorinį ugdymą mokykloje, siūlant tikybos mokyti pasirenkamųjų dalykų pamokoms ar papildomam ugdymui skirtu laiku. Nors Švietimo įstatymo pataisoms nepritarė Lietuvos Vyriausybė, Finansų, Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos bei darbo, Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos, jos Seime buvo svarstomos.

Daug kas šiandien jau įgyvendinta ir pakeista visoje Lietuvos švietimo ministerijoje. Švietimo reforma 1996 metais perėjo į antrąją mokyklos pakopą, t.y. pagal iš esmės naujus reformuotosios mokyklos reikalavimus atitinkančius mokymo planus, programas ir vadovėlius pradėjo darbą bendrojo lavinimo mokyklos V klasė.

Kuriasi vis daugiau ne tradicinių švietimo įstaigų, galinčių geriau tenkinti vaikų ir jaunimo ugdymo bei suaugusių švietimo poreikius. Steigiasi jaunimo mokyklos paaugliams, stokojantiems mokymo motyvų arba dėl socialinių sąlygų negalintiems lankyti mokyklos. Aukštesnių klasių moksleiviams sudarytos geresnės sąlygos rinktis humanitarinę, realinę ar kitą mokymosi kryptį.

1996m. Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijoje ir priimti šie svarbūs švietimo reformų laiduojantys dokumentai: reformuotas mokyklos mokymo planas, Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje teikiamo bendrojo išsilavinimo standartų projektai pagrindinei mokyklai bei Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos.

Buvo vykdomos Vyriausybės arba Seimo aprobuotos valstybių programos. Viena tokių Vyriausybės aprobuotų programų – 1996 m. pradėtas vykdyti valstybinis Lietuvos bendrojo lavinimo, profesinių ir aukštesniųjų mokyklų kompiuterizavimo projektas, kurio trukmė dveji metai, o bendra sąmatinė vertė – apie 7 mln. JAV dolerių. Daugiau dėmesio skirta vaikų ir paauglių užimtumo ir socializacijos problemoms. Valstybės biudžete 1996 metams buvo skirta 3 mln. litų vaikų nusikalstamumo prevencijos programai ir 4 mln. litų – vasaros poilsiui organizuoti.

Žengta ir kitų svarbių žingsnių, kuriais siekta plėtoti Lietuvos švietimą remiantis svarbiausiais švietimo reformos dokumentais. Nors pastarieji metai sustiprino pasitikėjimą reforma, bet ją vykdantiems ne kartą, ypač 1996 metais, vykstant rinkimams į Seimą ir keičiantis Vyriausybei, buvo mesti sunkūs kaltinimai. Vieni teigė, kad reforma vyksta per lėtai, kiti – jog ji įstrigusi, stabtelėjusi konceptualiame lygmenyje. Visos šalys susiduria su panašiomis švietimo problemomis. Švietimas yra nuolatinė kaita ir atsinaujinimas. Štai dėl to kalbant apie Švietimą Europoje vis dažniau minima “nuolatinė reforma”.

Viena iš svarių priežasčių, dėl kurių atsilieka reformos supratimas, yra ta, jog stokojame švietimo vadybos. Mokykla daug metų buvo tik vykdytoja, o švietimo valdymas buvo pernelyg centralizuotas. Ar demokratėja mokyklos vadyba ir tam tikra dalimi viso švietimo vadyba Lietuvoje? Pirmiausia – atsiranda savarankiškos ir aktyvios visą mokyklos bendruomenę siejančios institucijos – mokyklų tarybos. Mokyklos taryba sudaro galimybę visiems bendruomenės nariams civilizuotai reikšti ir ginti savo interesus. Mokyklos vadovai turi derinti strateginius mokyklos vadybos klausimus su mokyklos taryba, o tai padeda sustabdyti, kad ir nevalingus autokratijos pasireiškimus. Didėjant visų švietimo lygių vadovų būtinybei tartis, stiprės ir visos švietimo vadybos demokratiškumas. Be to mokyklos vadovams atsiranda vis daugiau galimybių savarankiškai apsispręsti, kaip mokymo planą realizuos, kokį ugdymo turinį plėtos, programas kurs, kokį profilį, kokias formas ir metodus pasirinks. Mokymo planas liberalėja. Mokyklų finansinio savarankiškumo galimybė yra ir visos švietimo vadybos demokratėjimo požymis. Be to svarbu, kad Lietuvoje nėra vadovų kvalifikacijos tobulinimo monopolijos. Kol kas Lietuvoje nėra mokyklos vadovų rengimo sistemos, šiaip jau būtinos norint išvengti vadovų neprofesionalumo klaidų. Galbūt pamatu tokiai sistemai sukurti taps atsirandantys centrai, juose pagal bendrą Lietuvos ir Suomijos programą mokyti patyrę mokyklų vadovai dirba su naujai paskirtais mokyklų vadovais. Galimybės įvairiopai tobulinti kvalifikaciją laiduoja pirmąją vadybos demokratiškumo sąlygą – vadovų profesionalumą. Manyčiau, didėjant visų švietimo sistemos lygių vadovų profesionalumui mažėtų centralizuotos švietimo vadybos būtybė.

Šiandien visi norime kurti demokratišką švietimo sistemą, kuri būtų diferencijuota, tačiau atsiranda nepalankiai vertinančių patį gimnazijų kūrimosi procesą. Bandymas visas dabar veikiančias vidurines mokyklas pakrikštyti gimnazijomis būtų tik iškabos keitimas. Civilizuotose šalyse jau seniai diferencijuotos bendrojo lavinimo mokyklos, pritaikytos individualybės galioms ir siekiams. Turime laiduoti švietimo reformos, įtvirtintos Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992m.), tęstinumą.

Pastaruoju metu reformos iniciatoriams ir vykdytojams priekaištauta, esą pamirštas ne tik pilietinis, bet ir tautinis ugdymas, dėl to per daug nukrypta į kosmopolitizmą. Tautiškumo ir pilietiškumo ugdymas, o ne kosmopolitinės dvasios diegimas yra pagrindinių švietimo reformos dokumentų šerdis. Pakanka paskaityti bendrąsias programas bei laikinuosius išsilavinimo standartus, pavartyti reformuotai mokyklai išleistus vadovėlius. Bendrųjų programų komplekte, be integruojančios pilietinio ugdymo programos, paskelbtos pilietinio ir dorinio ugdymo programos, kuriose sukaupta ir prieškarinės nepriklausomos Lietuvos ir šių dienų demokratinių valstybių patirtis. Reformuotos mokyklos mokymo plane pilietiniam ugdymui bus skirtos atskiros pamokos VII, VIII ir X reformuotos mokyklos klasėse.

Taigi atestuojant skatinami visi trys skirtingi darbai, reikalingi nuolatiniam švietimo reformos vyksmui: to, kas oficialiai yra aprobuota, įtvirtinimas; praturtinimas naujovėms; naujų idėjų pateikimas.

Naudota literatūra:
1. Artūras Arbatauskas “Demokratiniai mokyklos vadybos pokyčiai ir švietimo reforma”, Dialogas, 1995.04.07, Nr.14, psl.5.

2. Remigijus Motūzas “Išeinančiojo žvilgsniu”, Dialogas, 1997.01.24, Nr.4.

Views All Time
Views All Time
6390
Views Today
Views Today
1
0 0