Naminiai šunys kilę iš vilko, šakalo ir kitų plėšrūnų rūšių. Prijaukinti akmens amžiuje, XII-VII tūkstantmetyje prieš mūsų erą. ~400 veislių; jos skiriasi dydžiu, kūno sudėjimu, spalva, plaukų danga, elgesiu. Turi labai gerą uoslę, išsivysčiusias smegenis, gerai mato ir girdi, todėl lengvai dresuojami, tinka įv. reikalams.

Patelės lytiškai subręsta 7-8 mėn. amžiaus, patinai 10-12 mėn. Rujoja 2 kartus per metus po 20 d. Nėštumas 58-65 d. Vieną vadą sudaro 1-8 akli, kurti, bedančiai šuniukai. Jie pradeda girdėti 12-14, praregi 8-9, pieniniai dantys jiems prasikala 20-30 parą. Žindymo laikotarpis ~1,5 mėn. Gyvena 10-12 (kartais iki 17) metų.

Šunys mėsėdžiai, bet ėda ir augalinį maistą. Laikomi voljeruose, palapinėse, būdose, namuose. Naminiai šunys skirstomi į 3 grupes: medžiokliniai, tarnybiniai (kartais dar išskiriami kaip atskira grupė sportiniai tarnybiniai), dekoratyviniai. Šunys serga pasiutlige, niežais, kerpančiąja dedervine, kirmėlinėmis ligomis (visomis tomis ligomis gali užsikrėsti ir žmogus).

Šuo – seniausias naminis gyvulys. Tai rodo akmens amžiaus archeologiniai radiniai. Manoma, kad dabartinio šuns protėviai leidosi prijaukinami žmogaus todėl, kad galėtų lengviau pramisti, ėsdami atliekas nuo pirmykščio žmogaus „stalo“. Šuo pamažu prisirišo prie žmogaus, tapo jo draugu ir pagalbininku medžioklėje, būsto ir daiktų sargu.

Kokiame žemyne ar jo dalyje buvo prijaukintas pirmasis šuo, nežinia. Aišku viena, kad šuo buvo prijaukintas įvairiose vietose, nes pirmieji šunys labai skyrėsi vieni nuo kitų. Tai leido žmogui vėliau išvesti įvairias, besiskiriančias viena nuo kitos ūgiu, kūno sudėjimu, spalva ir elgesio savybėmis, veisles. Jų įvairovė rodo, kad šunys atsirado kryžminantis skirtingoms senovėje gyvenusioms vilkų ir šakalų rūšims ir kad šis kryžminimasis vyko pagal žmogaus norą, jam vadovaujant.

Kasinėjant daugelį senovinių gyvenviečių, buvo rasta įvairių rūšių pirmykščių šunų skeletų, labai panašių į šiuolaikinių šunų skeletus. Kasinėjant stovyklą ant polių, pastatytą 10 000 metų prieš mūsų erą, rastos šuns skeleto liekanos, kurių kilmė mums nežinoma. Minėtas šuo pavadintas pelkiniu arba durpiniu šunimi (Canis familiaris palustris Rutimayer). Tai buvo nedidukai, temperamentingi, jautrūs ir pikti šunys, gyvenę šalia mūsų protėvių stovyklų. Jie pirmieji pajusdavo pavojų ir įspėdavo žmones. Iš pelkinių šunų kildinami dabartiniai špicai, pinčeriai ir įvairūs terjerai. Jie tokie nepanašūs vieni į kitus, kad iš pirmo žvilgsnio nepastebėsime nieko bendra. Tačiau ilgiau stebėdami įsitikiname, kad dobermanui, erdelterjerui ar ryzenšnauceriui (atstovaujantiems evoliuciniu požiūriu palyginti jaunas veisles) būdinga ir savarankiškumas (kartais net nesiskaitymas su šeimininku), ir puikios tarnybinės savybės – gera uoslė ir nuovoka, atkaklumas, piktumas.

Kitai grupei priklauso Šiaurės vilkiniai ir piemenų šunys. Jie kildinami iš šunų, kurių liekanas, kasinėdamas prie Ladogos ežero, rado ir aprašė prof. D.Anučinas. Minėti šunys, pavadinti archeologo A.Inostrancevo vardu (Canis familiaris Inostrancewii), buvo šiaurinėje Europos dalyje gyvenusių vilkų ir durpinių šunų palikuonys.

Doginių šunų grupė kildinama iš kito protėvio – Canis familiaris decumarus, apie kurį žinių beveik nėra. Įspūdingu dydžiu tas šuo turėjęs būti panašus į mūsų dogus ir senovės karinius šunis, apie kuriuos galima spręsti iš antikinių skulptūrų.

Kryžminant šiaurinių veislių šunis su stambiais Canis familiaris decumarus, buvo išveisti senbernarai ir niūfaundlendai.

Evoliuciniu požiūriu bene jauniausias mūsų šunų protėvis – Canis Jeitteles matris optimae – bronzinis šuo, kurio liekanų randama bronzos amžiaus žmonių gyvenvietėse. Iš šio protėvio kildinami aviganiai.

Dar yra grupė šunų, kilusių iš Canis familiaris intormedius Woldrich – „tarpinis šuo“, kurie turi medžioklės instinktą.

Kita atskira grupė, gyvenanti Afrikoje – Canis leinesi – juos augino senovės egiptiečiai.

Kinologija, kaip ir gyvenimas, nestovi vietoje – vienos veislės praranda populiarumą, kitos įgyja. Visų veislių neįmanoma nei suminėti, nei aprašyti. Šiuo metu pasaulyje jų yra apie 400.

TARNYBINIAI ŠUNYS

Tarnybiniai šunys naudojami daugelyje specialiųjų tarnybų. Dėl įgimtų savybių, žmogaus supratimo, nepasitikėjimo svetimais, ištvermės, drąsos, ir kitų savybių, kurias turi išugdyti žmogus per sistemingas treniruotes, tarnybiniai šunys padeda pasieničiams, seka nusikaltėlius, vedžioja akluosius, ieško narkotikų ir dingusių po griuvėsiais žmonių, sargauja sodybose ir butuose.

Veislės:

vokiečių aviganiai, koliai (škotų aviganiai), rotveileriai, ryzenšnauceriai, Kaukazo aviganiai, erdelterjerai, Maskvos sarginiai, Vidurinės Azijos aviganiai, Pietų Rusijos aviganiai, juodieji terjerai, senbernarai (daugelyje šalių jie laikomi dekoratyviniais).

SPORTINIAI TARNYBINIAI ŠUNYS

Prie sportinių tarnybinių priskiriamos anksčiau buvę tarnybinės veislės, bet dėl trumpo plauko bei priveisus daugiau tarnybinių veislių, išbrauktos iš tarnybinių šunų sąrašo. Jie daugiausia auginami butų apsaugai, yra ištikimi šeimininko draugai laisvalaikiu ir nelaimėje. Šilto klimato zonoje kai kurie gali atlikti ir tarnybinių šunų pareigas.

Veislės:

dogai, bokseriai, dobermanai, niūfaundlendai, landsyrai.

DEKORATYVINIAI ŠUNYS

Yra apie 50 dekortyvinių šunų veislių. Lietuvoje jie skirstomi į 4 grupes: dekoratyviniai terjerai, pudeliai, Rytų, Vakarų dekoratyviniai šunys. Svoris 1,5 – 30 kg.

Veislės:

dekoratyviniai terjerai: bedlingtono terjerai, airių terjerai, keribliuterjerai, bulterjerai, skaiterjerai, škotų terjerai,
šnauceriai: mažieji, nykštukiniai (miniatiūriniai);
pudeliai: didieji, mažieji, nykštukiniai, žaisliniai;

rytų: afganų kurtai, Lchaso apso, pekinai, Tibeto terjerai, ši-tsu, japonų chinai, čiau-čiau;
vakarų: levretkos, mopsai, či-chua-chua, amerikiečių koker spanieliai, basetai, bladgaundai, bobteilai, nykštukinaiai pinčeriai, Maltos bolonės, prancūzų bolonės, spalvotosios bolonės, anglų buldogai, prancūzų buldogai, dalmatinai, toiterjerai, Maskvos ilgaplaukiai toiterjerai, šelti, špicai, senbernarai.

MEDŽIOKLINIAI ŠUNYS

Yra apie 200 medžioklinių šunų veislių.

Veislės:

paukštšuniai: spanieliai, dratharai, kurtsharai, pointeriai, anglų (taškuotieji) seteriai, airių (raudonieji) seteriai, škotų (juodieji) seteriai, vokiečių grifonai, langharai, mažieji miunsterlenderiai;

skalikai: rusų, estų, lietuvių;
laikos: rusų europinė, Vakarų Sibiro, Rytų Sibiro, karelų suomių;
urviniai: taksai, foksterjerai, jagdterjerai.

Karolis Masilionis „Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė“

Views All Time
Views All Time
10900
Views Today
Views Today
1
0 0