Airiai tvirtina, jog terjerai – seniausia jų šunų veislė. Šituo galima patikėti, nes airių terjerai – tikros Barbės devyndarbės, beje, visus darbus nudirbantys labai gerai. Ką jie moka? Mielai gaudo peles ir žiurkes, uoliai sargauja, protingai talkina medžiotojams – tiek laukuose, tiek miškuose, tiek ir ežere ar upėje, nes mėgsta plaukti. Tiesa, baisiai nekenčia kačių, pikti su kitais šunimis, gali pulti avis ar ožkas, bet nuo šito galima atpratinti. Tad ar bereikėjo geresnio šuns senų laikų airių valstiečiui. Airių terjerai gana tvirti, atsparūs, turi daug jėgos, jų kailis šiurkštus.

Nors iš išvaizdos airių terjerai ir neatrodo labai geraširdžiai – juose greičiau įžiūrėsime nuolatinį pasirengimą stoti kovon, vis dėlto namuose, jie yraramūs, geri, net švelnūs. Sunkėliau tiems šeimininkams, kurie “prie tingulio” – airių terjerams būtina išeikvoti savo energiją, todėl su jais reiktų daugėliau pavaikštinėti, net pabėgioti. Žinoma, ir šunį galima paversti tinginiu, bet tai jau bus ne tikras, o žaislinis šuo.

Dauguma airių terjerų dar “tikri”, nepraradę protėvių savybių, nes šiaip sau laikomų ne ne itin gausu. Dažniausiai airių terjerai dar tebetarnauja senose tarnybose – sargauja, medžioja. Seniau airių terjerų buvo įvairių spalvų – juodų, rudų, baltų, rausvų, juodai rudų. Prieš šimtą metų įsikūrus airių terjerų augintojų klubui, nutarta parinkti vieną kokią spalvą, todėl dabar šie terjerai būna rausvai rudi ar rausvai rudi su aukso ar šiaudų atspalviu.

Kas pažįsta foksterjerus, tas nesunkiai įsivaizduos ir airių terjerus – tik šie tiek aukštesni ir stambesni. Kailį reikia bent kartą per savaitę iššukuoti šepečiu ir tris keturis kartus per metus išpešioti.

Labai dirgliems, trokštantiems ramybės ir nervingiems žmonėms netinka šių veislių šunys: foksterjerai, bulterjerai, airių ir valų terjerai. Šių veislių šunys ypač linksmi ir nepaprastai judrūs. Su jais reikia elgtis labai vienodai ir santūriai.

Views All Time
Views All Time
3062
Views Today
Views Today
1
0 0