Ketvirtoji nuo Saulės planeta Marsas žinoma nuo senų senovės. Dėl rausvos Marso spalvos senovės romėnai ir graikai susiejo šią planetą su kruvinuoju karo dievu (graikų karo dievas – Arėjas, romėnų – Marsas). Aukštaičiai Marsą vadino Saulės dukra Žiezdre.

Iki kosminių tyrimų epochos buvo manoma, kad Marsas yra tinkamiausia planeta nežemiškos gyvybės prieglobsčiui. Jau ankstyvieji Marso stebėjimai pro teleskopus parodė esant tvirtą planetos paviršių su aiškiomis nekintančiomis detalėmis: baltomis ašigalių kepurėmis, tamsiomis ir šviesiomis sritimis. Ilgainiui paaiškėjo, kad baltų ašigalių kepurių matmenys, šviesių ir tamsių sričių kontrastingumas įvairiais Marso metų laikais yra skirtingi. Prie šių faktų prisidėjo dar vienas „atradimas“ – vadinamieji Marso kanalai. Sezoninė Marso paviršiaus detalių kontrastingumo kaita buvo siejama su Marso augalijos suvešėjimu šiltesniuoju metų laiku, o Marso kanalai esą liudijo marsiečių civilizacijos įrengtą sudėtingą drėkinimo tinklą, kuriuo tiekiamas vanduo dykumų miestams.

Ilgainiui gausėjantys stebėjimų duomenys patvirtino, kad Marse labai atšiaurios klimato sąlygos ir kilo vis daugiau abejonių, ar jame gali egzistuoti kokia nors gyvybė, nekalbant apie protingus marsiečius.

Paskutines viltis atrasti Marse dirbtinius kanalus ir jais tekantį vandenį ar kokius nors gyvybės požymius išsklaidė planetos tyrimai kosminiais aparatais. Didelės skiriamosios gebos Marso paviršiaus nuotraukose, kurias perdavė į Žemę Mariner (mariner – jūrininkas) kosminės stotys 1965-1971 m., nebuvo matyti jokių kanalų, o tik užgesę ugnikalniai, krateriai, kanjonai. 1976 m. kosminių aparatų Viking atlikti biologiniai eksperimentai nerodė jokių gyvybės požymių Marse. Matyt, šie atradimai kiek atvėsino Marso tyrinėtojų entuziazmą ir beveik 20 metų nebuvo vykdoma jokių Marso tyrimų kosminėmis stotimis.

Tik šiame dešimtmetyje vėl grįžtama į Marsą. Šiais metais raudonąją planetą tyrinėjo du kosminiai aparatai: Mars Pathfinder (Marso pėdsekys) ir Mars Global Surveyor (Marso pasaulio tyrinėtojas). Šie aparatai jau perdavė į Žemę daug svarbių Marso tyrimų rezultatų. Apie juos bus rašoma straipsnio pabaigoje. O pradžioje pateiksime ankstyvesniųjų Marso tyrinėjimų apžvalgą.

Bendros žinios

Marsas skrieja aplink Saulę vidutiniškai 228 mln. km nuotolyje. Tačiau orbita gerokai ekscentriška ir jo nuotolis nuo Saulės kinta didelėse ribose. Dėl to atstumas tarp Žemės ir Marso opozicijų metu, t. y. kai abi planetos išsirikiuoja vienoje Saulės pusėje, esti nevienodas ir svyruoja nuo 56 iki 100 mln. km. Tos opozicijos, kai nuotolis tarp Žemės ir Marso būna apie 56 mln. km, vadinamos didžiosiomis. Paskutinė Marso opozicija buvo 1997 m. kovo mėn. Kita opozicija bus 1999 m. gegužės mėn. Suprantama, kad palankiausios sąlygos Marsui stebėti būna tada, kai planeta yra arčiausiai Žemės.

Daugeliu savo charakteristikų Marsas nedaug tesiskiria nuo Žemės. Marso para tik apie 40 min. ilgesnė už Žemės parą. Marso sukimosi ašies posvyris į jo orbitos plokštumą yra beveik toks pat kaip ir Žemės. Todėl Marse, kaip ir Žemėje, stebima metų laikų kaita. Tačiau Marso apskriejimo aplink Saulę periodas yra ilgesnis negu Žemės ir lygus 1.88 Žemės metų. Kadangi Marsas yra maždaug 1.52 karto toliau nuo Saulės negu Žemė, jo paviršiaus vienetinis plotas gauna 2.3 karto mažiau Saulės energijos negu Žemės paviršiaus vienetinis plotas.

Marsas yra gerokai mažesnis už Žemę. Marso skersmuo yra 1.89 karto trumpesnis už Žemės skersmenį, o jo masė sudaro tik 0.11 Žemės masės. Sunkio jėgos pagreitis Marso paviršiuje yra 2.65 karto mažesnis negu Žemėje. Marso vidutinis tankis yra gerokai mažesnis už Žemės tankį ir beveik toks pat, kaip Mėnulio tankis (3300 kg/m3). Tai reiškia, kad Marso ir Žemės planetų vidinė sandara yra skirtinga. Tikriausiai Marso branduolys yra mažesnis ir mažiau tankus.

Marso magnetinis laukas yra 500 kartų silpnesnis už Žemės magnetinį lauką. Tai neatitinka pripažinto planetų magnetinių laukų kilmės modelio. Nors planetos branduolys mažesnis, jame vis tiek turi būti gana daug metalų (geležies, nikelio). Vulkaninės veiklos padariniai rodo, kad Marso mantija tikriausia yra karšta, o branduolys karštas ir skystas. Todėl Marso magnetinis laukas turėtų būti stiprus. Galbūt šiuo metu keičiasi Marso magnetinio lauko poliškumas? O gal neteisingas planetų magnetinių laukų modelis?

J. Sūdžius

Views All Time
Views All Time
5239
Views Today
Views Today
2
0 0