1

Kai vieną rytmetį ankstyvą Zaratustra į olą savo grįžęs buvo, pašoko lyg beprotis jisai iš guolio savo ir ėmė rėkt klaikiu balsu ir rankom mostiguoti, tarytum guoly tam kažkas dar kitas būt gulėjęs, kurs keltis nenorėjo; ir taip skambėjo balsas Zaratustros, kad jo žvėreliai išsigandę pas jį atbėgo, o iš visų aplinkinių olų, landynių išlakstė visa, kas tik gyva buvo,- kas skrisdamas, plasnodamas, kas šliauždamas ir šokdamas, priklausomai nuo to, kokias kas kojas ir sparnus turėjo. Ir žodžiais šiais Zaratustra prabilo:

Iškilk, mintie bedugne, tu iš gelmės manosios! Giesmė esu aš gaidžio tavo ir rytmečio žara auksinė, tu kirmėle užsimiegojus: pabusk, akis atmerki! Giedojimas manasis tave, tikiuos; pažadins!

Tu perkirsk grandines ausų savųjų: klausyki! Nes aš noriu, kad tu mane girdėtum. Pabusk, akis atmerki! Čia griausmo esama tiek daug, kad ir kapai išmoks girdėti!

Tad iš akių savų miegus ištrinki ir visa tai, kas kvaila, akla! Klausyk manęs ir akimis savosiom: nes balsas mano dar yra ir vaistas tiems, kas aklas gimęs.

Ir kai tu jau pabudęs būsi, tuomet turėsi amžinai akių nebesudėti. Ne m a n o būdas žadinti iš miego senelių seneles, kad joms tuoj pat paliepčiau – miegokite toliau!

Tu jau judi, raivaisi, gargaliuoji? Pabuski, kelkis! Juk ne gargaliuot – kalbėti privalai! Zaratustra tave juk šaukia, tasai bedievis!

Tai aš, Zaratustra, gyvenimo, kančios ir rato užtarėjas – šaukiu tave, mintie bedugne mano!

O, laimė! Tu eini – aš jau girdžiu tave ateinant! Bedugnė mano k a l b a, giliausią gelmę savo į šviesą aš ištraukiau.

Valio! Eik šen! Duok ranką savo – gerai! Ne ne! Aha! – Bjauru, koktu, šlykštu – o, varge!

2

Vos spėjęs šiuos žodžius ištarti, Zaratustra susmuko kaip negyvas ir dar ilgai gulėjo lyg lavonas. Bet kai jis sąmonę atgavo, išblyškęs buvo ir virpėjo, ir keltis nemėgino, ilgai nei valgė jis, nei gėrė. Ir truko taip dienas septynias; o jo žvėreliai dieną naktį vis budėjo; išskrisdavo tiktai erelis jiems maisto atgabenti. Ir visa, ką surast ir sumedžiot jam sekės, parskridęs dėdavo prie Zaratustros guolio: todėl Zaratustra netrukus gulėjo uogom geltonom ir raudonom apkrautas, ir vynuogėm, ir obuoliais rausvais, ir kvepiančiom žolelėm, ir pinijų kankorėžiais. Prie kojų patiesti tysojo ėriukai du, kuriuos erelis per vargus nuo piemenų pagrobęs buvo.

Ir pagaliau aštuntą dieną Zaratustra pakilo guoly savo, ant rankos pasirėmęs, pasiekė obuolį raudoną, pauostė jį ir kvapą jo pagyrė. Tuomet žvėreliai jo pamanė, kad laikas jau atėjo su juo pasikalbėti.

„O, Zaratustra,- taip jie kreipės,- septynios dienos jau guli tu šitaip, akis užmerkęs: ar nemanai, kad metas vėl ant kojų stotis?

Išeiki iš olos savosios: tavęs pasaulis laukia tarytum sodas. Dabar tik vėjas žaidžia su nelengvais gardžiais kvapais, kurie tavęs geidauja; ir dar visi upeliai paskum tave srovent norėtų.

Visi daiktai tavęs ištroškę, nes ištisas dienas septynias buvai tu vienas,- išeiki iš olos savosios! Visi daiktai – jie gydytojais tavo būti nori!

O gal aplankė pažinimas naujas, kartus, sunkus be galo? Lyg užraugta tešla gulėjai, siela tavoji kilo ir per visus kraštus jau lipo.“

– O, gyvulėliai mano,- Zaratustra atsakė,- čiauškėkite toliau jūs šitaip ir leiskit man klausytis! Mane gaivina, kai jūs plepat: kai plepama yra, pasaulis man tarytum sodas rodos.

Kaip gera, kad yra garsų ir žodžių: ar žodžiai ir garsai nėra vaivorykštės ir tiltai apgaulingi tarp tų, kas amžinai išskirta?

Juk sielai kiekvienai priklauso pasaulis kitas; ir sielai kiekvienai kita siela yra anas pasaulis.

Tarp panašiausiųjų dalykų iliuzija yra kaip tik didžiausia; nes per mažiausiąją bedugnę sunkiausia permest tiltą.

O dėl manęs – tai kaip galiu aš būti kažkur ne savyje? Nėra būties tos išorinės! Bet mes pamirštam tai, girdėdami bet kokį garsą; kaip gera, kad pamirštam!

O ar ne tam duoti ir dovanoti daiktams vardai, garsai įvairūs, kad tais daiktais žmogus gaivintųs? Kalbėjimas – graži kvailystė: žmogus viršum visų daiktų juo šoka.

Kaip malonu kalbėti, garsų klausytis melo! Garsais juk mūsų meilė šoka viršum vaivorykščių margųjų,

– „O, Zaratustra,- jam atsakė žvėrys,- tokiems, kurie kaip mes galvoja, visi daiktai jiems šoka patys: ateina, ranką viens antram paduoda, nusijuokia ir bėga – ir vėl sugrįžta.

Juk viskas eina, viskas grįžta; būties taip amžiais sukas ratas. Ir viskas miršta, viskas vėl pražysta; būties taip amžiais slenka metas.

Juk viskas lūžta, viskas vėl iš naujo jungias; būties taip amžiais namas renčias. Ir viskas skirias, viskas sveikinasi vėlei; per amžius lieka ištikimas sau būties tas ratas.

Būtis akimirką kiekvieną randas; aplink kiekvieną ‘čia’ vis sukas rutulys ‘tenai’. O vidurys yra visur. Tik kreivas amžinybės takas.“

– O, pokštininkai jūs ir rylos! – Zaratustra atsakė ir vėl nusišypsojo,- o, kaip gerai jūs žinot, kas per dienas septynias įvykti privalėjo:

– ir kaip anas baisusis gyvis į gerklę man įlindo ir dusino mane, ir smaugė! Tačiau aš jam nukandau galvą ir nuo savęs toli nuspjoviau.

O jūs – iš to dainušką jau sudėjot? O aš dabar guliu čia išsitiesęs, pavargęs dar nuo to kandimo ir spjovimo, dar vis sergąs nuo savojo išganymo.

I r j ū s į v i s a t a i ž i ū r ė j o t ? O, jūs žvėreliai mano, ar jūs taip pat tokie jau žiaurūs esat? Ar jūs norėjote į mano skausmą didelį žiūrėti, kaip žmonės daro? Žmogus juk gyvulys žiauriausias.

Tragedijos, kryžiavimai, koridos lig šiolei jam didžiausią malonumą žemėj teikė; ir kai žmogus sau pragarą išrado, tas pragaras jam dangumi šioj žemėj tapo.

Ir kai tik didelis žmogus sušunka, tuoj pat mažasis prisistato; ir seilės varva jam iš malonumo. Bet jis „užuojauta“ tatai vadina.

Žmogus mažasis, ypačiai poetas – kaip uoliai kaltina gyvenimą jis žodžiais! Klausykite, tik pro ausis jūs nepraleiskite to džiaugsmo, kurs visuose jo kaltinimuos skamba!

Gyvenimo šitokius kaltintojus vienu akimirksniu gyvenimas įveikia. „Juk myli tu mane? – gyventi malonumas, akiplėša tas, klausia,- palauki dar truputį, dar neturiu tau laiko!“

Žmogus pats sau yra žvėris žiauriausias; ir visados, kuomet jūs girdit kalbant, kad „nusidėjėlis“ jisai, „nešėjas kryžiaus“ ir „atgailautojas“ esąs, jūs nepraleiskit pro ausis to malonumo, kurs aimanavimuos šituos ir kaltinimuos slypi!

O aš patsai ar noriu tuo apkaltint žmogų? O, jūs žvėreliai mano, lig šiol esu išmokęs viena: kad žmogui tai, kas jo blogiausia, reikalinga,- kad jam geriausia būtų,

– kad visa, kas blogiausia, sudaro j ė g ą jo didžiausią ir akmenų kiečiausią aukščiausiajam kūrėjui; ir kad žmogus geresnis i r piktesnis tapti turi:

– Aš ne prie t o kankynių medžio buvau prikaltas, kad žinau: žmogus yra negeras, tačiau prie kito, nes šaukiau, kaip niekuomet nėra dar kitas šaukęs:

„Deja, piktybė jo didžiausia tokia menkutė! Deja, jo gėris pats didžiausias toksai menkutis!“

Pasišlykštėjimas žmogum didysis į gerklę man įlindęs buvo ir dusino mane; taip pat ir tai, ką aiškiaregis pranašavo: „Juk viskas visiškai vis tiek, neverta niekas nieko, žinojimas tik smaugia.“

Ir prieš mane brėkšma ilga šlubčiojo ir liūdesys pavargęs mirtinai, apsvaigęs, kurs žiovaudamas sakė:

„Jis amžinai sugrįžta, žmogus tas, nuo kurio esi pavargęs, žmogelis tas mažasis“,- taip žiovaudamas mano ilgesys kalbėjo, vos kojas vilkdamas ir negalėdamas užmigti.

Ola pavirto man žmonių ši žemė, įdubo jos krūtinė ir visa gyva man žmogaus pelėsiais virto ir kaulais, ir praeitimi, kuri supuvus.

Tie dūsavimai mano sėdėjo prie žmonių kapų visų ir atsistot nebepajėgė; tos aimanos ir klausimų kėlimai – jie kvarkė, smaugė, graužė ir skundės dieną naktį:

– „Aje, žmogus atgal vis grįžta amžiais! Žmogus mažasis amžiais grįžta!“

Nuogus abu mačiau aš kartą, didžiausią žmogų ir mažiausią: per daug jau žmogiškas ir tas didžiausias!

Per daug jau mažas pats didžiausias! – tai buvo žmogumi nusivylimas mano! Ir amžinas mažiausiojo grįžimas! – tai buvo būtimi visa nusivylimas mano!

O, kaip bjauru, koktu, šlykštu! – Štai taip Zaratustra kalbėjo ir ėmė dūsaut ir drebėti, nes vėl prisiminė jis ligą savo. Bet jo žvėreliai nebeleido jam daugiau kalbėti.

„Nebekalbėki, sveikstantis ligoni! – žvėreliai jam atsakė.- Verčiau išeik iš čia į lauką, kur jau seniai tavęs pasaulis, tarytum sodas, laukia.

Išeiki pas rožes, bites, pulkus balandžių! Bet ypačiai – pas paukštelius giesmininkus, kad jų g i e s m i ų išmoktum.

Giedojimas juk sveikstantiems naudingas; tegu sveikieji kalba. O jei giesmių taip pat sveikieji nori, tai nori jie kitų giesmių negu kad sveikstantysis.“

– „O, pokštininkai jūs ir rylos, nutilkite galiausiai! – Zaratustra atsakė ir juokės iš žvėrelių savo.- Kaip nuostabiai jūs žinot, paguodą kokią sau radau aš per dienas septynias!

Kad aš turiu giedoti vėlei,- štai š i t ą sau paguodą sugalvojau ir š i t ą pasveikimo būdą: ar ir iš ta dainušką vėl tuojau sudėsit?“

– „Nebesakyk daugiau jau nieko,- žvėreliai prašė jo dar kartą.- Verčiau, tu sveikstantis ligoni, pirma pasidaryk sau lyrą, pasidaryk sau lyrą naują!

Nes juk matai, o, Zaratustra! Naujoms giesmėms tavoms naujos ir lyros reikia.

Giedok, triukšmauk, o, Zaratustra, naujom giesmėm tu sielą savo gydyk: kad savo didįjį likimą galėtumei ištverti, likimą, kokio joks žmogus nėra dar niekuomet turėjęs!

Nes žvėrys tavo puikiai žino, kas tu esi, o, Zaratustra, ir kuo turi tu tapti: tai va, e s i t u m o k y t o j a s a m ž i n o g r į ž i m o,- štai toks dabar likimas t a v o!

Kad pirmas tu šį mokslą skleist turėsi,- kaip šis likimas didis neturėtų būti tau ir pavojumi didžiausiu, taip pat liga pavojingiausia!

Matai, mes žinom, ko tu mokai: kad amžinai daiktai visi sugrįžta ir mes drauge su jais, kad mes be galo daugel kartų jau buvę esam ir su mumis drauge – visi daiktai.

Tu mokai, kad yra didieji tapsmo metai,- siaubingo dydžio metai, kurie lyg smėlio laikrodis tasai vis apsiverst iš naujo turi, kad vėl byrėtų ir išbirtų:

– todėl visi šie metai yra sau patys lygūs – didžiausiuos ir mažiausiuose dalykuos, dėl to mes irgi metuos kiekvienuos didžiuosiuos sau patys lygūs esam, didžiausiuos ir mažiausiuose dalykuos.

Ir jei dabar tu mirt norėtum, o, Zaratustra, matai, mes žinome gerai, ką tu tuomet sau pasakytum; bet tavo žvėrys prašo dar nemirti!

Tuomet kalbėti imtum, nė nedrebėdamas nei kiek, veikiausiai iš palaimos atsidusęs: nes didelė našta ir didelis slogutis tau būtų nusiritę, o, tu nepaprastas kantruoli! –

„Dabar štai mirštu ir nykstu, o, broliai mano,- tu mums sakytum,- tuoj pat į nieką aš pavirsiu. O sielos juk taip pat mirtingos kaip ir kūnai.

Bet mazgas priežasčių, kuriam esu įpintas, sugrįš,- sukurs mane jis vėlei! Aš pats juk priklausau prie priežasčių grįžimo amžinojo.

Sugrįšiu vėl su šia štai saule, su šia žeme, šiuo ereliu ir gyvate šitąja – n e į gyvenimą aš naują arba gyvenimą geresnį, arba gyvenimą panašų:

– aš amžiais į gyvenimą tą patį ir palaimingą didžiausiuos ir mažiausiuose dalykuos grįšiu, kad vėl visų daiktų grįžimą amžinąjį skelbčiau,

– kad žodį vėl kartočiau apie vidurdienį ir žemės, ir žmonių tą didį, kad vėl žmonėms aš antžmogį garsinčiau.

Aš ištariau jau žodį savo, ir aš dūžtu į savo žodį: taip nori amžina dalia manoji,- aš kaip skelbėjas žūstu!

Ir štai ta valanda atėjo, kai mirštantysis pats save palaimint turi. Štai taip p a s i b a i g i a nusileidimas Zaratustros.“

Kuomet žvėreliai šiuos žodžius pasakė, nutilo jie ir laukė, tikėdamies išgirsti Zaratustros mintį kokią; tačiau Zaratustra nepastebėjo, kad jie nutilo. Jis tik ramiai gulėjo, akis užmerkęs, lyg miegotų, bet nemiegojo, nes su siela sava jisai kalbėjo. Pamatę jį taip tylint, gyvatė ir erelis nusprendė didžią tylą šią pagerbti ir pasišalino iš lėto.

Views All Time
Views All Time
1730
Views Today
Views Today
1
0 0