O, tu vienatve, t ė v i š k e manoji! Per daug ilgai gyvenimą laukinį aš tarp laukinių gyvenau, kad ašaras galėčiau sulaikyti, sugrįždamas namuosna!

Tad pagrasinki man pirštu savuoju, kaip motina grasina, nusišypsoki man tu vėlei, kaip motina tik šypsos, ir pasakyk galiausiai: „O kas gi buvo tas, kuris kadaise kaip viesulas išrūko, mane palikęs vieną?

– kurs skirdamasis šaukė: aš per ilgai vienatvėje sėdėjau, tylėti atpratau! Ar t o čionai aš mokiaus?

O, Zaratustra, aš žinau juk viską: žinau, kad tarp žmonių daugybės buvai l a b i a u a p l e i s t a s nei pas mane kadaise vienas!

Vienaip yra, kuomet esi apleistas, kitaip – kai vienišas palieki: š t a i – ko esi dabar išmokęs! Ir kad tu visad tarp žmonių jiems svetimas, laukinis pasiliksi:

– laukinis, svetimas net kai tave jie myli: nes jie pirma nuo visko t a u s o j a m i būt nori!

O čia esi lizde savajam; čia išsipasakot gali tu viską, visus ir „už“, ir „prieš“ išlieti, čia gėdytis nereikia nei paslėptų jausmų, nei tų, kurie išblėso.

Čionai visi daiktai ateina ir meilinasi tavo kalbai, ir tau dar pataikauja, nes nori tau ant sprando sėsti. Čia ant palyginimo, simbolio kiekvieno tu pas kiekvieną tiesą joji.

Visiems daiktams gali čia tiesiai ir atvirai kalbėti: išties jų ausyse lyg pagyrimas skamba, jei su visais daiktais kas – tiesiai kalba!

Visai dalykas kitas, kuomet esi apleistas. Nes ar dar pameni, o Zaratustra? Kai tavo paukštis virš tavęs vis krykė, o tu stovėjai girioje sutrikęs, nebežinodamas, kur eiti, tarytum koks lavonas:

– ir tu sakei, kalbėjai: lai tie gyvūnai bus vedliai manieji! Man tarp žmonių pavojingiau nei su žvėrim gyventi,- t u o m e t buvai apleistas!

Ar pameni tu dar, o, Zaratustra? Kai tu saloj savoj tarp kibirų tuščių sėdėjai, tarytum vyno trykštantis šaltinis, dalindamas ir duodamas visiems, ištroškusiems pripildamas kiek nori:

– pakol galiausiai tu pats vienas ištroškęs tarp girtų kiurksojai ir šitaip skundeis naktimis: ar imt nėra smagiau nei duoti? Ar vogti dar nėra smagiau nei imti? – t u o m e t buvai apleistas!

O dar ar pameni, o, Zaratustra? Kuomet tyliausia valanda tava atėjo ir nuo tavęs paties tave ji varė ir šitaip tau piktai kuždėjo: „Tark žodį savo ir sudužki!“

– kuomet jinai visam laukimui tavo, visam tylėjimui tavajam tiek suteikė daug skausmo ir drąsą romią tavo kaustė: t u o m e t buvai apleistas!“

O tu vienatve, tėviške manoji! Kaip švelniai, palaimingai man tavo balsas skamba!

Neklausinėjam mes viens kito ir nedejuojam viens kitam, mes atvirai drauge pro atviras duris žingsniuojam.

– Nes pas tave taip atvira ir gera, ir taip šviesu aplinkui; ir valandos čionai lengviau prabėga. Juk tamsoje sunkiau nei šviesoje ištverti laiką.

Visos būties čia žodžiai ir žodžių skrynios atsidaro: visa būtis čia žodžiais nori virsti, ir tapsmas visas čia kalbėti iš manęs išmokti nori.

O ten žemai – ten visos kalbos bergždžios! Tenai pamiršti ir pro šalį eiti sudaro išmintį didžiausią: š t a i – ko dabar esu išmokęs!

O kas žmonių pasauly suprasti viską geistų, tasai prie visko prisiliest turėtų. Bet tam per švarios mano rankos.

Nebegaliu daugiau pakęst jų kvapo; kaip gaila, kad man taip ilgai triukšme jų ir klaikiam tvaike gyventi teko!

O, palaimingoji tyla aplinkui! O, tyras kvape čia kalnuos! O, tarsi iš gilios krūtinės ta tyluma įtraukia kvapą tyrą! O, kaip ji klausosi, tyla ta palaiminga!

O ten žemai – ten viskas kalba, ten niekas nieko neišgirsta. Visais varpais gali tu savo išmintį garsinti: prekyvietės verteivos nustelbs ją skambesiu variokų!

Pas juos ten viskas kalba, šneka, ir niekas jau suprasti nebemoka. Ten viskas vandenin tik krenta, bet niekas nebepuola į šaltinius giliuosius.

Pas juos ten viskas kalba, plepa, bet nieko gero neišeina ir niekas nieko iki galo nepadaro. Visi tiktai gagena, kas benorės ramiai lizde tupėti ir kiaušinius

perėti?

Pas juos ten viskas kalba, marma – į skutelius ten žodžiai mala viską. Kas vakar buvo dar per kieta net laikui, jo dantims aštriesiems, šiandieną iš gerklių žmonių tų dabartinių sugraužta ir jau sukramtyta karo.

Pas juos ten viskas žodžiais liejas, ir viskas išdavystėm tampa. Tai, kas seniau paslaptimi vadinos, kas gelmėje sielų glūdėjo, šiandieną gatvių paskalūnams ir kitokiems drugiams priklauso.

O, keistas padare tu žmogiškasis! Tamsių tu gatvių triukšme! Dabar esu aš vėl tave palikęs: didžiausias man pavojus jau praėjo!

Kitų tausojimas ir užjautimas man visuomet pavojų begalinį kėlė; o žmogiškieji padarai visi globos bei užjautimo trokšta.

Su tiesomis nepasakytom, su kvailio rankų mostais, širdim apkvailinta baisiausiai ir su užuojautos melavimais mažyčiais, kurių visiems žarsčiau ik valiai,- štai šitaip tarp žmonių dienas aš leidau.

Kitais drabužiais apsivilkęs, sėdėdavau aš jų draugijoj, savęs paties neatpažinti pasirengęs, kad tik pakęsti j u o s galėčiau, ir sau vis nuolatos kartojau: „Kvailys esi, žmonių tu nepažįsti!“

Žmonių imi nebepažinti, kai gyveni tarp jų: per daug visi fasado turi – tad ką dar reiškia akys skvarbios, toliaregės!

Kai jie manęs įvertint neįstengė, aš jų, kvailys, daugiau negu savęs gailėjau: papratęs pats sau griežtas būti, dėl to gailėjimo dažnai ir sau nevengiau keršto.

Sukandžiotas nuodingų musių ir lyg akmuo lašų piktybės pratašytas, sėdėjau jų draugėj ir vis save įtikinėjau: „Juk nekalta menkystė dėl to, kad ji menka!“

Ir ypač tuos, kurie save „gerais“ vadina, aš pastebėjau nuodingiausiom musėm esant: jie gelia nekalčiausiu veidu, ir jie meluoja nekalčiausiu veidu; tad kaip g a l ė t ų jie dar man – teisingi būti!

Kas tarp tokių gerų gyvena, tą gailestis meluot išmoko. Gailestingumas – jis visoms laisvoms sieloms padaro orą tvankų. Kvailystės juk gerųjų paaiškinti negali niekas.

Save slapstyt, taip pat lobius savuosius – š t a i ką ten apačioj išmokau: nes man kiekvienas dar iš jų atrodė dvasios skurdžius. Ir mano užjautimo melą sudarė tai, jog aš kiekviename iš jų žinojau,

– kiekviename regėjau – ir užuodžiau, kiek dvasios jis užtektinai turėjo ir kiek jam jos per daug jau buvo!

Jų išminčius kietakakčius aš vadinau išminčiais, tačiau ne kietakakčiais,- taip aš žodžius praryt išmokau. Jų duobkasius aš vadinau tyrėjais,- taip aš žodžius pakeist išmokau.

O duobkasiai – ligų sau prisirausia. Senuos šiukšlynuos prastas kvapas slepias. Nereikia liūno judint. Verčiau kalnuos gyventi.

Aš vėlei šnervėm palaimingom kalnų kvėpuoju laisve! Galiausiai išvaduota nosis mano nuo kvapo visokių žmogystų.

Gaiviųjų vėjų, tartum vyno putų, kutenama siela manoji č i a u d i,- ji čiaudi ir linksmai sau. -„Į sveikatą! „- linki! –

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1550
Views Today
Views Today
1
0 0