Kai pavakarę, vieną Zaratustra su mokytiniais savo per girią ėjo ieškodamas gaivaus šaltinio, staiga pateko jis į pievą žalią, kurią nuo vėjo slėpė aplinkui augę medžiai ir krūmokšniai: čionai merginos šokį šoko. Bet kai jos Zaratustrą atpažino, iškart sustojo visos; o jis su draugišku šypsniu arčiau priėjo ir šitaip tarė:

„Nemeskit šokusios, merginos mielos. Ne koks trukdytojas piktu žvilgsniu pas jus atėjo ir ne merginų priešas.

Esu aš Dievo užtarėjas, ginu aš jį nuo velnio: o šis yra dvasia sunkybės. Ir kaip galėčiau aš, o jūs lengvutės, būt priešas šokių dieviškųjų? Arba nemėgt merginų kojų su nuostabiais kulkšniukais?

Esu giria, teisybę sakant, tamsi paunksmė medžių, bet kas tamsos manos nebijo, tas ir rožynų ras po kiparisais mano.

Jis ras ir mažąjį dievuką, kuris merginoms pats mieliausias: jis prie šaltinio guli ramus, akis užmerkęs.

Iš tikro jis vidurdieny užsnūdo, tas tinginys besaikis! Matyt, per daug jisai drugelių vaikės?

Nepykit, jūs šokėjos puikios, jei aš tą mažąjį dievuką truputį apvanosiu! Jis rėks ir verks, tai aišku,- bet jis ir verkdamas šypsotis moka!

Ir ašarų dar nenušluostęs, tegu paprašo jus pašokti; o aš tam šokiui dainą sudainuosiu:

Tai šokio bus daina, daina patyčių iš sunkio dvasios, didžiausio to ir galingiausio mano velnio, apie kurį jūs sakot, jog jis ‘pasaulio viešpats’.“-

Tai štai daina šitoji, kurią Zaratustra dainavo, kai Kupidonas ir merginos drauge rately sukos:

Dar neseniai akysna tavo, gyvenime, aš pažiūrėjau! Ir pasirodė man staiga, jog į kažką: aš nepaaiškinama leidžiuos.

Bet aukso meškere savąja mane ištraukei; tu tyčiojaisi ir juokeis, kai nepaaiškinamo tau daviau aš vardą.

„Taip sako visos žuvys,- tarei tu man,- ko j o s paaiškint, išmatuot negali, tai nepaaiškinimu pavadina.

Bet aš esu tiktai nepastovus be galo ir nesutramdomas, ir moteris visam kame, ir nelabai dar dorovinga:

Nors, vyrai, jūs mane ‘gilia’ vadinat, ‘ištikima’ ir ‘amžina’, ir ‘paslaptinga’.

Jūs visad mus apdovanojat savom dorybėm- o, jūs dorovingieji!“

Taip šaipėsi jinai, nepatiklioji; bet niekad netikiu nei ja, nei pašaipom aš josios, kai ant savęs pati ji piktžodžiauja.

Ir kai tarp keturių akių kalbėjau su nesutramdoma išmintimi savąja, ji man piktai pasakė: „Tu nori, trokšti, myli – dėl to tiktai gyvenimą g i r i !“

Vos išlaikiau piktai jai neatrėžęs, teisybės tai pikčiurnai nepasakęs; nėra atsakymo piktesnio, kaip savo išminčiai „teisybę pasakyti“.

Tokie dalykai štai trijulės mūsų! Visa širdim tiktai gyvenimą aš myliu – ir iš tiesų tuomet labiausiai, kai nekenčiu aš jojo!

O kad aš išminčiai esu toks geras, dažnai net ir per daug, yra taip vien todėl, kad ji gyvenimą man primena labiausiai!

Akis ji savo turi ir savo šypseną, ir net auksinę meškerėlę: kuo kaltas aš, kad jie abu tokie panašūs?

Ir kai gyvenimas mane paklausė kartą: „Kas tai yra, ta išmintis tavoji?“ – aš atsakiau nelaukęs nieko: „O taip! Tai išmintis!

Mes trokštam jos ir niekad nesam sotūs, mes žvelgiame į ją pro šydus, mes ją tinklais net gaudom.

Ar ji graži? Ką aš žinau! Bet ir seniausi karpiai ant jos dar kimba.

Ji kintanti ir užsispyrus; dažnai – regėjau; kaip jinai sau lūpas kramtė ir kaip save prieš plauką ji šukavo.

Gal ji pikta ir apgaulinga, ir visame kame tik moteris; bet kai blogai apie save pati ji kalba, tuomet kaip tik labiausiai suvedžioja.“

Ir kai aš tai gyvenimui išdrožiau, jisai piktai nusišypsojo ir užsimerkė. „Tu apie ką čionai kalbi? – paklausė jis.- Apie mane, ko gero?

Ir jei teisybę tu sakytum, ar t a i man šitaip akis išdėti reikia! Bet tu dabar ir apie savo išmintį man pakalbėki!“

Ak, tu ir vėl akis atmerkei, o tu gyvenime mielasis! Ir pasirodė man staiga, kad vėlei į kažką aš nepaaiškinama leidžiuos.-

Štai taip Zaratustra dainavo. Tačiau kai šokis baigės ir jau merginos išsiskirstę buvo, jam liūdesys suspaudė širdį.

„Seniai jau saulė nusileido,- jis tarė pagaliau.- Ant pievos jau rasa iškrito, o iš tankmės vėsa jau dvelkia.

Kažką nežinoma jaučiu aplinkui ir žvilgsnį mąslų. Tai ką! Esi dar gyvas, Zaratustra?

Kodėl? Dėl ko? Kame? Ir kur? Kokiu būdu? Ir kaip? Ar ne kvailystė dar gyventi?-

O, jūs bičiuliai mano, tai vakaras manęs taip klausia! Atleiskite, kad aš toks liūdnas!

Tai – vakaras: atleiskit man, kad vakaras tai buvo.“

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1828
Views Today
Views Today
1
0 0