Zaratustra kalnais ir giriom nė valandos nebuvo dar keliavęs, kai netikėtai keistą eiseną jisai išvydo. Kaip tik tuo keliuku, kuriuo žemyn ketino leistis, karaliai du pėsčiom žingsniavo, karūnomis ir juostom purpurinėm pasipuošę, margi nelyginant flamingai: jie prieky varės asilą apkrautą. „Ko ieško šie karaliai mano karalystėj?“ Zaratustra nustebęs mintyse sau tarė ir greit pasislėpė už krūmo. Kuomet karaliai gan arti priėję buvo, jis pusbalsiu, lyg su savim pačiu kalbėtų, tokiais prabilo žodžiais: „Keisti, keisti dalykai daros! Sunku stačiai suprasti?! Regiu du karalius – ir asilą tik vieną!“

Abu karaliai tuoj sustojo, nusišypsojo ir sužiuro į tą pusę, iš kur šis balsas ėjo, ir susižvalgė tarp savęs reikšmingai. „Taip mano daug kas ir iš mūsų,- pasakė tas karalius, kuris iš dešinės stovėjo,- tik balsiai to nesako niekas.“

O kairėje stovįs karalius patraukė tik pečiais ir taip atsakė: „Matyt, ožkaganys čia vaikšto. O gal koks atsiskyrėlis prašneko, kurs per ilgai kalnuos ir giriose gyveno. Juk neturėjimas su kuo bendrauti net ir geriausius papročius sudarko.“

„Geriausius papročius? – suirzęs ir karčiai atkirto karalius jam antrasis.- O kam mes traukiamės iš kelio? Ar ne ‘geriausiems papročiams’? Ne mūs ‘visuomenei geriausiai’?

Išties verčieu gyventi su atsiskyrėliais ir piemenim negu su mūsų paauksuota ir melaginga, išgrimuota minia tamsuolių,- nors ta minia ir „padoria visuomene“ save vadina,

– nors ji save „aukštuomene“ net laiko. Bet viskas ten – netikra ir supuvę, pirmiausia pats jų kraujas, nes senos, blogos ligos juos kamavo ir daug dar blogesnius jie daktarus turėjo.

Tačiau geriausias ir mieliausias šiandien yra man dar valstietis sveikas, šiurkštokas ir gudrus, ir atkaklus bei ištvermingas: jisai nūnai pats kilmingiausias.

Valstietis šiandien pats geriausias; kaip tik jisai turėtų būti ponas! Tačiau minios mes karalystę turim,- neleisiu niekam sau akių apdumti. O juk minia – tai makalynė.

Ir makalynėj toj minios tamsiosios nutrūkti velnias galvą gali: čia viskas susimaišę, susipynę – šventasis, niekšas, dvarponis ir žydas, ir gyvuliai visi iš Nojaus laivo.

O, papročiai gerieji! Ir čia netikra ir supuvę viskas. Jau niekas nieko gerbti nebemoka: kaip tik nuo t o mes stengiamės pabėgti. Ir saldliežuviai landūs šunes – tai jie lapus auksuoja palmių.

Mane pasišlykštėjimas kamuoja, kad net ir mes, karaliai, į netikrus pavirtom, apkarstyti ir perrengti senom, pageltusiom puošnybėm tėvų, senelių, prosenelių, medaliais atminimo virtom kvailiams, sukčiautojams visokio plauko ir tiems visiems, kurie dabar valdžia bizniauja!

Mes n e s a m e pirmieji, bet turim juos v a i d i n t i: šita apgaulė jau per gerklę lenda.

Mes valkatoms iš kelio bėgom, visiems tiems palaidgerkliams, mėšlamusėms toms rašančiosioms, verteivų smarvei ir garbėtroškų tampynėms bei kvapui dvokiančiam labai jau nemaloniai; fui, kaip bjauru tarp valkatų gyventi,

– fui, kaip bjauru tarp jų vaidint pirmuosius! O, kaip koktu! Koktu baisiausiai! Ką mes, karaliai, dar bereiškiam!“-

„Sena liga vėl prie tavęs kabinas,- karalius iš kairės atsakė,- tave vėl šleikštulys pagauna, broleli mano nelaimingas. Bet tu žinai, kad dar kažkas čia mūsų klausos.“

Zaratustra, kurs klausėsi karalių, akis išplėtęs, išsižiojęs, pakilo iš už krūmo ir, prisiartinęs prie abiejų iš lėto, tokiais prabilo žodžiais:

„Tasai, kurs jūsų klausosi, karaliai, ir klausosi mielai ir noriai, Zaratustra vadinas.

Esu Zaratustra, kuris kadaise sakė: ‘Ir ką bereiškia dar karaliai!’ Atleiskit man, bet aš džiaugiuosi, kai viens antram jūs sakėt: ‘Ką mes, karaliai, dar bereiškiam!’

Tačiau čia karalystė m a n o ir mano čia valdžia: ko jums prireikė viešpatijoj mano? O gal jūs pakeliui s u t i k o t, ko a š ieškot esu išėjęs: žmogaus didžiųjų siekių ieškau.“

Išgirdę tai, karaliai rankas sudėjo ant krūtinės ir taip vienu balsu sušuko: „Mus atpažino!

Su šito žodžio kardu tu perskrodei širdžių mūs abiejų klaikiausią tamsą. Tu mūsų reikalą atspėjai, nes va! Mes į kelionę esam išsirengę, norėdami surast didžiųjų siekių žmogų,

– kuris už mus didesnis būtų, nors ir karaliai esam. Jam mudu asilą šį varom. Žmogus didžiausių siekių turėtų žemėj ir didžiausias ponas būti.

Nėra didesnės juk nelaimės visuos žmonių likimuos kaip ta, kuomet šios žemės galingieji nėra drauge ir jos pirmieji. Tuomet jau viskas pasidaro netikra, kreiva ir baisu be galo.

Ir jeigu jie yra dar paskutiniai ir gyvuliai labiau nei žmonės, tuomet minios vertė vis auga ir didėja, kol pagaliau minios dorybė štai taip pareiškia: ‘Žiūrėkit, aš viena esu dorybė!'“

„Ką aš girdžiu? – Zaratustra paklausė.- Kiek išminties karaliai beturi! Esu aš sužavėtas, iš tikro, man jau noras kyla ir posmą apie tai sudėti:

nors jis ir toks išeitų, kad ne visoms ausims bus tikęs. Aš jau seniai esu pamiršęs ilgoms ausims skirt dėmesį bent kokį. Pirmyn tad! Ir žvaliau į priekį!“

(Bet čia įvyko toks dalykas, kad dar ir asilas prakalbo; tačiau pasakė jis trumpai ir gan piktokai T-I-A-A-A-I-P.)

Kuomet pirmieji Kristaus metai baigės –

Sibilė tarė ir be gėralo apsvaigus:

„Bėda! Bėda didžiulė! Jau viskas blogsta šuoliais!’

Pasaulis niekad taip žemai nebuvo puolęs!

Roma kekše jau tapo ir viešnamiu išgirtu,

Ir Cezaris – jis galviju, o Dievas pats – žydu pavirto!“

2

Šiais posmais Zaratustros gėrėjosi karaliai; bet tas, kuris iš dešinės stovėjo, štai taip prabilo: „Ir kaip gerai, o Zaratustra, kad mes kelionėn išsirengėm tavęs išvysti!

Nes tavo priešai vaizdą tavo savam mums veidrodyje rodė: ten panašus buvai tu mums į velnią su iškreiptu snukiu ir pašaipus be galo: tad mes tavęs bijojom.

Bet nieko tai mums nepadėjo! Tu nuolatos vis dirginai ausis ir širdis mūsų sentencijom savosiom. Tuomet galiausiai mes pasakėm: ar ne vis tiek, kaip jis atrodo!

Mes turim jį i š g i r s t i, tą, kurs mus štai šitaip moko: ‘Jūs taiką turite mylėti kaip priemonę naujiems karams, ir trumpą taiką dar labiau už ilgą!’

Ir niekas dar lig šiol nebuvo taręs tokių karingų žodžių: ‘Tad kas sudaro gėrį? Narsumas – štai tas gėris! Ir geras karas – jis dalykui kiekvienam šventumo teikia.’

Išgirdus šiuos žodžius, o Zaratustra, užkaito gyslose tėvų mūs kraujas: tai lyg pavasario giesmė senoms statinėms vyno.

Kuomet kardai kryžiavos lyg raudonom dėmėm išmargintos gyvatės, tuomet gyvenimą tėvai mūs tikrą jautė; o kiekviena taikos saulutė juos glebino ir darė abejingus, blogiausia būdavo taika ilgesnė – jie laikė ją gėdinga.

Kaip dūsaudavo jie, tėveliai mūsų, matydami ant sienos kabant blizgančius, bet vystančius savuosius kardus! Kaip ir kardai šitie, jie troško karo. Nes kardas visad kraujo geidžia ir blizga jo ištroškęs.“

Ir kai karaliai taip aistringai apie tėvelių savo laimę šnekučiavo, užėjo Zaratustrai gan nemažas noras iš jų aistros šitos pasišaipyti: nes aiškiai matės, jog karaliai, kuriuos jisai dabar regėjo, labai taikingi žmonės buvo simpatiškais veidais senyvais. Bet jis save suvaldė. „Gerai! – Zaratustra jiems tarė.- Štai kelias šis į Zaratustros olą veda; mes vakarą turėsim ilgą, tada ir pakalbėsim! Tačiau dabar skubėt man reikia – nelaimės šauksmas kviečia.

Didi garbė bus olai mano, jei jon ateiti ir palaukti karaliai teiksis: tačiau, įspėju, laukti teks nemaža!

Na, ką gi! Aiškus daiktas! Nes kur geriau išmokstama šiandieną laukti, jei ne karalių rūmuos? Juk ir visa karalių ta dorybė, kurios jie dar yra išlaikę,- ar šiandien ji nesivadina m o k ė t i laukti?“-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1782
Views Today
Views Today
1
0 0