Nuo figos medžių vaisiai krenta, prinokę jie ir saldūs; ir kai jie plumpteli ant žemės, žievė jų raudona vis sprogsta. Šiaurys esu subrendusioms aš figoms.

Štai taip, bičiuliai mano, lyg figos krenta jums ir mokymai manieji: tad gerkit jūs dabar jų sultis ir valgykit jų mėsą saldžią! Aplinkui jau ruduo, giedra padangė ir popietis ankstyvas.

Pažvelkite, kokia aplink gausybė! Ir iš gausos šitos gražu žiūrėt į jūrų tolius.

Kadaise žmonės sakė „Dievas!“ – kai žvelgė jie į jūrų tolius; o va dabar aš „Antžmogis!“ sakyt jus mokau.

Bet Dievas – tai tiktai spėjimas; o aš gi noriu, kad spėjimas jūsų toliau nesiektų nei valia jūs kuriamoji.

Ar Dievą jūs s u k u r t i galit? – Todėl verčiau ir nekalbėkit apie dievus man jokius! Bet antžmogį sukurti tikrai turėtumėt galėti.

Ne patys jūs gal, broliai mano! Bet antžmogio tėvais ir jo senoliais jūs persikurti galit: ir tai tebus geriausioji kūryba jūsų!

Bet Dievas – tai tiktai spėjimas: o aš gi noriu, kad tasai spėjimas jūsų tik mintiniu vaizdu apsiribotų.

Ar Dievą jūs m ą s t y t i galit? – Bet šitai reikšti jums turėtų, kad veržiatės į tiesą: kad viskas virsta žmogui mąstoma ir žmogui matoma, ir žmogui jaučiama! Pačių jusles protu suvokti jums lig galo reikia!

Ir tai, kam jūs pasaulio vardą davėt, pirma tai patys jūs sukurti turit: ir jūsų protas, ir vaizduotė, valia ir meilė jūsų tai padaryt privalo! Ir skirta tai palaimai jūsų, visiems, kurie pažinti siekiat!

Ir kaip gyvenimą iškęsti manot be šios vilties, jūs, pažinimo siekiantieji? Jūs nesat prigimtim sava įaugę į tai, kas nesuvokiama ir neprotinga.

Atversiu visą širdį jums, bičiuliai: ir j e i dievai iš viso egzistuotų, tai kaip ištverčiau aš Dievu nebuvęs! V a d i n a s i, dievų nėra.

Tiesa, prie išvados šitos esu priėjęs, tačiau dabar jinai pirmyn mane jau patį tempia.

Juk Dievas – tai tiktai spėjimas: bet kas kančių išgertų taurę spėjimo šito – nenumiręs? Nejau atimti kuriančiajam tikėjimą jo reikia, nejaugi galima uždraust ereliui sklandyt erelio toliais2

O Dievas – tai mintis iš tikro, kuri iš visko, kas tiesu, padaro kreiva, o visa tai, kas stovi, judėti priverčia ir suktis. Tad kaip? Ar neišnyktų laikas ir visa, kas praeina, nebūtų vien tik melas?

Manyti šitaip reiškia kaulus žmogui sukti, o skrandį vemti versti: išties spėjimą tokį aš sukata vadinti linkęs.

Piktais laikau, kenksmingais žmogui visus tuos mokymus apie vienintelį ir tobulą, apie nekintantį ir amžinąjį!

O amžina – tai simbolis, tai tik palyginimas! Tačiau poetai juk per daug meluoja.

Bet apie laiką, apie tapsmą geriausi simboliai kalbėti turi: jie girt, pateisinti privalo visa, kas laikina, kas randas ir praeina!

Kūryba mus išlaisvint gali iš kančių visų, jinai gyvenimą palengvint gali. Bet kad kūrėjas būtum, dėl to patirt kančių ir daug kitimų reikia.

Iš tikro, daug skaudžių mirimų gyvenime jūsiškiam turi būti, jūs kuriantieji! Štai taip jūs tapsite gynėjai visos praeinamybės ir taip išmoksit ją pateisint.

Kad kūdikiu patsai kūrėjas taptų, kad jis iš naujo gimtų, jis būti gimdyve norėti turi ir gimdymo skausmus patirti.

Išties manasis kelias vedė per daug šimtų sielų, per daug šimtų lopšių ir gimdymo skausmų. Ne kartą teko man sudie sakyti, ir aš žinau, ką reiškia valandos tos paskutinės, kai širdį veria, plėšia.

Bet taip valia manoji nori, valia ta kuriančioji, likimas mano. Arba, tiksliau pasakius: likimo būtent tokio – valia manoji geidžia.

Ir visa, kas tik jausti gali, kankinas manyje, kalėjiman įgrūsta: tačiau valia manoji mane aplanko nuolat kaip laisvės, džiaugsmo man nešėja.

Valia juk žmogui laisvę teikia: štai mokymas tikrasis, kurs valios, laisvės esmę rodo,- štai taip Zaratustra jus moko!

Ne-be-norėt ir ne-be-vertint, ir ne-be-kurti! O, kad šis nuovargis didysis man visad tolimas išliktų!

Tuomet, kai patiriu aš pažinimą, jaučiu tik valios norą kurti ir jos siekimą rastis; o tai, jog pažinimas mano dar nekaltybės turi, yra todėl, kad glūdi jo gelmėj valia kūrybos.

Šalin nuo Dievo ir dievybių šita valia mane vilioja; ką būtų galima dar kurti, jeigu dievai – gyvuotų!

Ji prie žmogaus mane vis traukia – karšta mana valia kūrybos; lyg kūjį prie akmens mane ji traukia.

O žmonės! Akmeny man miega paveikslas vienas, paveikslas tas manų paveikslų! Kaip gaila, kad kiečiausiam, šlykščiausiam akmeny miegot jis turi!

Tad kūjis mano baisiai daužo kalėjimo jo sienas. Skeveldros nuo akmens tik lekia: bet kas dėl to man darbo?

Pabaigti aš dabar jau noriu: šešėlis pas mane atslinko – tyliausias ir lengviausias atslinko pas mane kadais šešėlis!

Grožybė antžmogio mane aplankė pavidalu šešėlio. O, broliai mano! Kas man rūpi – visi dievai, dievybės visos! –

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1638
Views Today
Views Today
1
0 0