Naktis atėjo: ir dabar garsiau visi šaltiniai kalba. Siela mana taip pat yra iš gylio trykštantis šaltinis.

Naktis atėjo: ir dabar tiktai pabunda visos giesmės mylinčiųjų. Siela mana taip pat yra giesmė, kuri iš mylinčiojo sklinda.

Kažkas nenuraminta ir nenumaldoma many gyvena; tai žodžiais veržias iš krūtinės. Troškimas meilės manyje gyvena, jis moka meilės kalbą.

Šviesa esu: o, kad naktis aš būčiau! Ir tai yra vienatvė mano, kad aš šviesos esu apjuostas.

O, kad nakties tamsa aš būčiau! Kaip godžiai žįst šviesos krūtis aš imčiau!

Ir jus pačias palaimint dar norėčiau, žvaigždutės mirgančios ir žiburėliai jūs, ten šviečiantys aukštybėj! – ir būt laimingas aš norėčiau, šviesos jūs dovanom apdovanotas.

Bet gyvenu šviesoj aš savo ir sugeriu atgal liepsnas, kurios įsidega many ir iš manęs ištrūksta.

Aš nepažįstu imančiojo laimės; ir neretai vis pagalvoju, jog vogti maloniau nei imt turėtų būti.

O skurdą mano tai sudaro, kad rankos niekad nepailsi nuo dovanų davimo; o manąjį pavydą kelia, kad laukiančias akis matau ir ilgesio nuskaidrintas naktis regėti tenka.

O, vargas tiems, kas dovanoja! Tu užtemime mano saulės! O, tu troškime manojo troškimo! O alki didelis sotybėj!

Jie iš manęs vis ima: bet ar liečiu aš jų sielas? Didžiulė plyti praraja tarp duoti ir tarp imti; o prarają visų mažiausią sunkiausiai peržengt sekas.

Iš grožio mano alkis lenda: įskaudint tuos norėčiau, kuriems skleidžiu aš šviesą, aš apiplėšt norėčiau tuos, kuriuos apdovanojau: – taip alkstu aš piktybės.

Vis atitraukdamas aš ranką savo, kuomet kita ranka prie josios tiesias, vis delsdamas kaip tas vanduo galingo krioklio, kuomet jau krisdamas jisai dar delsia: – taip alkstu aš piktybės.

Štai tokį kerštą išgalvoja gausa manoji: štai tokios pinklės ir klasta iš vienišumo mano kyla.

Manoji laimė dovanoti – ji dovanodama užgeso, dorybė mano – ji nuo savęs pačios pavargo, nuo savo pertekliaus pailso!

Kas nuolatos vis dovanoja, tam randasi pavojus, kad gėdos jis netekti gali; kas nuolatos, be perstojo dalina, tam nuospaudos ant rankų ir ant širdies dėl darbo šito pasidaro.

Ir akys mano ašarų daugiau nerodo dėl prašančiųjų gėdos; o rankos mano pernelyg jau kietos tapo, kad jaustų virpesį pripildytų rieškučių.

Kur dingo ašaros akių manųjų ir kur širdies manos jautrumas pasidėjo? O, dovanojančių visų vienatve! O, nekalbume tų, kas šviečia!

Nykiom erdvėm daug saulių skrieja: į viską, kas tamsybėj skendi, jos kreipiasi šviesa savąja,- bet man jos tyli.

O, tai yra šviesos nesutarimas su visa, kas tik šviečia: be gailesčio jinai savais keliais keliauja.

Širdies gelmėj nejausdama teisybės viskam, kas šviečia, kitoms šalta be galo saulėms,- taip saulė kiekviena keliauja.

Kaip viesulai orbitom savo saulės skrieja, tai jų yra kelionė. Jos valiai savo nenumaldomai paklūsta, tai jų yra šaltumas.

O, jūs tamsieji, jūs naktiniai, tik jūs sau šilumą iš šviečiančiojo kuriat! O, jūs vieni iš tešmenų šviesos sau pieną, atgaivą sau siurbiat!

Mane aplink vien ledas supa, ir svyla nuo kažko ledinio ranka manoji! Ak, troškulys mane kankina, jis jūsų troškulio ištroškęs!

Naktis atėjo: bet kodėl šviesa turiu aš būti! Ir trokšt turiu tamsos! Vienatvės!

Naktis atėjo: ir dabar lyg koks šaltinis noras mano išsiveržia,- kalbėt mane jis verčia.

Naktis atėjo: ir dabar garsiau visi šaltiniai šneka. Siela mana taip pat yra iš gylio trykštantis šaltinis.

Naktis atėjo: ir dabar pabunda visos giesmės mylinčiųjų. Siela mana taip pat yra giesmė, kuri iš mylinčiojo sklinda.-

Štai taip Zaratustra giedojo.

Views All Time
Views All Time
1916
Views Today
Views Today
1
0 0